Ukrainoje okupantai žudo net dvasininkus

„Visi mano parapijiečiai yra rusakalbiai, tad jei imčiau Šv. Mišias laikyti ukrainietiškai, dauguma išsilakstytų, be to, Maskva į mūsų darbą nesikiša ir apie politiką bažnyčioje nekalbame“, – Charkive tikino stačiatikių vienuolis, archimandritas Nikodimas Sylko.

Su 58-erių vienuoliu susipažinau karo pradžioje, prieš pustrečių metų, kai okupantai buvo apsupę ir įnirtingai bombardavo Charkivą, siekdami jį užimti. Mieste neveikė beveik visos parduotuvės, žmonės maisto prašyti ėjo į bažnyčias, nes ten jį atveždavo savanoriai iš kitų regionų.

N. Sylko dirbo arčiausiai vieš­bučio esančioje cerkvėje, tad­ ryžausi užkalbinti tiek vienuolį, tiek parapijiečius. Pastarieji neslėpė nustebimo ir pasipiktinimo jog juos, rusakalbius, puola ir žudo Rusijos kariai. Vienuolis irgi baisėjosi karu, tačiau kaltininkais tada vadino ne Kremlių, o žmonių nusisukimą nuo Dievo. Nuo to laiko maždaug kas pusmetį užeinu pas vienuolį pasisveikinti ir trumpai šnektelti. Sužino­jau, jog dabar parapijiečiai ren­ka ir veža paramą Ukrainos ka­riams, tačiau ne ginklus, o maisto produktus ir rūbus. Prieš kelias savaites vienuolio ryžausi paklausti, kodėl jo vadovaujama cerkvė tebėra pavaldi Mask­vai, o ne Kyjivui. Tada ir išgirdau paaiškinimą, jog parapijiečiai išsilakstytų, o cerkvė į politiką nesikiša. 

„Visų Maskvai pavaldžių cerk­vių vadovai teisinasi panašiai, nors iš tikrųjų bijo užrūstinti rėmėjus ir nenori prarasti pajamų. Rytų Ukrainoje tie dvasininkai, kurie dirbo Mask­vai pavaldžiose cerkvėse, gyveno sočiai, o tokie kaip aš ken­tėme nepriteklių“, – pasakojo šventikas Olegas Kozubas.

Jis vadovauja nedidelei medinei Šv. Mykolo vardo cerkvei, esančiai vos penkiolika kilometrų nuo Lipcių fronto linijos. Pirmą karo dieną Olegas išvežė savo šeimą pas gimines toliau nuo Rusijos pasienio, o pats grįžo pas tikinčiuosius, nors į kaimelį jau buvo įžengę okupantai. 

„Išvažiuojant iš Charkivo, patikros punkte mūsų kariai nustebę kraipė galvas, kai pasakiau, kur važiuoju, tačiau nedraudė. Galėjau tą rytą žūti, nes, vos įėjus į cerkvę, gatvę suvarpė „Grad“ bombos“,– tikino jis.

Olegas užaugo už šimto kilometrų nuo Charkivo esančio­je ir netoli Rusijos pasienio įsikūrusioje Veliky Burluk gyven­vietėje, kur jo mama dirbo uk­rainiečių kalbos mokytoja. Nei vaikystėje, nei paauglystėje cerk­vės nelankė, nes visame rajone nė vienos neliko po to, kai 1920 m. Maskvos nurodymu komunistai ėmė jas griauti.

Tačiau atlikdamas karinę tarnybą Rusijos šiaurėje, pasibaisėjęs keikūnais ir alkoholikais bendraamžiais, vaikinas pradėjo užsukti į cerkvę. Grįžęs į mokslus Charkive, susibičiuliavo su universitete tikybą dėsčiusiu šventiku ir, jo paragintas, pats nusprendė juo tapti.

Prieš 29 metus nusprendus Charkivo priemiestyje pastaty­ti ukrainietišką cerkvę, šventiku į ją buvo pasiųstas Olegas.­ Pagal planą iš pradžių turėjo­ iškilti nedidelė medinė koplyčia, o vėliau – mūrinė erdvi cerkvė ir dviejų aukštų namas šventiko šeimai. 

„Bet vos paklojus pamatus, už poros kilometrų netikėtai ėmė dygti cerkvė, pavaldi Maskvai. Jai pinigai plaukė įvairiais kanalais, o mes negavome iš nieko paramos, dėl to cerkvės per 30 metų nepavyko pasta­tyti, tad vis dar meldžiamės ma­žoje medinėje koplyčioje, suręstoje tikinčiųjų lėšomis“,– kalbėjo Olegas.

Kai kaimo mokykloje žiemą sugedo tualetas ir tėvai kreipėsi į seniūną, prašydami skirti lėšų remontui, šis atrėžė, jog pinigų nėra, nes atėjo nurodymas visas laisvas lėšas pervesti maskvietiškos cerkvės statymui. Vietos verslininkai ir net regionui atstovaujantis parlamentaras tada Olegui irgi prasitarė gavę „patarimą“ jo statybos nešelpti.

Didelė ir puošni rusiška cerk­vė iškilo greitai, o per jos atidarymą popas Olegui pasiūlė pereiti į ją dirbti, žadėdamas, jog „galės gyventi, neturėdamas problemų“. 

Ukrainietis nesutiko, todėl dau­gybę metų kentė nepritek­lių – net žiemą pas tikinčiuosius važiuodavo dviračiu, o šeima neretai maitindavosi vien pačių kepta duona. 

Dėl lėšų trūkumo taip ir nebuvo suręsta nei mūrinė cerk­vė, nei žadėtas namas jo šeimai, o pamaldas ir toliau tenka laikyti ankštoje koplytėlėje.­ Olego teigimu, iš Ukrainos prezidentų tik Viktoras Juščenka tinkamai rėmė ukrainietiškas cerkves, o valdant kitiems, pagalbos trūko arba visai nebuvo.

„Jūs Lietuvoje ir visoje Europoje iki galo nesuvokiat, kokį lygį rusifikacija čia buvo pasiekusi. Per pustrečių metų

vykstantį karą Vakarų­ Ukrainoje neliko nė vienos rusiškos cerk­vės, nes tikintieji pareikalavo pereiti Kyjivo globon, tuo tarpu visame Charkivo regione nuolankumo Maskvai išsižadėjo tik viena cerkvė“, – apgailestavo Olegas. 

Visgi jis pastebi prasidėjusias teigiamas permainas. Tie kaimiečiai, kurie kažkada sveikin­da­vosi su mask­vietiškos­ cerkvės šventiku, o pamatę Olegą­ demonst­ra­­tyviai nusisukdavo,­ da­bar­ vis dažniau ateina į jo pamaldas. Tuo tarpu rusiškos cerkvės tarnautojai išsidavė, kad į pamaldas susirenkan­čiųjų sumažėjo trigubai.

Didėjantį parapijiečių skaičių­ pastebi ir Su­mų regiono Konotopo miesto Dievo motinos soborui vadovaujantis 47-erių šventikas Pavelas Kuzas. Tačiau jis tikino, jog kelis dešimtmečius iki karo Ukrainos valdžia pro pirštus žiūrėjo į tai, kad Maskva plečia sau pavaldžių bažnyčių tinklą.

Kremlius neslėpė įniršio, kai­ 1991 m. nepriklausomybę paskelbusi­ Uk­raina paragino pra­vos­lavų cerkves tapti pavaldžiomis Kyjivui. Rusija­ prašė­ Konstantinopolio­ ne­suteikti­ Ukrainos cerkvėms savarankiškumo statuso, o taip­ atsitikus jas šmeižė ir didino slaptą paramą toms, kurios liko ištikimos Maskvai.

2022 m. Rusijai užpuolus Uk­rainą ir kareiviams artėjant prie­ Konotopo, ukrainiečių žvalgyba perspėjo Pavelą kuo greičiau išvykti – jam pavyko pasprukti kone iš rusų panosės.

„Tėvynę ginu tik maldomis, tačiau vis tiek tapau okupantų taikiniu ir buvau įtrauktas į skubiai likviduotinų asmenų sąrašą. Įskundė rusiškų cerk­vių šventikai, niršę už tai, jog sugebėjau pervilioti daugumą tikinčiųjų ir aukštinau tautiškumą“, – kalbėjo P. Kuzas.

Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske užaugęs P. Kuzas į Konotopą buvo atsiųstas prieš 6 metus, kai čia vos viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kyjivui. Per tą laiką pavyko pastatyti tris, o priemiestyje dar dvi ukrainietiškas cerk­ves, kuriose tikinčiųjų jau apsilanko daugiau, nei rusiškose.

„Konotopas užima ypatingą vietą šalies istorijoje, nes čia 1659 m. Ukrainos kariai pasiekė pačią didžiausią istorinę­ pergalę prieš mask-

vėnus, nors šių buvo dvigubai daugiau. Kremlius šį gėdingą pralaimėjimą siekė ištrinti iš istorijos, apie jį neleista užsiminti nei vadovėliuose, nei vietos kraštotyros muziejuje“, – pasakojo P. Kuzas.

Šventikas priminė, jog soviet­mečiu į Konotopą buvo privežta tiek daug rusakalbių, jog jie ėmė ryškiai dominuoti. Vietos deputatų nutarimu, net Ukrainai atgavus nepriklausomybę, toliau kasmet buvo švenčiamas ne istorinis mūšis, bet išvadavimas iš fašistinės Vokietijos, taip diegiant Kemliaus melą, kad Rusija yra tautų išvaduotoja, o ne pavergėja. 

P. Kuzo iniciatyva ties soboru buvo įrengta šlovės alėja Konotopo mūšio vadams bei dabartinio karo su Rusija didvyriams. Nuotraukose įamžinti ir aštuoni nuo priešo kulkų žuvę pravoslavų cerkvės šventikai. Tačiau patį žiauriausią susidorojimą patyrė keturi protestantų bažnyčios Dievo apsireiškimas nariai 2014 m. Sloviansko mieste.

„Mano 40-metį vyrą, diakoną­ Volodimyrą kartu su kitais trim bažnyčios patarnautojais okupantai suėmė, visą naktį žiauriai kanki­no, o paryčiais pamiš­kėje sušaudė ir sudegino mašinoje, norėdami nuslėpti nusikaltimą“, – prisiminė 46-erių Lena Veličko, po sutuoktinio nužudymo viena turėjusi auginti aštuonis vaikus.

Moteris įsitikinusi,­ kad šias žudynes oku­pantai surengė,­ siekdami pagąsdinti visus Maskvai nepavaldžių bažnyčių vadovus. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.