Ukrainos jaunimui – žiaurios netektys ir sukrėtimai

Su penkiolikamete Iza bei jos mama Natalija susipažinau sporto aikštelėje prie namo Charkive, kur dabar gyvenu. Į aikštelę kartais užsuku pamėtyti krep­šinio kamuolio, o ne­toliese su mama ir šuniuku vaikščiojusi Iza paklausė, ar galėtų irgi pabandyti. 

Dabar, pamačiusi per langą mane aikštelėje, paauglė nuolat prisijungia pažaisti. Po truputį Iza išsikalbėjo, papasakojo, kodėl mama nuolat tokia liūdna. Paaiškėjo, jog prieš metus kovose prie Bachmuto be žinios dingo Izos tėtis Volodimyras. 

„Mama viliasi, kad tėtis nežuvo, bet pateko nelaisvėn, todėl įsitraukė į moterų, kurių vyrai kare pradingo be žinios, grupę. Jos rengia piketus, rašo laiškus prezidentui, reikalaudamos tiesos ir greitesnio belaisvių apsikeitimo. Aš netikiu, jog tėtis yra gyvas, nes jo draugai sakė, kad per tą mūšį niekas iš būrio neišgyveno, mat rusai panaudojo kažkokias uždraustas medžiagas. Mama su tuo nenori susitaikyti, iš nevilties net pradėjo vakarais slapta išgėrinėti, ėmėme bartis, namai tapo slogūs, nors iki karo buvome laiminga šeima“, – liūdnai pasakojo mergaitė.

22-ejų Sofiją Kazan pamačiau Kyjivo centre esančioje Maidano aikštėje, šalia pievelės, kur yra susmeigta keliolika tūkstančių vėliavėlių su žuvusių karių pavardėmis arba slapyvardžiais. Mergina keliolika minučių stovė­jo sustingusi laikydama rankoje vaikino nuotrauką.

„Praėjo metai nuo Taraso žūties, tačiau jis vis dar nepalaidotas, jo palaikai guli kažkur mūšio vietoje netoli Avdijivkos, nes tą teritoriją užėmė priešai, kritusių karių jie neleidžia pasiimti“, – sakė mergina. 

Kai 2014 m. Rusija okupavo Krymą, Sofijos šeima skilo: tėvas liko ten, o ji su mama ir keturiais metais vyresne sese atvyko į Kyjivą pas gimines. Po metų persikėlė į Chersoną, Sofija įstojo į medicinos koledžą, jį baigusi universitete studijavo farmaciją ir įsidarbino vaistinėje. Besimokydama susipažino su metais vyresniu Tarasu, savanoriu kariu iš Lvivo. Prasidėjus karui ir Chersoną ėmus pulti okupantams, jos su mama ir sese pabėgo į Rivną pas gimines, vėliau – į Šveicariją. Kai po pusmečio grįžo, Tarasas pasipiršo ir jiedu susituokė. Deja, kartu gyventi teko neilgai – savaitę vestuvių proga, dar dvi savaites, vyrui gavus atostogų, ir kažkiek Kyjive, kur jis atvyko į apmokymus.

Sofija dabar apgailestauja, jog tąsyk jiedu susipyko, nes Tarasas prisipažino buvęs neištikimas. Žmona buvo perspėjusi, kad išdavystės neatleis, todėl jiedu išsiskyrė. Po pusmečio Tarasas, kovojęs Trečios šturmo brigados sudėtyje, žuvo netoli Avdijivkos...

„Susitikinėju su kitu kariu, jis irgi nori, jog susituoktume, o aš nežinau ką daryti – man jis patinka, bet prisibijau, nes kare vėl gali visko nutikti. Taraso kapo nėra, bet kai būnu Kyjivo centre, ateinu į Maidano aikštę ir paverkiu prie jo nuotraukos. Jis buvo geros širdies vaikinas, baigė teisę, bet užsiėmė butų remontu ir planavo steigti statybų įmonę. Labai mylėjo savo mamą ir buvo geras man, tačiau po to, kai patyrė rimtą sužeidimą ir tris kontūzijas, tapo nervingas, nenuspėjamas. Jei ne karas, gal viskas būtų susiklostę kitaip – jo mama turi Lvive didelį namą, planavome kurti gausią šeimą ir visą gyvenimą vienas kitą mylėti“, – pasakojimą liūdnai užbaigė Sofija.

21-erių Anią Belan sutikau Chelmo geležinkelio stotyje, kai, išlipę iš traukinio, atvykusio iš Kyjivo, ant to paties suoliuko sėdėdami laukėme traukinio į Varšuvą. Pasidomėjus, kodėl mergina tokia liūdna, ji prisipažino, jog prieš išvykdama aplankė tėčio kapą, tad vis dar galvoja apie jo netektį, su kuria niekaip negali susitaikyti.

„Kilus karui, tėtis mane, ma­mą ir jaunesnę sesutę įsodino į traukinį Lenkijon, o pats išskubėjo ginti Charkivo. Žuvo Bachmute po metų, o po jo mirties viskas pasikeitė. Suvokiau, kad netekau žmogaus, kuriuo visada galėjau pasitikėti ir kuris mane visada palaikė“, – kalbėjo studentė.

Ania Lenkijos mieste Vroclave studijuoja mediciną. Po karo ketina grįžti į Ukrainą ir dalį savo laiko skirti nemokamai sužeistų karių konsultacijai. Be to, planuoja įsidarbinti karių reabilitacijos centre, nes nori padėti tėčio bendražygiams. 

„Buvau tėčio numylėtinė, linksmuolė, o dabar šypsotis sunkiai prisiverčiu. Matydama Lenkijoje besilinksminančius ukrainiečius vyrus, jaučiu jiems pyktį, kad jie negina tėvynės“, – tvirtino studentė.

18-metė Alina Chrenko, Kyjive studijuojanti bio­logiją, tą vakarą į Maidano aikštę atėjo įsmeigti vėliavėlės fronte žuvusiam vaikystės draugui Bohdanui. 

„Iki karo gyvenau labai nesusimąstydama apie mūšius Donbase, nes jie vyko daug me­tų, pastaruoju laiku buvo aprimę, o iš giminaičių niekas ten nekovojo. Viskas pasikeitė 2022-ųjų vasarį, kai maskvėnai ėmė supti sostinę, o jos ginti išėjo tėtis. Vėliau į frontą išvyko krikštatėvis, keli kiemo bičiuliai. Tada ėmė persekioti baimė dėl jų likimo“, – tikino mergina.

Pasak Alinos, tėvas nepasakoja apie sužeidimus, nes saugo nuo išgyvenimų ligotą savo mamą. Bet aplinkiniais keliais mergina visgi sužinojo, jog jis buvo du kartus kontūzytas, gydėsi sužeistą ranką... Tačiau artimieji apie tai nežino. 

„Mama ir taip be vaistų naktimis neužmiega, suseno ir pražilo, nors visada gėrėjausi, kokia ji jaunatviška ir graži. Jaučiu, kad ir mano nervai pakriko: kai kelias dienas neateina žinutė iš tėčio ir mamos akyse ima kauptis ašaros, nebegaliu nei susikaupti mokslams, nei juokauti su draugais“, – prisipažino mergina.

„Kai 25-erių brolis Romanas išėjo į karą, pašlijo tiek mano, tiek mamos Liudos sveikata. Su mama kas vakarą daug meldžiamės ir sukalbame specialią kareiviams fronte skirtą maldą, dažnai einame į cerkvę prašyti, kad jį globotų Dievas. Romanas nuolat yra sunkiausių kovų sūkuryje: buvo Iziume, Bachmute, Avdijivkoje, dabar kariauja prie Pokrovsko“, – sakė 23 Lvivo viešbučio „Tsisar“ administratorė Ana Panochko. 

Merginos tėvai yra smulkūs ūkininkai, gyvena mažame Zvertivo kaimelyje, 20 kilomet­rų nuo Lvivo. Šeimoje yra penki vaikai, iš kurių du visai maži, silpnas yra ir Romano brolis dvynys Olehas. Anai su Romanu teko daug dirbti, padėti tėvams, jiedu suartėjo, todėl sesuo labai išgyvena nesulaukdama iš jo žinučių.

„Romanas į karą išėjo savanoriu, jo nesustabdė net antro vaiko besilaukianti žmona – pasak brolio, jis privalo ginti tėvynę, nes seneliui, už pokario partizanų rėmimą Sibiro tremtyje išbuvusiam 10 metų, buvo prisiekęs tą padaryti. Romano pirmagimis trimetis Mateušas labai jo ilgisi ir nesupranta, kodėl tėtis neparvyksta“, – liūdnai kalbėjo Ana.

Merginos pasakojimu, kai Bachmute žuvo pirmas kaimo atstovas, jos klasiokės Lidos vy­ras Vladislavas, palaikus nešant į kapus visi Zvertivo žmonės klūpėjo. Tai pat, kaip ir vėliau laidojant dar du gyvenvietės vaikinus. Pasak Anos, Zvertive jaunų vyrų beveik neliko – visi kariauja, todėl dauguma šeimų gyvena nerimaudamos dėl fronte kovojančių vyrų, sūnų, brolių, giminaičių.

„Savaitę prieš mirtį Jevgenas netikėtai paklausė, kaip žiūriu į siūlymą kariams prieš vykstant į priekinę liniją, spermos banke palikti mėginį tam, jog žūties atveju žmona galėtų susilaukti vaikų. Pasakiau, kad sutinku, bet jis nespėjo, žuvo... Pra­ėjo beveik 3 mėnesiai, bet aš dar neatsitokėju“, – savo patirtį atskleidė 33 metų Kristina Veselova.

Su vyru mergina susipažino devyniolikos, kai kartu Dnipro universitete įstojo į ekonomiką. Kai prieš dešimt metų kilo mūšiai Donbase, pora nusprendė neskubėti su vaikais, palaukti karo pabaigos, tačiau 2022 m. kovos dar labiau įsiplieskė. 

„Buvome neišskiriami, tarsi sukibę. Jis dirbo barmenu, vėliau pardavimų vadybininku prekybos įmonėje, aš fitneso trenere ir prižiūrėjau naminius gyvūnus. Planavome pirkti butą ir auginti mažiausiai tris vaikus, bet okupantai sugriovė visas svajones. Su Jevgenu jaučiausi laimingiausia moteris, o dabar tuštuma. Nekenčiu karo, nekenčiu užpuolikų“, – kūkčiojo našlė.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.