Atsidėkodami už paramą gatvę pavadino Lietuvos vardu

Ji atsirado 16 tūkstančių gyventojų turinčiame Derhačių mieste, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 25 kilometrus. Šiuo metu yra gaminamos lentelės su tokiu pavadinimu, kurios jau spalio viduryje bus iškabintos ant visų namų, esančių šioje vieno kilometro ilgio gatvėje Kaimelio mikrorajone. Lentelės su Rusijos mokslininko pavarde, kurio absoliučiai niekas nesiejo su Derhačiais, jau nuimtos.

Kaip pripažino miesto me­ras Viačeslavas Zado­ren­ko, Derhačių anksčiau su Lietuva irgi niekas nesiejo, tačiau, kilus karui, mūsų šalis suteikė pačią didžiausią pa­ramą šiam rajonui, tad nu­spręsta atsidėkoti, pava­di­nant vieną gatvę mūsų šalies vardu. Iš viso pagal dekomunizcijos ir derusifikacijos įstatymus buvo pakeisti 206 gatvių pavadinimai.

„Pasiūlymui Lietuvos vardu pavadinti gatvę niekas neprieštaravo, nes mieste visi žino, jog Lietuva daug kuo mums padeda”, – sakė merijos atstovas spaudai Oleksandras Kulikas. Būtent jis kartu su žinomu vietos savanoriu, Derhačių mero patarėju Jevhenu Kotenko, ir iškėlė Lietuvos gatvės idėją. 

J. Kotenko su žmona gyveno tris kilometrus nuo Rusijos nutolusiame  Koza­čaja Lopan kaime ir pirmą karo dieną vos spėjo iš ten pasprukti. Kaime pasilikusius jo tėvus okupantai nuolat sekė ir tardė, tikėdamiesi pagauti pagarsėjusį vietos „nacio­nalistą”.

„Rusų kareiviams įžengus į kaimą, nemažai žmonių juos pasitiko džiaugsmingai, nes niekada netapatinosi su Ukraina. Po išvadavimo ėmiau organizuoti paramos civiliams ir kariškiams gabenimą, susipažinau su „Blue/Yellow” vadu Jonu Ohmanu. Jis pasirodė esąs labai drąsus – Veterinarnaja gyvenvietėje, ant vandentiekio bokšto, esančio gal per metrą nuo sienos su Rusija, pritvirtino Lietuvos vėliavą”, – pasakojo J. Kotenko.

Daugiausiai paramos čia atveža J. Oh­mano vadovaujama organizacija „Blue/Yellow”. Iš pradžių buvo gabenami maisto, rūbų ir vaistų kroviniai, o pastaruoju metu labai svarbios yra elektros pastočių dalys bei laidai, darbo priemonės. Mat Maskvai tyčia sprogdinant elektrines, labai aktualu kuo skubiau atstatyti energijos tiekimą. Prieš man apsilankant miestelyje, buvo atgabentas didžiulis paramos krovinys iš Lietuvos, merijos kieme buvo iškrautos dėžės su medicinos pirštinėmis bei elektros tiekimo įranga, laidais. Klaipėdos energetikai turėjo sandėliuose daug nurašytų, nenaudojamų priemonių, kurios ukrainiečiams dabar yra aukso vertės.

Meras V. Zadorenko yra pats garsiausias Ukrainos partizanas. Už šio 45 metų vyriškio galvą karo pradžioje okupantai buvo pažadėję 100 tūkst. JAV dolerių. Mat 2022 m. vasario 24 d. Rusijai ėmus veržtis Charkivo link, V. Zadorenko subūrė ir vadovavo partizanų būriui, kuris Ukrainos kariams teikė svarbią žvalgybinę informaciją, vykdė diversijas bei dalyvavo kaimų išvadavimo operacijose. Už tai jis buvo apdovanotas medaliais ir pelnė Charkivo regiono garbės piliečio vardą.

„Partizanų nebuvo daug, apie 30 vyrų – verslininkai, buvę kariai, merijos darbuotojai, šiaip drąsuoliai. Mes buvome vietiniai, gerai žinojome vietovę, sugebėjome nepastebėti prasmukti ir žvalgyti. Ukrainiečių karių irgi buvo nedaug, tik porą šimtų, tačiau sugebėjo sustabdyti tūkstantinės priešo armijos žengimą, o Derhačiai liko vieninteliu neužimtu rajono centru Rusijos pašonėje. Ne­įveikę mūsų jie negalėjo apsupti ir už 11 kilometrų esančio Charkivo, o per prasidėjusį kontrpuolimą 2022 m. rugsėjį į Kozačaja Lopan įėjome para anksčiau nei kariai“, – didžiavosi meras.

V. Zadorenko su džiaugsmu pasakojo, kaip partizanai sugebėjo nuvaryti kelis priešo tankus, tačiau skausmingai prisiminė, jog Kozačaja Lopan likusius jo tėvus brutaliai tardė bei grasino nužudyti okupantai, tikėdamiesi tokiu būdu merą pervilioti į savo pusę.

„Okupantai siuntė žinutes į mano pas­kyrą socialiniame tinkle, bet iš karto apie tai pranešiau žvalgybai ir nieko pats nerašiau. Žinu­tes siuntė ir Kozačaja Lopan likę kaimynai, draugai, per kuriuos okupantai irgi tikėjosi su manimi susibičiuliauti. Jie siūlė solidžias pinigines premijas ir už kitų partizanų galvas“, – kalbėjo meras.

Susitikau su juo apgriautų kultūros namų rūsyje įrengtame kabinete, nes vi­si administ­raciniai pastatai mieste yra subombarduoti. Saugumo sumetimais merijos darbuotojai yra išskirstyti po ke­lis ir dirba kitų įstaigų ar privačių na­mų rūsiuose. 

Fronto linija buvo nusistovėjusi ties Prudiankos kaimu, kuriame beveik visi pastatai buvo sugriauti. Griuvėsiais virto ir dar keletas kaimų. Būtent labiausiai nukentėjusius ne taip seniai ir aplankė Lietuvos medikai, atvykę jau į devintą tokią misiją Derhačių apylinkėse.

„Mus globoja vietos kariai, kurių nurodymu dažnai esam priversti keisti planus. Tai būtina dėl paaštrėjusių karinių veiksmų, kartais nutinka taip, jog į anksčiau lankytas vietas nebegalim grįžti. Tolimesnių sprogimų aidus nuolat girdim, tačiau keletą kartų yra tekę patirti ir kieme krentančias bombas. Taip nutiko Kozačaja Lopan, kai teko nutraukti darbą ir slėptis rūsyje, o po kelių dienų poliklinikos išvis neliko“, – pasakojo misijos vadovė, slaugytoja Vaiva Jankienė. 

Anksčiau taikos misijoje Afganistane dalyvavusi V. Jankienė nusprendė, kad jos žinios pravers Ukrainoje ir ten vyksta jau trečius metus.

„Manau, kad čia važiuosiu ir karui pasibaigus, nes ukrainiečiams mūsų paramos reikės ilgai. Dukros norėtų, kad daugiau laiko skirčiau anūkams, pati irgi to norėčiau, tačiau kai pamatau, jog namų netekę senoliai mūsų laukdami į eilę stoja nuo ankstyvo ryto, o iš dėkingumo apsiašaroja, suprantu, kad negaliu nebevažiuoti“, – prisipažįsta Vaiva.

Tą dieną, kai su jomis bendravau, lietuvės medikės gydė žmones kaimuose, iš kurių viename, Tsupivkoje, pacientus buvo priverstos apžiūrėti cerkvėje, nes mokykla ir seniūnija sugriautos.

„Teko dirbti įvairiomis sąlygomis, kartais dantis taisome, nuvykę į neįgalių žmonių namus, tačiau cerkvė mano kabinetu tapo pirmą kartą, nauja patirtis“, – kalbėjo jauniausia iš penkių medikių, 25-erių odontologė Kotryna Raudytė, į Ukrainą atvykusi ketvirtą kartą. 

Medikai važiuoja į tuos kaimus, iš kurių gyventojai neišsilakstė, tačiau yra ir tokių, kuriuose neliko nė vieno žmogaus arba vos keli. Tokarivkos kaimelyje aptikau septynias moteris ir du vyrus, nors prieš karą čia gyveno apie 50, o sovietmečiu – netgi iki 100 žmonių. Apie pusę namų tada buvo vasarnamiai, kuriuos pasistatė už 20 kilometrų esančio Charkivo gyventojai.

„Kartą per savaitę atveža duonos, kartą per mėnesį gauname humanitarinę paramą, o porą kartų per savaitę kas nors eina į už keturių kilometrų esantį Dubivkos kaimą ir visiems pargabena maisto ar daiktų. Esame ant kalvelės, pro mano namo langą tiesiai per pievas matosi Rusijos pasienio bokštas, esantis už 7 kilometrų. Kai karas prasidėjo, iš ten raketų salvės į Charkivą lėkė virš mūsų stogų, buvo baisu, dauguma gyventojų pabėgo. Pabėgau ir aš su vyru bei uošviene, bet grįžom, neturim lėšų nuomotis butą Charkive, o čia savas namas, daržas, badu nemirsi“, – sakė 52-ejų Nataša Zazuliak.

„Man 73-eji, manau, kad rusai stebi ir žino, jog kaime liko vos keli žmonės, čia nėra jokių kariškių, tačiau prieš kelias savaites naktį per dvi valandas atskrido virš 40 bombų, kilo gaisrai, supleškėjo šešios sodybos. Jie turbūt iš keršto, kad negali parklupdyti Ukrainos, nori visą mūsų žemę paversti pelenais. Pasaulis privalo pamišėlį Putiną sustabdyti”, – prašė Vera Vlasova. 

„Reikėtų, kad čia apsilankytų kuo daugiau Lietuvos seimūnų, Europos Parlamento narių ir pasaulio lyderių. Toli nuo sprogimų postringauti yra viena, o pajusti tikrą karo baisumų realybę čia atvykus yra visai kas kita. Gal tada ir sprendimai dėl paramos būtų kitokie”, – sakė susitikime su meru dalyvavęs europarlamentaras Dainius Žalimas. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.