Kunigaikštį Algirdą menančiame Ukrainos kaime – pagyros Lietuvai

„Vaikystėje ne kartą daržuose esame atradę nedidelį akmeninį patrankos svie­dinį ar senovinę monetą, tačiau tėvai sakydavo, kad tai esančios kazokų ir lenkų kovų su totoriais liekanos. Tačiau to, kad Targovicėje 1362 m. įvyko garsusis Mėlynųjų vandenų mūšis, ir Lietuvos kunigaikščio Algirdo dėka ukrainiečiai buvo išvaduoti iš turkų priespaudos, nežinojome“, – pasakojo Vladimiras Besarabas, braižybos bei fizinio lavinimo mokytojas ir istorijos mėgėjas.

Jis sutiko pabūti mano gidu Targovicės kaimelyje, nes seniūnas tą dieną buvo išvykęs. Šiuo metu Targovicėje gyvena apie 1,5 tūkst. žmonių, tačiau istorijos tėkmėje jų čia yra buvę net septynis kartus daugiau. Archeologai spėja, jog tuo metu, kai čia su Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) kariauna atžygiavo Algirdas, Targovicė vadinosi Jabgu, tai buvo svarbus totorių valdomas Aukso ordos miestas. Tuo metu aplink tvyrojo negyvenamos stepės, kelių šimtų kilometrų spinduliu kitų miestų nebuvo.

Kasinėdami Targovicę archeologai atrado 200 metrų pločio viešają pirtį ir molio vamzdžiais įrengtą kanalizaciją, kas esą rodo, jog čia gyveno turtingi žmo­nės, valdovai.

„Mokytojai apie tą mūšį nieko nepasakojo, o vadovėliuose buvo rašoma vien apie rusų pergalę prieš totorius Ku­likovo kautynėse prie Maskvos, nes turbūt taip norėta, kad pamirštume, jog Ukraina buvo nepriklausoma, kartu su lietuviais kovojome tiek prieš totorius, tiek prieš maskolius“, – svarstė V. Be­sa­rabas.

Jis didžiuojasi, jog jo prosenelis buvo kazokas, sugebėjęs pabėgti iš turkų nelaisvės. 2022 m. Rusijai užpuolus Uk­rainą, V. Besarabas nuskubėjo į karinį komisariatą ir pasiprašė siunčiamas į frontą. Tačiau kariauti siuntė tik vyrus iki 60-ies metų, tad, likęs kaime, Vla­di­miras ėmė rinkti paramą frontui.

„Mūsų kaimas nedidelis, bet jau aštuoni vyrai kovose paguldė galvas. Maždaug tiek pat yra dingę be žinios, vargu, ar kas pateko nelaisvėn, visi turbūt irgi yra žuvę. Neseniai sužinojome, jog vienas dingo mūšiuose Rusijos Kursko regione – net tėvai nebesitiki, kad jį dar pamatys, nes rusai tiesiog sužvėrėjo, belaisvių neima, o nužudo“, – kalbėjo V. Besarabas.   

Jis gyrė Lietuvą už teikiamą paramą Ukrainai ir peikė Vakarus dėl vėlavimo.

„Gaila, jog Lietuva dabar yra nedidelis kraštas, nes jei būtumėte tokie pat galingi, kaip viduramžiais, manau, kartu maskolius greitai patvarkytume“, – svajojo pedagogas.

Targovicėje kol kas nėra jokio pamink­lo, primenančio, jog kažkada čia vyko Mėlynųjų vandenų mūšis. Užtat stovi nedidelis paminklinis akmuo čia gyvenusiam garsiam kazokų vadui Sirko ir milžiniška anoniminio kazoko skulptūra. Taip norima priminti, kad kaimas buvo svarbi kazokų gyvenvietė.

Nuo Kyjivo į pietus Moldovos link 250 kilometrų nutolusio kaimelio gyventojai viliasi, kad Targovicė ateityje taps gausiai turistų lankoma vieta, čia iškils muziejus Mėlynųjų vandenų mūšiui atminti. Kadangi jis įvyko nuošaliose stepėse, o metraštininkai apie jį ėmė rašyti vėlai ir aptakiai, mokslininkai neturi vieningos nuomonės nei dėl jo datos, nei dėl tikslios vietos. Arheologinius kasinėjimus inicijavusi ir jiems vadovavusi Kropinvinckio pedagoginio universiteto docentė Irina Kozir yra įsitikinusi, jog mūšis vyko būtent Targovicės apylinkėse, o jį laimėjęs Algirdas sudegino totorių gyvenvietę. Mokslininkė teigia, jog Aukso ordos vietininką norėjęs sumušti Algirdas atžygiavo prie Jabgu ir čia susikovė. Tokias išvadas I. Kozir padarė po kelis dešimtmečius Targovicėje vykdytų kasinėjimų, o jas grindžia keturiais argumentais. 

Gyvenvietė buvo įsikūrusi svarbių prekybinių kelių sankryžoje, prie upės, kuri tada vadinosi Mėlynaisiais vandenimis. Taip ji buvo įamžinta viduramžių žemėlapiuose ir tik vėliau buvo sutrumpinta į Mėlynają (Siniucha). Atkastos visų medinių pastatų liekanos buvo apanglijusios, kas liudija, jog gyvenvietė buvo sudeginta. Vieno amatininko sodyboje buvo rasta slėptuvė, į kurią bet kaip buvo sumesti tais laikais brangūs geležiniai įrankiai, liudiję, jog žmonės iš čia privalėjo skubiai bėgti. Be to, daugybė aptiktų totoriškų monetų buvo nukaltos iki 1360 m. Archeologai atkasė ne tik ištaigingą pirtį, bet ir kapavietę su 700 palaikų, tačiau tai nebuvo karių kapavietė, nes kaukolėse nesimatė mūšiuose patiriamų sužalojimų. Tyrimus apsunkino tai, jog Jabgu buvo įsikūręs toje vietoje, kur dabar stovi Targovicės kaimo pastatai, o po jais nė­ra galimybės kasinėti.

Targovicė kažkada buvo didokas mies­telis su trimis bažnyčiomis, tačiau jos reikšmė sumenko Rusijos cara­tui kitoje upės pusėje įkūrus Novoarchangelsko miestą. Jame dabar gyvena apie 5,5 tūkst. žmonių, yra įsikūręs kraš­to­tyros muziejus, kuriame Mėlynųjų van­denų mūšiui skiriamas didžiausias dėmesys.

„Tikslią tų laikų mūšio vietą atrasti yra beveik neįmanoma, nes geležies dirbiniai tada buvo labai vertingi, o po mūšių gyvi likę kariai surinkdavo strėlių ir iečių antgalius. Prisiminkime, kad, siekdama įamžinti pergalę prieš Aukso ordą Kulikovo mūšyje, Maskva pasiuntė kelis šimtus archeologų tirti jo vietą, bet irgi nerado nei iečių, nei strėlių“,  – sakė muziejaus darbuotojas Vladislavas Šimčenka.

Istorikas priminė, jog po Lublino sutarties Lenkijos karalystei perėmus iš LDK valdytas Ukrainos žemes, Mėlynoji upė tapo Lenkijos bei totorių valdų riboženkliu. Per upę buvo nutiestas tiltas, tačiau po upe ir Targovicės gyventojų namais buvo išrausti tuneliai, kuriuose buvo slepiamasi per užpuolimus.

„LDK valdymą ukrainiečiai prisimena teigiamai, lietuvių pasiuntiniai buvo tolerantiški mūsų tikėjimui ir tradicijoms, išmokdavo kalbą, į žmonas imdavo ukrainietes. Prieš lietuvius, ne taip, kaip kaip prieš totorius ar lenkus, nebuvo sukilimų, tautosakoje nėra pašiepiamų dainų ar posakių. Labai džiugu, jog per dabartinį karą su Rusija Lietuva Ukrainą remia labiausiai pasaulyje. Viliuosi, kad po karo Vilnius bus suinteresuotas Mėlynųjų vandenų mūšio įamžinimu“, – kalbėjo V. Šimčenka.

„Kremlius nebuvo suinteresuotas skleisti informaciją apie Mėlynųjų vandenų mūšį, todėl neskatino archeologinių kasinėjimų ieškant kovos vietos. Maskva pasistatė didžiulį muziejų Kulikovo mūšiui įamžinti, nors šis vyko 18 metų vėliau ir nebuvo pergalingas, nes ne visas žemes pavyko išlaisvinti, Maskva privalėjo dar 100 metų mokėti duoklę Aukso ordai. Lietuviai tuo tarpu perėmė didžiules Ukrainos teritorijas, kuriose panaikino chanų savivalę. Per Lietuvą ir vėliau Dviejų tautų respubliką į Ukrainą skverbėsi Vakarų civilizacija – visiška priešingybė mongoliškam-totoriškam despotizmui, kuriuo persisunkė Maskva, nuo jo kenčianti ir dabar. Puiku, jog Lietuva mums broliškai padeda užpuolus Rusijai“, – sakė docentė I. Kozir.

Mokslininkė vylėsi, kad po karo kasinėjimai Targovicėje bus atnaujinti, prie jų ateityje prisijungs Lietuvos archeologai, o Vilnius prisidės prie muziejaus steigimo.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.