Vaiko nemušimo įstatymas – neišvengiama būtinybė

Lietuvą sukrėtusi ketverių metukų kėdainiškio Mato tragedija parodė, kad smurtas prieš vaikus mūsų šalyje tiek suvešėjęs, jog mažamečiai nėra saugūs net savo namuose ir su pačiais artimiausiais žmonėmis. Tokia išvada - ne naujiena vaiko teisių apsaugos specialis­tams, socialiniams darbuotojams, policijos parei­gū­nams, nuolat kviečiamiems tramdyti šeimose įsismar­kavusių smurtautojų.

Konfliktai rodo šeimos krizę

Šilalėje viskas yra taip pat, kaip ir visoje Lietuvoje: kur alkoholis ir neįpareigojantis gyvenimas iš pašalpų, ten konfliktai, smurtas ir vaikų ašaros. Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Birutė Sragauskienė neslepia, kad vien per pastarąjį pusmetį kartu su pedagogais, socialiniais darbuotojais, policijos pareigūnais skyriuje buvo surengta per pusšimtį šeimos atvejų peržiūrų. Deja, neretai visais šventaisiais prižiūrėti ma­žuo­sius pasižadantys tėvai netrukus be jokio sąži­nės graužimo atžalas iškeičia į alaus butelį ar sugyven­tinio glėbį.

Padėtį socialinės rizikos šeimose, kurių Šilalės rajone yra net 112 (socialinės rizikos šeimų skaičius nuo 110 iki 116 svyruoja jau ne vienerius metus), stebi seniūnijų socialiniai darbuotojai ir vaiko teisių apsaugos specia­listai. Tačiau krizinė situacija gali susidaryti bet kurioje, iš pirmo žvilgsnio darniai gyvenančioje šeimoje. Dažni barniai atsiliepia ir vaikams, todėl pareigūnai, gavę iškvietimą dėl smurto, informuoja Vaiko teisių apsaugos skyrių.

„Vienkartinis ginčas gal ir nesukelia didelių išgyvenimų vaikams, bet jei tai vyksta nuolat, akivaizdu, kad šeima patiria krizę - vienas kuris ar net abu sutuoktiniai piktnaudžiauja alkoholiu, gali būti, kad šeima dėl kažkokių priežasčių atsidūrusi ant skyrybų slenksčio. Tokioms šeimoms stengiamės padėti, o tuo pačiu jas ir stebime“, - sakė B. Sra­gauskienė.

Nuo šių metų į probleminių šeimų apskaitą bus įrašo­mos visos šeimos, kuriose buvo smurtaujama. Vien per­nai apskaitoje buvo atsidūrę 60 rajono šeimų. Jose lankė­si socialiniai darbuotojai, joms buvo teikiamos bend­ro­sios socialinės paslaugos. Ne­mažai jų savo problemas greitai išsprendė, tačiau dalis atsidūrė socialinės rizikos šeimų įskaitoje. Kaip klostosi šeimos gyvenimas, pasak B. Sra­gauskienės, labai priklauso nuo žmonių kultūros, užsiėmimo, susiformavusių įpročių, požiūrio į vaikų auk­lėjimą.

Smurtą patyrusioms moterims siūloma su vaikais apsigyventi Krizių centre - nauja aplinka, ramybė, socialinių darbuotojų pagalba padeda kitomis akimis pažvelgti į save. Šilališkes priima ne tik Socialinių paslaugų namai, bet ir Telšių moterų krizių centras, todėl nė viena skriausta ir negalinti savo namuose saugiai jaustis moteris nelieka be pagalbos. Deja, retai kuri ryžtasi radikaliai spręsti savo šeimos bėdas.

„Tvarkytis gyvenimą jos bando tol, kol atvažiuoja atsipra­šyti ir susitaikyti smurtaujan­tys vyrai. At­lei­džia ir vėl gy­­vena kartu - iki  kito pro­trū­kio. Jei matome, kad bėdos įsisenėjusios, šeimą tenka pri­skirti socialinei rizikai, jai ski­­­riamos socialinės paslaugos - tai reiškia, kad ji nuolat bus socialinių darbuotojų ir mū­sų skyriaus specialistų akiratyje, jos gyvenimu domėsis pareigūnai“, - sakė B. Sra­gaus­kie­nė.   

Šeimoms, atsidūrusioms kri­zinėje situacijoje, reikalinga ir psichologo pagalba. Tad dažnai būna, kad seniūnijų socia­liniai darbuotojai patys vežioja šeimas į konsultacijas Šilalėje. B. Sra­gauskienė įsitikinusi, jog psichologui darbo užtektų ir Vaiko teisių apsaugos skyriuje, kur kasdien susiduriama su krizinėmis situacijomis.

Šeimoje ne visada saugu

Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja pritaria, jog kiekvienas vai­kas turi teisę augti bio­­loginėje šeimoje, tačiau tik tuomet, kai jam su tėvais saugu. Yra riba, kurią peržengus, tenka spręsti, ar galima šeimai palikti mažametį. Kuo vaikas mažesnis, tuo didesnė rizika, kad konflikto metu jis gali nukentėti - jau nekalbant apie tai, kad, tėvams barantis, mažylis tikrai jaus baimę.

Visai neseniai buvo net keletas panašių atvejų. Vienoje šeimoje sugyventinis smurtavo prieš kūdikį auginančią moterį. Laimė, jo kumščiai nepalietė vaiko. Po kiek laiko smurtas pasikartojo ir šeimą teko priskirti socialinės rizikos grupei. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specia­listai įspėjo mamą, kad kito karto nebus - jei sugyventinis smurtaus, ji neteks vaiko.

Kitoje seniūnijoje socialiniai darbuotojai ir vaiko teisių apsaugos specialistai jau buvo prikalbinę mažamečius auginančią moterį gydytis nuo alkoholizmo, bet ji pasiprašė dar kelioms dienoms pasilikti namuose, jog „pirmadienį galėtų nuvežti vaikus pas gydytoją“. Deja, savaitgalį prisigėrė, vaikai liko be priežiūros, sukilti teko visoms tarnyboms. 

„Neturime aparato, kuris galėtų peršviesti žmones, įžvelgti, ką jie galvoja ir nustatyti jų elgesio sukeliamos rizikos laipsnį, todėl sprendžiant, ar saugu palikti jiems vaiką, vertiname bendrą padėtį. Jei jauti, kad žmogus agresyvus, o vaikai, ypač kūdikiai, kurie patys nei nusipraus, nei duonos kriaukšlį pasiims, neprižiūrimi, geriau nerizikuoti. Vaiką iš namų visada išvežame skaudančia širdimi, abejodamos, ar gerai darome. Tačiau dažniausiai tenka pripažinti, jog priėmėme teisingą sprendimą. Per tuos dešimtmečius, kai dirbu, mačiau įvairiausių situacijų ir galiu dėkoti Dievui, kad nė karto stipriai neapsirikome“, - pripažįsta Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Pernai mūsų rajone globa ir rūpyba nustatyta net 47 iš šeimų paimtiems vaikams. 

Dažniausiai muša sugyventiniai

Kėdainiuose sugyventiniui užmušus ketverių berniuką, iškilo klausimas, kodėl motinos negina savo vaikų - juk gamtoje tą daro visi be išimties žinduoliai. Deja, nemažai mamų ir pačios smurtauja. Dažniausiai savo atžalas jos „auklėja“ girtos.

„Geriančios moterys nepasitiki savimi, todėl instinktyviai siekia turėti bent kokią atramą gyvenime. Ta atrama joms tampa vyras. Apmaudu, bet norėdamos įtikti savo sugyventiniams, jos visiškai pamiršta vaikus“, - remdamasi patirtimi, tvirtina B. Sra­­gaus­kienė.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos ne kartą yra radusios tėvų sumuštų vaikų. Nors tokių skaudžių atvejų kaip Kėdainiuose Ši­la­lės rajone nebuvo, ne kartą iš šeimų sugrįžusios darbuotojos rašė pranešimus policijai. Būna, kad ir paaugliai paskambina pasiskųsti tėvų jiems skirtomis kūno bausmėmis. Pasirodo, net ir dabar dar yra tėvų, savo vaikus klupdančių ant žirnių - taip, kaip XX a. pradžioje. Skaudžiausia, jog skriaudžiami vos kelių metų ar net kelių mėnesių mažyliai - tie, kurie tikrai nesupranta, kodėl artimieji juos pasmerkė kančioms.

„Net ir nedidelis, jokių randų nepaliekantis pliaukštelėjimas vaikui gali sukelti ilgai neslopstantį sielos skausmą, todėl kiekvieną mums žinomą atvejį apie fizines bausmes perduodame svarstyti pa­reigūnams. Kartais taikoma ad­ministracinė atsakomybė, bet neretai pradedami ir ikiteisminiai tyrimai. Tradiciškai vaikus muša mamų sugyven­tiniai“, - apgailestauja B. Sra­gauskienė. 

Pernai dėl įtariamo smurto prieš vaikus, smurto artimoje aplinkoje, kur auga vaikai, bei dėl kitų problemų į policijos pareigūnus Vaiko teisių apsaugos skyrius kreipėsi 16 kartų. Iš Šilalės policijos komisariato gauta daugiau kaip 20 pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje - arba vaikai tapo smurto aukomis, arba matė, kaip vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą. Pagal gautus pranešimus šešios šeimos įtrauktos į  socia­linės rizikos šeimų apskaitą, septynioms nustatytas probleminių šeimų statusas, iš dviejų paimti vaikai.

Griežtas ne - ne tik „beržinei košei“

Specialistai svarsto, ar įma­noma apsidrausti nuo tokių tragedijų, kokia įvyko Kė­dainiuose - juk į kiekvieną šeimą pro rakto skylutę nepažiūrėsi. Juolab kad ir kaimynai, girdėję vaiko klyksmus, kažkodėl prabilo tik tuomet, kai berniukas jau buvo negyvas. O nebūtų tylėję, gal jų perduoti signalai vaiko teisių apsaugos specialistus būtų privertę atidžiau pažvelgti į šeimos gyvenimą.

Nors daugelis politikų aiškina, jog įstatymai ir dabar neleidžia mušti vaikų, specia­listai teigia, kad valstybė tu­rėtų vienareikšmiškai vertin­ti smurtą, ypač - prieš ne­pilnamečius.

„Jokių „beržinių košių“ negali būti - įstatyme turi būti aiškiai pasakyta, kad vaikų mušti negalima. Ir ta valstybės suformuota nuostata be jokių išvedžiojimų turėtų vadovautis visos institucijos. To­kiais atvejais, kai įtariama, jog mažametis nukentėjo šei­moje, apklausinėti jo prie ma­mos negalima - vaiko atstovu galėtume būti ir mes, Vaiko teisių apsaugos specia­listai. Stebint mamai, vaikas niekada nepasakys, kad jį namuose mušė. O fizinis smurtas prasideda nuo psichologinio“, - pastebėjo B. Sragauskienė.

Nuo įtariamo fizinio smurto pernai mūsų rajone nukentėjo septyni vaikai, du mažamečiai galimai patyrė seksualinę prievartą. Daugiausiai vai­kų - net 90 - kentė psichologinį smurtą, kai juos „auk­lėjo“ girti tėvai. Pasak B. Sra­­gauskienės, mažieji mušami rankomis ir diržu, daužomi liniuotėmis, apmėtomi malkomis, spardomi ir net deginami. Psichologiniu smurtu vadinami patyčios, žodinė agresija,  žeminimas, niekinimas, gąsdinimas,  parodymas, kad jis nemylimas ir nepageidaujamas. Tėvų girtavimas, vaiko nepriežiūra yra traktuojami kaip tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams.

Vedėjos nuomone, įvairiai vertinamas „vaikų nemušimo įstatymas“ Lietuvai būtinas, nes žmonės turi įsisąmoninti, jog vaikų mušti negalima. Vaiko teisių apsaugos specia­listai tikisi, kad vasario 14-ąją, Seimui susirinkus į neeilinę sesiją, toks įstatymas bus priimtas. Jei jame smurtui bus prilyginta ir vaiko nepriežiūra, visuomenės požiūris į vaiko teises turės iš esmės pasikeisti.

Valstybė laukė nelaimės?

Šilalės rajone gyvenančiose socialinės rizikos šeimose auga 283 nepilnamečiai vaikai. Dieną jie būna mokykloje, kur gauna nemokamus pietus, tačiau, grįžę į namus, neretai randa girtus tėvus. Didžiausia smurto pasireiškimo tikimybė kyla vakarais ir naktimis, kai nedirba nei socialiniai darbuotojai, nei vaiko teisių apsaugos specialistai.

Pasak B. Sragauskienės, vai­ko globos organizavimo nuos­tatuose nurodoma, jog nedarbo metu vaiką iš šeimos gali paimti tik policijos pareigūnai. Kitos darbo dienos rytą jie privalo apie tai informuoti Vaiko teisių apsaugos skyrių. Šilalėje iš šeimų laikinai paimti vaikai globojami Socialinių paslaugų namuose.

„Tokią tvarką numato teisi­nė bazė, bet kai situacija šeimoje yra sudėtinga, į laik­rodį nežiūrime - jei reikia, keliamės ir važiuojame ten, kur kviečia pareigūnai. Vakarais, naktimis dirbti mums nepriklauso, tačiau visuomenė iš mūsų to tikisi ir jei atsitinka nelaimė, liekame kalti. Kaip iš tiesų reikėtų elgtis, sunku spręsti, kol nesureguliuota valstybės teisinė bazė. Neturėdami įgaliojimų po darbo priimti sprendimų, nusižengiame nustatytai tvarkai, tačiau jei atsisakytume važiuoti į šeimą, kurioje gali nukentėti vaikai, pačioms būtų neramu, ir žmonės mūsų nesuprastų“, - svarstė B. Sra­gauskienė.

Anot vedėjos, šis klausimas dažnai keliamas ir Vaiko teisių asociacijos posėdžiuose, tačiau Lietuvoje jau taip įprasta - jokių problemų spręs­ti neskubama tol, kol neat­sitinka nelaimė.

Jei įstatyme atsiras nuostata, kad vaiko teisių apsaugos specialistai turi budėti visą parą, keisis ir jų darbo orga­nizavimo tvarka. Pasak B. Sra­gauskienės,  tuomet skyriuje reikėtų dar dviejų papildomų etatų, o darbo užmokesčio fondas išaugtų 80 tūkst. eurų.

Trečiadienį savivaldybėje įvy­ko Vaiko teisių apsaugos sky­riaus ir teisėsaugos insti­tu­cijų atstovų pasitarimas. Ja­me dalyvavo prokuroras Min­­­daugas Stonkus, Šilalės policijos komisariato atstovai  Gintas Vaičekauskas ir Gied­rius Vyštartas, savo pastebėjimus išsakė ir dėl tolimesnio bendradarbiavimo sutarė Švie­timo, kultūros ir sporto sky­riaus, Švietimo pagalbos tarnybos,  Koordinacinio cent­ro „Gilė“ darbuotojai.

Kaip ir kasmet, šiemet Vaiko teisių apsaugos ir Socialinės paramos skyrių darbuotojai jau pradėjo keliones į seniūnijas, kur aptaria socialinės rizikos šeimų padėtį, įvertina smurto riziką bei stengiasi nustatyti priemones, kurios padėtų  išvengti skaudžių nelaimių. Ypatingas dėmesys bus skiriamas šeimoms, kuriose auga maži vaikai.

KOMENTARAS

Geriau ištirti, nei laukti tragedijos

Klaipėdos apygardos pro­kuratūros Tauragės apy­lin­kės prokuroras Šilalėje Mindaugas STONKUS:

Smurtas prieš vaikus Ši­la­lėje nėra dažnas reiškinys, bet įvykių būna įvai­riausių. Daž­niausiai sukonfliktuoja ir vieni kitiems suduoda vaikai, bet būna, kai ir tėvai, globėjai, tėvų sugyventiniai - tai yra suaugusieji, su kuriais vaikai gyvena ar gyveno, prieš vaikus naudoja fizinį smurtą. Rimtų atvejų, kai nepilnamečiams būtų buvusi sunkiai sutrikdyta sveikata - lūžę kaulai ar sužaloti kokie nors vidaus organai, neturėjome. Dažniausiai tiriame įtarimus dėl fizinio skausmo sukėlimo arba nežymaus sveikatos sutrikdymo.

Nežinau, ar Šilalėje kaip vaikų auklėjimo priemonė yra populiari „beržinė košė“, bet tokių pranešimų gauname nedaug. Nors be dėmesio nepaliekame nė vieno mokyklos, socialinių darbuotojų ar Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešto atvejo - tiriame ir aiškinamės, ar iš tiesų vaikui buvo sukeltas skausmas.

Daug kalbama apie tai, jog būtina keisti įstatymus, bet aš manau, kad jų nubausti smurtautojus tikrai pakanka. Baudžiamojo kodekso 140 str. 3 dalis numato atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą. Nereikia net mėlynės ant kūno. Jei vaikas verkė, nes jam skaudėjo, smurtautojui taikoma baudžiamoji atsakomybė. Bet gal papildomų įstatymų reikia, jog galima būtų kitoms institucijoms priskirti kažkokias kitas kontrolės funkcijas.

Mano nuomone, svarbiausia, kad visuomenė ne­būtų abejinga. Matai, jog vaikas skriaudžia­mas, ne­tylėk. Su savivaldybės Vai­ko teisių apsaugos skyriu­mi glaudžiai bendradarbiaujame - nei jiems, nei mums dėl to jokių prob­lemų nekyla. Susitinkame susirinkimuose, telefonu konsultuojamės dėl visų konkrečių atvejų. Mano pozicija tokia: geriau pradėti tyrimą ir visas aplinkybes išsiaiškinti, nei laukti baisių pasek­mių.

Trečiadienį susirinkime gir­­dėjau, kad gal pasitaikė kaž­koks atvejis, kai į įvykį iš­kviesti pareigūnai nepri­si­s­kambino Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojoms. Sutarėme, kad tą prob­lemą išspręsime.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.