Ūkininkų neviltis - penas politikieriams

Pirmadienį Šilalės kultūros centre susirinkę rajono ūkininkai surengė kovo 30 d. Vilniuje organizuojamo mitingo repeticiją. Nors karvių į Šilalę neatsivežė, emocijos liejosi per kraštus. Kelios valandos žodžių karo pilnutėlėje salėje. Taip būtų galima pavadinti žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės susi­ti­kimą su ūkininkais. Vienu metu atrodė, kad jie mi­nistrei net neleis šnekėti. Vis dėlto pokalbis įvyko. Nors jis ir nebaigtas - kita jo dalis numatoma ateinantį trečiadienį Vilniuje, prie Žemės ūkio ministerijos.

Gelbėjimo rato ministrė neatvežė

Į susitikimą su Seimo nariais ir Žemės ūkio ministerijos atstovais rajono ūkininkus pakvietė Šilalės meras Jonas Gudauskas. Greta jo skelbimo rajono laikraštyje „Šilalės artojas“ buvo išspausdintas ir savivaldybės paruoštas Šilalės rajono ūkininkų kreipimosi į aukščiausios Respublikos valdžios atstovus projektas. Jame teigiama, jog Šilalės žemdirbiai, laikantys daugiausiai Lietuvoje galvijų bei pieninių veislių karvių, neišgyvena, dėl to mažina bandas bei traukiasi iš pieno ir mėsos gamybos.

„Privalome išgirsti atsakymą iš valdžios institucijų, ar Lietuvai reikalingi smulkūs šeimos ūkiai, ar jie turi perspektyvų išlikti?“ - sakoma krei­pimosi projekte.

Ūkininkus į susirinkimą su­šaukęs meras tvirtino į Šilalę kvietęs ne tik žemės ūkio ministrę, bet ir visus Seimo narius. Tačiau atvyko tik du - konservatoriai Ka­zys Star­ke­vičius bei Stasys Šed­baras. Pastarąjį mero partija iškėlė kandidatu į Seimo narius Šilalės vienmandatėje apy­gar­doje.

Pagrindinis pirmadienį ūkininkų susibūrime skambėjęs klausimas: kodėl taip atsitiko? Labai panašu, jog netrukus laukia kaimo griūtis: už litrą pieno gaudami niekingus 12 euro centų, ūkininkai nebeuždirba karvutės paša­rui. Jau dabar litras pieno yra pigesnis už litrą vandens, o perdirbėjai nuo balandžio rengiasi kainą dar numušti iki 8 ar net iki 6 euro centų. Pieno ūkis nebereikalingas ir jis sąmoningai naikinamas? Ar tai - kažkoks stichiškas, chaotiškas reiškinys?

„Kodėl jūs nieko nedarote? Iš tėvų perėmiau ūkį, kurį jie sukūrė sunkiu darbu. Aš irgi labai sunkiai dirbu, bet išgyventi nebegaliu. Nenoriu mesti pradėto darbo, tačiau pašaro gyvuliams paruošti jau nebeturėsiu iš ko“, - brauk­damas ašaras, aiškino iš Medeliškės kaimo atvažiavęs jaunas vyras. Jis sakė, jog perdirbėjai jam tvirtina, kad galėtų mokėti daugiau, bet 14 centų kainą nustatė Pieno įstatymas.

Ministrė įtikinėjo, jog nelaimė prasidėjo nuo Rusijos embargo lietuviškiems maisto produktams. Netekę Rusijos rinkos, pieno perdirbėjai naujų nesurado. Europa seniai perpildyta, o viltys išvežti lietuvišką produkciją į Kiniją ar į Japoniją nepasiteisino. Vidaus vartojimas dėl aukštų kainų yra menkas. Pieno perdirbėjai neturi kur dėti produkcijos. Todėl ir kaina žema.

V.Baltraitienė nesutiko ir su ūkininkų replikomis, kad kritinėje situacijoje ministerija nieko nedaro. Ji jau suradusi 18 milijonų eurų pieno ūkiui gelbėti. Pieno gamintojams už vieną karvę bus išmokėta 66 Eur vienkartinė parama, o tiems, kurie priklauso kooperatyvams, 10 proc. didesnė išmoka. Specialiąsias išmokas gaus smulkesnieji ūkiai, laikantys iki 200 karvių. Ne už parduotą pieną todėl, jog Europos Sąjunga draudžia ska­tinti gamybą.

„Valstybė rastų pinigų didesnei paramai, bet turime gauti ES leidimą. Be leidimo mokėti daugiau negalime, dėl to sektų didelės baudos. Žinokite, nė viena ūkio šaka nėra taip griežtai ES reglamentuojama, kaip žemės ūkis“, - aiškino V.Baltraitienė.

Tokia trumpalaikė priemonė padės, ministrės nuomone, dar keletą mėnesių išgyventi, o birželį susitikę ES valstybių vadovai spręs, ar leisti panaudoti 400 mln. Eur krizių fondą.

„Prašėme, kad svarstytų anksčiau, tačiau ne aš tą dalyką sprendžiu, o ES mi­nist­rai. Mes manome, jog spren­dimą reikėtų priimti dabar, nes rugsė­­jį jau gali nebūti kam mokė­­ti“, - dėstė ministrė.
Bet ar Rusijos embargas bei prarasta rinka - vienintelė ir pati svarbiausia priežastis, kad šalies pieno ūkis atsidūrė ant bankroto ribos? Ar pieno supirkimo kainos mažėjo tik dėl embargo?

Ministrė pripažino, jog perdirbėjai pieno supirkimo kainas buvo pradėję mažinti dar iki embargo, ministrės žodžiais, jie tai darė „nelogiškai ir nepagrįstai“.

Žemės ūkio ministerijos skai­čiavimais, vien pernai pie­no gamintojai prarado 75 mln. Eur. 

Kalta ir Prezidentė

Vienas po kito salėje mik­rofoną ėmę žmonės šaipėsi iš žemės ūkio politikos netoliaregiškumo, kvailų reikalavimų žymėti naminius gyvūnus ir iš valstybės bejėgiškumo prieš perdirbėjų bei prekybininkų savivalę.

„Ar Seimas moka skaičiuoti? Už 16 centų pieno lit­ro nepagaminsi. Dabar moka 12 centų, bet net pašarui neužtenka. Karvės pačios save susivalgys“, - piktinosi ūkinin­kai.

„Jei krizė - pasaulinė, kodėl lenkams moka 30 centų? Jie važiuoja pas mus ir nuperka bandą su visais pašarais. Per daug ten jūsų yra, būtinai reikia sumažinti“, - šaukė žemdirbiai.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas perdirbėjus pavadino parazitais:

„Studijavau veterinariją ir išmanau parazitologiją. Tarpi­nė grandis - štai kas yra para­zitai“! - rėžė jis.

Po tų žodžių sekė audringi plojimai.

Kai kurie ūkininkai reikalavo nacionalizuoti perdirbi­mo įmones, o akcijas išdalinti ūkininkams. Žmonės stebėjosi: jeigu valstybė gali uždaryti bankus, tai kodėl nesutvarko kažkokių pieninių? Ar yra valstybėje jėga, kuri pajėgtų sutramdyti perdirbėjų savivalę? Juk kitose šalyse, kur nėra tarpinės perdirbėjų grandies, o savo produkciją perdirba patys gamintojai kooperatinėse įmonėse, nėra tokių menkų supirkimo kainų ir šitokios katastrofiškos kaimo padėties. Apie tai kalbėjo ir V.Baltraitienė, ir J.Talmantas, ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis, ir ūkininkai.

„Tai kodėl niekas nieko nesiima?“ - klausė žmonės. Vieni šaukė piktai, kiti kalbėjo vos ne verkdami, treti šaudė aštria ironija.

„Ministerija - tik katinams gaudyti ir šeškams kleimuoti!“ - šmaikštavo vienas, sukeldamas juoką bei plojimus.

„Aiškinate, kad pinigų duosite birželį, prieš rinkimus. Lietuvoje tokių kainų, kaip dabar, kai jūs esate ministre, dar nebuvo, nors sunkių laikų pasitaikė ir anksčiau“, - vienas po kito priekaištavo nepatenkinti pieno ūkių savininkai.

„Ir tokios pasaulinės krizės dar nebuvo. Ne aš nusprendžiau, jog ES Krizių fondo paramos naudojimas būtų svarstomas tik birželį. Visada sakiau, kad sprendimą reikia priimti jau balandį“, - teisinosi V.Baltraitienė.

„Kodėl ta krizė prasidėjo? Kol Prezidentė Dalia Gry­baus­kaitė nekariavo su rusais, dar galėjome išgyventi. Pas mus yra bjauri užsienio politika - valdžią užėmė komjaunuoliai, nekenčiantys komunistų“, - stebėjosi racionalūs žemaičiai.

Kurstė ūkininkų pyktį 

V.Baltraitienei teko pripažinti, jog Lietuvos ekonomikai tikrai kažkas yra negerai. Kitose Europos valstybėse ūki­ninkai patys valdo perdirbimo įmones, patys nustato kainas, todėl ir piktnaudžiavimo ten nėra. Pasak ministrės, reikėtų monopolijas išskaidyti.

„Pritariu, kad 50 proc. akcijų turi parduoti ūkininkams ar kooperatyvams. Mi­nisterija yra numačiusi lai­kinąsias priemones krizei įveikti, tarp kurių - ne tik spe­cialiosios išmokos pieno ūkiui gelbėti, bet ir įstatymų pataisos perdirbėjams bei prekybininkams tramdyti, sakysime, numatomos minimalios pieno supirkimo kainos. Perdirbimo įmonės negalės ūkininkui už litrą mokėti mažiau 16,5 euro cento, tarpininkai - 12 euro centų. Tačiau ar Seimas turės politinės valios priimti tokias pataisas? Patys žinote, kas atsitiko su Pieno įstatymu“, - kalbėjo V.Baltraitienė.

Liepsnojančias emocijas dar labiau pakurstė Pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas J.Vilionis: „Mes Darbo partijos programos ne­vykdysime, nes nieko iš to nebus. Ministrei liko šeši mėnesiai. Jei aš būčiau ministras, dabar visiems pasakyčiau, ką ir kada padarysiu“.

J.Vilionis neslėpė pasitenkinimo, jog ūkininkai pagaliau suprato, kad be kovos neišgyvens.

„Anksčiau sakė: jūs mitinguokite, o mes neturime laiko, dirbame. Dabar visi priėjo liepto galą - pasidarė taip, jog mes akli, o jie kurti. Nebegalime laukti - kuris, panaikinęs pieno fermą, ryšis grįžti? Čia - ne paršeliai, kad per keturis mėnesius galėtumei gyvulį užauginti. Vyriausybė skelbė, jog rems gyvulininkystę, žadėjo, kad jau šiais metais karvių bandos padidės 5 tūkst., ožkų - 10 tūkst. Iš 53 tūkst. pieno ūkių Kaimo plėtros programos pa­ramos investicijų sulaukė 270. Tai kokia čia parama? Nesitikėkite, jog bus geriau, kai atidarys Rusijos rinką - vėl atvažiuos inspektoriai ir pasakys, kad mūsų pienas jiems netinkamas“, - dėstė J.Vilionis.

Jo nuomone, ir Briuselio, ir Vilniaus klerkai į ūkininkus rimtai žiūrėti pradės tik tuomet, kai jie stovės tvirtai lyg siena.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas J.Talmantas tikino pritariantis iniciatyvai uždaryti kooperatyvų vardu prisidengusias pieno perpirkimo įmones - vien tai leistų ūkininkams mokėti 10 centų daugiau. Gal kokie 5 metai Ūkininkų sąjunga prašanti ministerijos pakeisti ir kitą įstatymą - uždrausti supirkėjams važinėti pieno pirkti į kitą Lietuvos pakraštį. Taip esą būtų galima sutaupyti 27 mln. Eur.

J.Talmantas ste­bė­josi ir Kon­ku­ren­cijos tarnybos pozi­­cija, klausė, kam ji dirba - valstybei ar monopolinin­kams.

„Atrodo, jog mokame šiai tarnybai algą tik tam, kad ji nieko nerastų. Atliko tyrimą, iš ko susidaro pieno kaina. Ir ką nustatė? Kad patys esame kalti, nes nesiko­ope­ruojame. O nei pre­kybininkų, nei perdirbėjų veik­los net neanalizavo“, - širdo J.Tal­man­tas.

Dabar vi­si, pasak Ūki­nin­kų sąjungos vadovo, piktinasi mo­nopolijomis. Žinoma, kad jos yra - perdirbėjams bei prekybininkams susitarti vieni juokai.

„Tačiau kas leido rajonuose sužlugdyti mažas parduotuvėles? Siūlėme bent šeštadieniais ir sekmadieniais duoti joms atsikvėpti, bet ne, negalima. Visame pasaulyje galima, Lenkijoje nė vienas prekybos centras savaitgaliais nedirba, o pas mus - ES neleidžia“, - stebėjosi J.Talmantas.

Proga pasirodyti politikams

Geriausiai šiame susitiki­me jautėsi kon­ser­vatoriai. Jie neturi savo žmonių Vy­riau­­sybėje, tai nėra už nieką atsakingi, ir dabar jų eilė būti kaimo „gelbėtojais“. Juk Seimo rinkimai jau šį rudenį. Štai konservatorių valdoma mūsų rajono savivaldybė netgi skirs autobusą ūkininkams nuvažiuoti į jų protesto akciją. Kitą autobusą pasamdys Ūkininkų sąjungos Šilalės rajono skyrius.

Ūkiškai su žemdirbiais kalbėtis bandė ir Seimo Kaimo reikalų komiteto narys konservatorius K.Starkevičius, tie­sa, pripažinęs, kad ir jam, būnant žemės ūkio ministru, ūkininkai buvo užkūrę pirtį, o perdirbėjai net piketavo. K.Starkevičius tikino, jog Šilalės smulkieji ūkininkai galėtų taip pat sėkmingai verstis kaip Punsko lietuviai.

„Tačiau pas lenkus pieno perdirbimo įmonės yra kooperatinės, mažai eksportuoja, daugiau gamina vietinei rinkai. Jie gali mokėti ūkininkams 10 centų daugiau, nes nėra tarpininkų“, - sakė K.Starkevičius ir siūlė remtis į kooperatyvą „Pienas LT“, kuris šią vasarą jau turėtų pradėti gaminti sausą pieno baltymą. Tada ir bus matyti, kokią tikrą kainą už pieną gali gauti ūkininkai.

Į ūkininkų susirinkimą atvykęs Seimo narys S.Šed­baras, atrodo, irgi pasinau­dojo proga pasirodyti  būsi­miems rinkėjams, nors pasakyti jiems kaip ir nieko neturėjo.

„Seniai planavome, dabar pagaliau atvažiavome su jumis susitikti. Nereikia pateikti Seimo kaip stabdžio - įvardinkime, kas turi interesų. Lobistai tikrai graibsto mus už skvernų, kai einame į plenarinius posėdžius. Netgi dabar ieškoma visokių būdų, kad ūkininkai neatvažiuotų į Vilnių. Bet jūs atvažiuokite, pabūsime, pasikalbėsime, garsiai pasakysime, ,,kas negerai“, - ragino konservatorių kandidatas į Seimo narius ir iškart sukėlė ūkininkams įtarimų, kad „daro rinkimų prog­ramą“.

Mitingo nebijo?

V.Baltraitienė tikino su­pran­tanti, jog ūkininkų padėtis yra labai sunki - išgyventi iš 12 centų ar dar mažiau, kaip žadama mokėti vasarą, neįmanoma.

„Nebijau piketo - tai aukščiausia demokratijos išraiška. Tačiau žiūrėkite, kad jumis nepasinaudotų tie, kurie politikuoja. Jūsų reikalavimai yra teisėti, man labai gaila tų žmonių, kurie gauna po 8-10 centų, bet jie ant bačkos lips ne dėl jūsų. Geriau ateikite prie ministerijos, mes į darbą susirenkame anksti, pavaišinsime kava“, - siūlė žemės ūkio ministrė.

Deja, ir po šio susitikimo ore taip ir liko kabėti ne sykį salėje nuskambėję klausimai: dar galvoti ūkininkams apie pavasario sėją ar jau nebegalvoti? Reikalingas dar Lietuvai šeimos ūkis, ar jau laikas išparduoti gyvulius? Kaip buvo matyti iš žmonių reakcijos, jie jau netiki nė viena iš tų institucijų. Kai kurie sakė tai tiesiai: visokios laikinosios priemonės yra skirtos laimėti laiko ir prakentėti iki rinkimų. O tai tik patvirtina, jog aktyviai politikų remiama žemdirbių nepasitenkinimo akcija yra politinis renginys. Ir, ko gero, vargu ar galėtų būti kitaip: juk Seimo rinkimai - vos po gero pusmečio.

* * *

Vakar Seimas laikinai, iki 2017 m. sausio 1 d., nustatė superkamo pieno kainas. Žalią pieną superkantys ir parduodantys subjektai įpareigoti mokėti pieno pardavėjams ne mažiau kaip 165 Eur už toną bazinių rodiklių pieno; tarpininkai parduodantiesiems žalią pieną - ne mažiau kaip 130 Eur už toną.

Daiva BARTKIENĖ

Petras DARGIS