Blaivybės taurė - ne Aliui
Skaidrus kaip liberalas, blaivus kaip konservatorius. Tai mūsų bičiulis Alius šlapiu rankšluosčiu aprišta galva. Dešimt metų negėręs net alaus ir dvidešimt metų neragavęs tauriųjų gėrimų, tokių kaip šampanas ir samagonas, jis vakar vos gyvas grįžo kažkur iš pajūrio ir taip atsiduso, kad nuo alkoholio kvapo septynios musės krito negyvos, o aštuntoji girta atsitrenkė į šaldytuvą, kur blaivininkas Alius ieškojo gaivos.
- Aliau, kas atsitiko? - paklausėme išsigandę.
- Naujas blaivybės etapas, - prisipažino jis. - Susidėjau su konservatoriais.
Anksčiau jis buvo susidėjęs su revizore Brone, bet ta paėmė kyšį ir susidėjo su liberalais iš gretimo aštuonbučio. Alius dar dėjosi su gatvės kaimynais bendram kanalizacijos įvadui, bet kad dėtųsi su konservatoriais... Tai buvo visai netikėta.
Tada jis pradėjo savo partinę istoriją:
- Šventojoje šeštadienį buvo žmonių, ėjau tenai, kur ėjo visi. Ten buvo parašyta ALUS, KIBINAS, MĖSAINIS ir ČEBUREKAS, viskas po eurą penkiasdešimt. Dar buvo kavos už eurą. Pradėjau nuo čebureko ir nuo kavos - prie tokio stalo buvo laisvos vietos. Nuvažiavau į Šventąją be didelio reikalo, tik šiaip, paslampinėti, o čia matau tokie draugiški žmonės ir kibinai neblogi. Kažkas pasiūlė išgerti už blaivią Lietuvą, o toks vyrukas iš dešinės pamerkė akį ir šliukštelėjo man į kavutę. Girdi, anūkas Gabrielius neleidžia, bet jei nematys, tai ir bėdos nebus. Aš pasakiau, kad 20 metų NE, o jis: „Mes čia visi už blaivybę“. Po to išgėrėme už blaivią ir dorą tautą, trečią puodelį - už jaunimo blaivybę. Kava vis buvo su laipsniais, ir mane apėmė šitoks gerumas, tokia šiluma, jog pakilau nuo stalo ir nupirkau visiems alaus už 30 eurų. Tokios geros kompanijos nemačiau nuo tų laikų, kai dirbau kroviku spirito bazėje...
O kai pabudau rytą, smėlio jau buvo pribirę ne tik į batus, bet ir į piniginę. Šaltos bangos plakė į krantą, o kuopos dejavo nuo pagirių. Tada supratau, koks sunkus ir koks skausmingas yra konservatorių darbas. O kas kitas kovos už blaivybę? Kas, jeigu ne mes, jeigu ne konservatorių sąskrydyje?
- Aliau, iš kur tu ištraukei, jog tai konservatoriai? - išsigandome tokių jo kalbų. - Nuvažiavai į Šventąją, pragėrei algą velniai žino su kuo, sulaužei blaivybės įžadus, o dabar varai ant gerbiamų konservatorių?
- Nieko aš nesulaužiau, - gynėsi Alius. - Aš pakilau į naują pakopą. Žinot, už ką mes gėrėme? Mes gėrėme labai konkrečiai. Tarkime, už tai, kad būtų apribotas alkoholio pardavimas, kad sekmadieniais jis būtų parduodamas tik iki 15 valandos, kad kiekvienais metais alkoholio akcizai būtų didinami po 20 procentų.
„Alkoholį - tik specialiose parduotuvėse!“ - pasiūliau aš, ir visas stalas norėjo su manimi susidaužti. Paskui atsistoję, kurie dar galėjome stovėti, gėrėme už konservatorių viziją, jog 2018 metais alkoholis būtų parduodamas tik nuo 10 iki 21 valandos.
„Šalin sovietinį alkoholizmą!“ - sušukau įsikarščiavęs, o mano kovos draugai susižavėję klausė, iš kokio aš skyriaus. Supratę, kad iš Šilalės, jie pasiteiravo, kaip mūsų pirmininkas, ar daug pakelia. Aš atsakiau: „Kiek reikės, tiek pakelsime! Dėl blaivybės, dėl blaivios Lietuvos!..“
Tai pasakęs, Alius pašoko nuo sofos, iškilmingai žengė per trobą, tačiau susiūbavo, susiėmė už galvos ir sudejavęs krito ant fotelio. Buvo matyti, kad jis tikrai papunkčiui gėrė už visą blaivybės programą.
Padavėme jam stiklinę šalto vandens.
- Aliau, tikrai eini į konservatorius? - paklausėme išsigandę. Jautėme - žūva jis. Buvo žmogus kaip žmogus, o dabar - partijos kamščiatraukys?
Alius žiūrėjo į mus ir skausmingai tylėjo.
- Būtų gerai, bet... - tarė sunkiai galvodamas.
- Aliau, Aliau! - raginome mes. - Sakyk!..
- Kovoti galėčiau, bet pagirioti - ne! Galėčiau per naktį kelti taures už blaivybę, kartu su eiliniais bei vadovybe naikinti alkoholį, tačiau kitą dieną kentėti tokias kančias - ne man.
- Valio! - sušukome choru. - Alius - nebe partinis!
Kartu su mumis buvo apylinkės daktaras, jis taip ir užrašė į Aliaus kortelę: „Konservatoriaus darbas - ne Aliaus sveikatai“.
Alius ŠAKINIS