Po Afriką keliaujanti Aušrinė: svarbiausia tikėti svajonėmis

Šilališkė Aušrinė Pudževytė – įdomi ir išskirtinė asmenybė: kaip pati sako, kas daugeliui įprasta, jai tiesiog nuobodu. Turbūt tai ir paskatino ją anksti palikti namus. Iš pradžių pasuko į Klaipėdą, vėliau, pakeliavusi po Europą, egzotiškąjį Balį, galiausiai atsidūrė Afrikoje, o gimtųjų namų nematė beveik trejus metus.

Sparnus pakėlė baigusi 10 klasių

Pokalbiui Aušrinę surasti pa­dėjo jos mama Santa Jakie­nė. Paklausta, kaip ji pati reaguoja į tokias tolimas ir egzotiškas dukros keliones, moteris buvo atvira – pradžia buvusi kankinanti, bet galiausiai apsiprato.

„Man žemėlapyje vėliavėles reikia smaigstyti, kad atsekčiau, kada kur Aušrinė buvo. Jau trejus metus namuose jos nematėme. Turėjo grįžti anksčiau, bet sutrukdė karantinas“, – pasakojo S. Jakienė.

Aušrinė yra kupina gyveni­mo džiaugsmo, troškimo pa­žin­ti bei pamatyti. Būtent todėl ji, vos baigusi 10 klasių, apsisprendė palikti gimtuosius namus ir išvyko mokytis į uostamiestį.

„Svajodavau apie naujus, neregėtus, neatrastus kraštus jau sulaukusi 13-os metų. Kai tik atsirasdavo galimybė, regist­ruodavausi mainų programoms, tad su keliais klasės draugais šiek tiek laiko praleidome Ispanijoje, taip pat laimė­jome kelionę privačiu lėktuvu į Estiją. Esu savanoriavusi ir Suomijoje, pabuvojusi kitose Europos šalyse“, – sakė šiuo metu Afrikoje viešinti Aušrinė.

Piešianti ir tapybą mėgs­tanti mergina vidurinės mokyklos baigi­mo pažymėjimą gavo ir įgijo interjero dizainerio-apipavidalintojo profesiją Klaipėdoje, vėliau išvyko į Indonezijoje esančią daugybės turistų pamėgtą Balio salą. Bet ne atostogauti, o mokytis architektūros. Po keturių mėnesių, užuot grįžusi į namus, pasuko į visai kitą pasaulio pusę – Ameriką.

Vingiuoti keliai į Afriką

Pasak Aušrinės, pasiryžti ką nors daryti nėra lengva, tačiau labai verta. Jos nuomone, tam reikia drąsos, pozityvaus nusiteikimo, neblėstančios aistros ir, be abejo, pasitikėjimo savimi.

„Kartais, klausantis kitų žmonių nuomonių, ryžtas ga­li labai greitai išblėsti. Todėl svarbiausia klausytis savo širdies ir tikėti savo svajonėmis. Interjero studijas pasirinkau, nes žinojau, jog tai gali padėti sujungti visus mano talentus į vieną. Nuo mažens tapiau, tad buvau įsitikinusi, kad freskų piešimas, paveikslai bei iliustracijos bus neatsiejama mano gyvenimo dalis. Daugelis pažino mane ir kaip estetikos mylėtoją, išmanančią spalvas, šviesą, fotografiją bei kitas vizualinio meno šakas. Po studijų Balyje draugė iš Austrijos paskolino pinigų lėktuvo bilietui į Ameriką, kur praleidau tris mėnesius. Trumpam grįžau namo, tuomet išvykau į Londoną, kur gyvenau ir dirbau aštuonis mėnesius. Po kelių labai įtemptų mėnesių nusprendžiau, jog negaliu gyventi be to, ką myliu – netikėtų kelionių, saulės, didelės aist­ros menui. Susipažinusi su afrikiečiu buvau įkvėpta atvykti į Afrikos žemyną“, – savo netikėtų kelionių vingius atskleidė Aušrinė.

Mergina savanoriavo Tan­za­nijoje, vėliau, kaip pati sako, tiesiog pirštu bedė į žemėlapyje esančią Zambiją, kur praleido visą pusmetį. Paskui tiek pat laiko sustojo Botsvanoje, aplankė Malavį. Galiausiai pasiekė Zimbabvę, kur dėl plintančios pandemijos teko likti ilgiau, nei planavo: trumpa stotelė tapo namais visus metus.

Beje, paklausta apie lagaminus, kurie tiek keliaujant jau turėtų būti įprasta gyvenimo dalis, Aušrinė patikino, kad Afrikos žemyne ne visada būna taip šilta, kaip įsivaizduojame. Gegužės–rugpjūčio mėnesiais Pietų pusrutulyje yra žiema, tad dažnai reikia ir palto, šilto megztinio, kepurės. Nepaisant to, keliautojos lagaminas paprastai neperžengia 30 kg svorio ribos.

Kelionės gali pakeisti gyvenimą

Šiam interviu mergina su „Ši­lalės artojo“ skaitytojais pasi­sveikino internetu iš Nami­bi­jos. Sako, tai labai patraukli šalis.

Ne paslaptis, jog lietuviai turi su tautybe susijusių posakių: ramus kaip belgas, lėtas kaip estas. Aušrinė neslepia, kad ir Afrikoje esama savų ypatybių.

„Pamenu, daugiau nei valandą laukiau vieno agento, kuris turėjo padėti man išsinuomoti kambarį Zambijoje, Lusakoje. Įniršusi nuo laukimo, pagaliau jį išvydau: vyrą puošė plati šypsena. Tuomet besijuokdamas jis man tarė: „Jūs, europiečiai, turit laikrodžius. Mes, afrikiečiai, turim laiką“. Ne vienas iš mano draugų taip pat tiki, jog laikas yra tikra iliuzija. Štai vienas iš jų pasirodė 15.50 val., nors susitarėme susitikti 15 val. Kai paklausiau, kodėl visuomet vėluoja, jis paprastai atsakė, kad laikrodis vis dar rodo 15 val., nesvarbu, kas eina po to... Taigi išgyvenau ne vieną situaciją, verčiančią niršti, kol po šiek tiek laiko atsakymas priverčia juoktis“, – netikėtumais dalijosi Af­rikoje vie­šinti mergina.

Kaip ji išsirenka kelionių taškus? Aušrinė sakė tikinti kažkuo, kas kiekvienam iš mūsų „užrašyta“. Jos teigimu, viskas ateina savaime ir reikiamu momentu.

„Keliaudama susipažįstu su įvairiais žmonėmis, kurie įkvepia naujai kelionei. Kelyje mes visi esame labai daug duodantys ir nedaug reikalaujantys vieni iš kitų. Mėgstame dalintis, padėti vieni kitiems. Taigi, kalbant apie tai kur gyventi, ką valgyti, ką veikti, niekada nekyla klausimų. Tiems, kurie niekada nekeliavo vieni, noriu pasakyti, jog tik šitaip surasite ko jums reikia labiausiai. Tai gali pakeisti visą gyvenimą“, – įsitikinusi mergina.

Kelionėms užsidirba kelionių metu

Afrikoje jauna menininkė jau kaip reikiant pasižymėjo – po visą žemyną išsibarstę liko daugiau nei 200 meno kūrinių. Aušrinė atskleidė, jog prisidėjo filmuojant kelis muzikos klipus, trumpametražį filmą. O kur dar daugybė sutiktų įdomių žmonių. Mergina įsitikinusi, kad ji turi darbą, tik ne visi jį supranta kaip darbą.

„Žmonių, sėdinčių biure, nuo­mone, mano darbas nėra darbas. Viena yra uždirbti, o kita – taupyti, ką uždirbai. Čia lėktuvų bilietai labai brangūs, tad keliauju autobusu. Daugelyje vietų randu galimybių atsiskaityti ir savo menu. Gyvenu gražiausiose pasaulio vietose nemokamai, mainais į savo kūrinius. Aš esu meno žmogus ir dirbu ten, kur jo reikia. Mėgstu lankstumą. Visada sakau, kad geriau turėti 100 svajonių ir įgyvendinti 83, nei turint vieną niekada jos neįgyvendinti. 

Tapau freskas – tai mano pirmas pragyvenimo šaltinis. Gera žinoti, kad menu pakeičiau daugybės viešbučių, restoranų, mo­kyklų, organizaci­jų atmosferą. Kuriu iliustracijas – tokie darbai paprastai ateina labai netikėtai ir tada, kai labiausiai reikia. Neseniai pradėjau mokytis animacijos, nors tai kol kas nėra pag­rindinis pinigų šaltinis. Tu­rė­jau galimybę dirbti su keliais gerai žinomais muzikantais Afrikoje. Viskas, ką darau, yra menas ir, kaip bebūtų keista kitiems – tai mano darbas“, – patikino Aušrinė, atviraudama, kad šiuo metu jos artimiausias tikslas – nors trumpam grįžti namo į Šilalę, pasimatyti su artimaisiais.

Sakysite, menininkė savo gy­venime neturi jokio dau­ge­liui įprasto stabilumo? Vis­gi Auš­rinė tikina mananti priešingai. Keliautoja, kartais su­tik­tų žmonių pavadinama Ocean (angl. – vandenynas, supantis pasaulį), sako, jog inkaras šiandien nebūtinai turi būti pasaulio vieta. Savo inkaru mergina laiko kuriamą meną, talentą, kuris randa vietą bet kur pasaulyje, o įkvėpimą jai teikia pažintys ir susitikimai su naujais žmonėmis.

Morta MIKUTYTĖ

A. Pudževytės asmeninio albumo nuotr.