B. Vanagas kvietė Šilalės jaunimą tapti profesionalais

Rugsėjo 21-ąją Šilalėje svečiavęsis lenktynininkas Benediktas Vanagas ne tik su mažaisiais šilališkiais kartu siekė žaislinių mašinėlių rekordo, bet bendravo ir su vyresniųjų klasių mokiniais. Pasiklausyti, ką apie savo karjerą papasakos žinomas žmogus, gimnazistų susirinko pilna Kultūros centro salė.

Manė, kad buvo geriausias

B. Vanagas pristatomas kaip vienas universaliausių ne tik Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių automobilių sporto atstovų: jis dalyvauja tiek ralio, tiek žiedinėse, tiek bekelės varžybose. Labiausiai jį išgarsino sunkiausiu pasauly­je laikomas Pietų Amerikoje vykstantis Dakaro ralis. 2015-aisiais jame B. Vanagas finišavo 24-as – tai aukščiausias lietuvių pasiekimas šiose lenktynėse ir dar kartą pakartotas geriausias Baltijos valstybių sportininkų rezultatas.

Kol kas lygių sau neturintis lenktynininkas neslėpė: geriausiu jis jautėsi dar savo karjeros pradžioje. Tačiau jo „sparnai“ greitai buvo apkarpyti... Automobilių sporto autoritetas prisipažino, jog dalyvauti varžybose pradėjo pakankamai vėlai – būdamas 18 ar 19 metų, kai daugelis profesionalų treniravosi nuo mažų dienų.

„Tuomet galvojau, kad esu pats geriausias ir greičiausias, todėl užsinorėjau savo klasę parodyti trasoje – nusprendžiau būti lenktynininku. Bet kad yra geresnių, supratau jau per pirmąją treniruotę. Nusipirkau sportinį automobilį, pasikviečiau trenerį, ir išvažiavome į Kačerginės Nemuno žiedą. Daug treniravomės, o dienos pabaigoje treneris sako: „Dabar apvažiuok vieną ratą kiek gali greičiau“. Rato ilgis – 3,3 kilometro. Sukaupęs visas jėgas, išpiltas prakaito, įveikiau maždaug per minutę ir trisdešimt penkias sekundes. Tada treneris pabandė pats ir atvažiavo dešimčia sekundžių greičiau! Man tai buvo tarsi šaltas dušas. Juk galvojau esąs kiečiausias, o, pasirodo, nieko nemoku“, - pasakojo B. Vanagas.

Jis prisipažino, jog tas šaltas dušas jam padėjo suprasti, kad profesionalu be pas­tangų bei sunkaus darbo netapsi. Beje, B. Vanagas, dar iš vaikystės, kai septynerius metus užsi­iminėjo Rytų kovos menais, atsimena tai­syklę, jog būti pasirinktos srities asu įmanoma, tam skiriant 10 tūkstančių valandų. Tačiau, vyro įsitikinimu, po dviejų valandų aktyvaus darbo smegenys sunkiai pri­ima naują informaciją. Todėl, jo skaičiavimais, per dieną savo pomėgiui skiriant po dvi valandas, profesionalu tapti užtrunka apie 15 metų...

„Galbūt kitiems tai atrodo ilgas laiko tarpas, bet jis prabėga išties greitai. O kai tampi profesionalu, tau moka už žinias bei kompetenciją. Kiek Lietuvoje esu sutikęs savo srities profesionalų, visi uždirba tikrai neblogai ir gali gyventi oriai, jiems nereikia emigruoti“, - sakė B. Vanagas.

Reikia būti ne tik apsukriam, bet ir užsispyrusiam

Lenkty­ninin­kas prisipaži­no, jog siekti profesionalo karje­ros iš dalies padėjo jo cha­rak­teris. 39-erių sportininkas pasakojo nuo mažumės buvęs nutrūktgal­vis, tačiau savarankiškas ir užsispyręs. Tai liudija labai ankstyvas išėjimas iš tėvų namų: atskirai nuo jų Benediktas pradėjo gyventi nuo 15 ar 16 metų. Anot vyriškio, tai lėmė ne blogi ar įtempti santykiai šeimoje, bet ankstyva branda ir... mokėjimas uždirbti pinigus.

Dar nesulaukęs pilnametystės, Benediktas jau oficia­liai dirbo. Pirmoji jo darbovietė buvo degalinių tinklas, kur vaikinas ėjo ne šiaip kokias, o pardavimų vadybininko pareigas. Per pusant­rų metų darbo įmonės kuro pardavimai, B. Vanago teigimu, neregėtai išaugo. Už tokius pasiekimus darbovietė, jaunuoliui išeinant iš darbo, įteikė solidžią dovaną – didžiąja dalimi finansavo pirmojo lenktyninio automobilio įsigijimą.

O tas automobilis, kaip sako Benediktas, buvo ryškiai geltona „Škoda“, kainavusi 24-27 tūkst. litų. Prieš du dešimt­mečius tokia kaina atrodė sunkiai suvokiama, ir įpirkti automobilį iš asmeninių lėšų buvo neįmanoma. Vaikinui pasisekė, jog net 20 tūkst. Lt, kaip savotišką premiją bei pasitikėjimo ženklą, įteikė pirmoji darbovietė.

Dabartinis B. Vanago lenktyninis automobilis „OsCar“, kuriuo kelinti metai vyksta į Dakarą, savo kaina pirmąją „Škodą“ pralenkia net keliasdešimt kartų - į jį investuota apie 600 tūkst. eurų.

Pasiruošimas Dakarui trunka visus metus

Dakaro lenktynės į susitikimą atėjusiems moksleiviams kėlė didelį susidomėjimą. Sportininkas papasakojo, kad pirmą kartą šiose prestižinėse lenktynėse dalyvavo prieš ketverius metus. 2013-aisiais bendroje automobilių įskaitoje jis liko 65-as, nors prisipažino tikėjęsis būti tarp pirmaujančiųjų. Antraisiais metais pakilo į 35-ąją poziciją, užpernai pavyko pasiekti kol kas geriausią rezultatą – 24-ąją vietą, o praėjusiais metais iš Pietų Amerikos Benediktas grįžo su 26 rezultatu.

Sportininkas atskleidė daž­­­nai sulaukiantis klau­si­mo, kas Dakaro ralyje yra sun­­kiausia. Jo teigimu, ne alinantis karštis, sudėtingos važiavimo sąlygos, gedimai, kitos kliūtys ar įtampa bei nuovargis sukelia didžiausių problemų, o visa tai, ką būtina atlikti dar iki varžybų starto.

„Pirmosiose lenktynėse ir aš, ir mano komanda darėme labai daug klaidų. Tačiau ir daug ko išmokome. Gruodžio 27-ąją vėl skrisime dalyvauti Dakaro ralyje, ir žinau, kad išlydėti mūsų į oro uostą susirinks daug palaikančiųjų. Jie linkės sėkmės, plos per petį, sakys suprantantys, jog mūsų laukia sunkūs išbandymai. Tačiau didžiausi išbandymai jau bus praėję.

Mums Dakaras  niekada ne­sibaigia. Dabar vyksta labai intensyvus pasiruošimas, ir kai būsime oro uoste, 70 procentų darbo bus atlikta. Bereikės tik nuvažiuoti ir parodyti tai, ką mokame. Taip, bus labai sunku, bus karšta, mažai miego, sudėtingi ruožai bei visa kita. Bet tai – tik aisbergo viršūnė. Pasiruošimas yra pats sudėtingiausias ruožas: kaip pasiruošime, taip ir startuosime. Lenktynės prasideda kitų metų sausio 2-ąją Parag­vajuje, bet jau lapkričio 20 dieną Prancūzijoje turime priduoti visą savo techniką: lenktyninius automobilius, sunkvežimius, atsargines detales. Gruodžio 27-ąją išskrisime tik su rankiniu bagažu.

Dakaro ralis yra neleng­vos ir įtampos kupinos lenktynės, tačiau sudėtingiausia yra joms pasiruošti. Kaip ir kariuomenėje:  sunku pratybose – leng­va mūšyje“, - kalbėjo sportininkas, linkėdamas jaunimui nebijoti iššūkių.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.