O jei visai, visai be korupcijos?
Europos tautų brolijoje buvo šalis, kurioje nebuvo korupcijos. Toje šalyje, kurioje nebuvo korupcijos, buvo vienas rajonas, kuriame korupcijos nebuvo visai. O tame rajone visai be korupcijos buvo visų pamiršti Žadeikiai, kuriuose nebuvo seniūno. Atsirado pinigų seniūno mašinai pirkti, bet seniūno kaip nėra, taip nėra.
Šaukliai vis lakstė po Žadeikius, po visą rajoną ir net po visą šalį, kviesdami drąsuolius į viešus proto mūšius dėl seniūno kėdės. Tačiau drąsuoliai į tuos turnyrus atvykdavo vis ne tokie - tai ne iš riterių luomo, tai ne iš tos partijos, tai su kitais defektais. Kaip jie laimės garbingą ir viešą turnyrą?
Metai keitė metus, direktoriai - direktorius, o seniūno Žadeikiuose vis nebuvo. Atėjo diena, kai visi susitaikė, jog seniūno nėra ir nebus. Kam tas seniūnas, jeigu gerai ir be jo?
Bet štai vieną dieną rajono direktorius stalčiuje rado pinigą. Tai buvo didelis pinigas, perrištas aukso siūlu.
- Iš kur tokia valiuta? - nustebo direktorius. - Iš ko pasiskolinau?
- Užkeiktas pinigas, - paaiškino vyresnysis iždininkas. - Jo niekaip kitaip išleisti negalima, tik Žadeikių seniūno mašinai!
Rajono centre visi susiėmė už galvų. Ką čia padarius? Yra pinigų Žadeikių seniūno mašinai, yra sąžiningų draugų, kurie mašiną parduotų brangiau, bet nėra seniūno!
Tada rajono direktorius tarė savo šaukliams:
- Šokite visi ant savo žirgų, lėkite į pačius toliausius pamirštus kaimus, į apsnigtus vienkiemius! Nepraeinamais ir neišvažiuojamais keliais pasileiskite, jokite visur, bet suraskite kelis kandidatus viešajam drąsuolių turnyrui. Nesvarbu, kas jie tokie! Kad ir akli, kad ir kvaili, kad ir visai nepartiniai! Dabar bus gerai bet kokie, kad tik galėtume pirkti mašiną! O jei nerasite tų bet kokių kandidatų, geriau negrįžkite patys!
Šaukliai netrukus sugrįžo ir parnešė gerąją žinią: trys pretendentai yra!
Ir praėjusį ketvirtadienį vėl buvo paskelbta turnyro diena, susirinko teisėjai.
- Dabar tikrai tegu nugali tas, kuris pasakys patį ilgiausią sakinį ir nuspjaus toliausiai į opozicijos pusę, - nusprendė vyriausias teisėjas. - Tikrai nebežiūrėsime jokių partiškumų ir jokių draugiškumų!
Visiems nuo jaudulio užėmė kvapą. Tai buvo pirmasis turnyras, kai niekas nežinojo, kas nugalės. Laimėti galėjo bet kas, net nepartinis...
Bet praėjo viena, antra, trečia valanda, o protų mūšio nebuvo. Į jį neatvyko nė vienas iš tų trijų drąsuolių.
Teisėjai nusimetė mantijas iš išsiskirstė kas sau.
Kodėl taip atsitiko? Kodėl nepasirodė nė vienas, kai buvo proga laimėti garbingai?
Visi trys kandidatai užsirašė dėl juoko. Pirmasis mąstė: „O gal?..“ Antrasis galvojo: „O jei?..“ Trečiasis svarstė: „Jei šaukliai nemeluoja, tai gal?..“
Tačiau viešo turnyro dieną lyg tyčia pasnigo, buvo šalta, nesinorėjo dėl juoko kažkur trenktis. Visi trys kandidatai dabar pagalvojo vienodai: „Kokio velnio važiuosiu? Nei aš partinis, nei draugas kieno, nei brolis. Ko man juokinti žmones, jei žinau, kad pralaimėsiu?“
Ir taip jie nelaimėjo nė vienas. Ir sužlugo viltis surengti seniūno turnyrą visai be korupcijos.
O ir kam dabar ta mašina reikalinga? Kur ją dėti?