Gyvenimas Brazilijoje - kaip Kalėdų pasaka

Šilališkė Rima Ambrozaitė, ketvirti metai gyvenanti tolimoje Brazilijoje, Kalėdas sutiks savo vyro Fabio da Costa artimųjų rate San Paule - mieste, kur gyvena 12 milijonų gyventojų ir į kurį 19 a. pabaigoje tūkstančiais plūdo geresnio gyvenimo ieškantys lietuviai. Didžiulėje bendruomenėje, kurią galima pavadinti tautų ir kalbų mišiniu, šeimos nariai laikosi glaudžiai įsikibę vienas kito, todėl Rima neturi kada jaustis vieniša. Juo labiau, kad jos gyvenimas dabar panašus į kalėdinę pasaką.

Svarbiausia - būti kartu

Geodezijos mokslus Lietu­vos sostinėje baigusi ir prak­tiką UAB „Kvėdarsta“ atli­kusi Rima porai metų išvažiavo padirbėti į Daniją, kur jau buvo įsikūręs jos brolis To­mas. Kalbų kursuose ji sutiko brazilą Fabio. Jiedu pradėjo bendrauti, o pasibaigus dviejų metų darbo kontraktui, jis pasiūlė Rimai kartu vykti į Braziliją. Patikėjusi meile, mergina neapsiriko ir dabar kukliai prisipažįsta kartais pagalvojanti, jog geresnio gyvenimo negalėjo net įsivaizduoti. Brazilai draugiški, atviri ir nuoširdūs, lepinasi saulėje ištisus metus, todėl nesirūpina rytojumi ir nepergyvena dėl pinigų trūkumo. Bet svarbiausia: jie noriai dalijasi viskuo, ką turi, ir moka džiaugtis gyvenimu. Šventės - geriausias to įrodymas.

Lapkritį Lietuvoje viešėjusi Rima pasakojo, kad grįš į patį pasiruošimo šventėms sūkurį - jau ras ir papuoštus namus, ir nupirktas dovanas. Brazilijoje Kalėdų pradedama laukti anksčiau nei Lietuvoje: nuo lapkričio pradžios visur šviečia kalėdinės dekoracijos, kiekvienoje parduotuvėje stovi dovanomis apkrautas braziliškas Kalėdų senelis - Papa Noel, ant palmių kamienų ir net dangoraižių mirksi daugybė spalvotų švieselių, o žmonės varžosi, kas gražiau pasipuoš namus. Beveik kiek­vienuose namuose ar bent kieme įrengiama prakartėlė, papuošiama kalėdinė eglutė - tik ji, pasak Rimos, labiau panaši į tują. Vyksta ir toks pat karštligiškas dovanų pirkimo maratonas. Didžiausios ir brangiausios dovanojamos vaikams. Kadangi per Kalėdas brazilų moksleiviams būna vasaros atostogos, jiems tradicinė dovana - dvi­ratis. Tur­tingesnės šeimos Ka­­lėdas šven­čia užmiesčio so­­dybose arba keliauja: vieni vyks­ta prie jūros, kiti - į Euro­pą slidinėti.

Prieš pat šventes visų įstaigų darbuotojai rengia kalėdinius vakarėlius, kuriuose traukia burtus, lemiančius, su kokiu „slaptu draugu“ pasikeis dovanėlėmis. Todėl gruodį, įsitikino Rima, vietos ramiai papietauti geriau net neieškoti - švenčiančių žmonių pilni restoranai, kavinės, prekybos centrai.

Nors Kūčių vakarienės bra­­zilai nevalgo, gruodžio 24-osios vakarą būtinai susirenka tėvų namuose - pasak Rimos, per šventes svarbiausia būti kartu. Dauguma brazilų yra giliai tikintys, kiek­vieną sekmadienį lanko bažnyčią, todėl ir šventinį vakarą visa šeima eina klausytis šv. Mišių, o vakarieniauti sėda prieš pat vidurnaktį. Tada pasikeičia ir simbolinėmis dovanėlėmis - smulk­me­nomis, kurios ar­ti­miesiems ga­li su­teik­ti džiaugsmo.

Svarbiausia šventės dalis yra Kalėdų pirmoji diena, kai visa šeima susirenka iškilmingiems pie­­tums. Bra­zili­jo­je žmonės daug ir skaniai valgo: stalai lūžta nuo žuvų, mėsos patiekalų bei saldumynų, ant šventinio stalo būtinai turi būti ir kalakutas. Nors dažniausiai valgo jautieną, Kalėdoms visada kepa ir kiaulės koją arba kumpį. Desertai gaminami iš daugybės karamelės, šokolado, kremo, cukraus - labai saldūs ir sotūs. Ir, žino­ma, būtinai turi būti tradicinis py­­ra­gas Panetone.

„Brazilai labai šeimyniški. Vaikai neskuba palikti tėvų namų - net trisdešimtmečiai ar dar vyresni, jei nesukūrė savo šeimos, gyvena kartu. O ir sukūrę ją dažnai lieka su tėvais. Mes su vyru taip pat kiek­vieną savaitgalį važiuojame į San Paulą aplankyti jo tėvų bei močiutės. Brazilai daug bendrauja, dalijasi naujienomis, todėl viską vieni apie kitus žino. Net visiškai nepažįstamas žmogus lifte tau gali per kelias minutes išpasakoti visą savo gyvenimą“, - sako R. Ambrozaitė da Costa, neatsigėrinti gyvenimo džiaugsmo kupinais brazilais.

Naujųjų sutikti - prie vandenyno

Naujieji į Braziliją ateina keliomis valandomis vėliau nei pas mus. San Paulo gyventojai, kurių yra daugiau nei 12 mln., o su priemiesčiais - bene 20 mln., jų sutikti važiuoja prie Atlanto vandenyno, į Copacabanos paplūdimį. Tą naktį visi rengiasi baltai, moterys puošiasi ilgomis baltomis sukniomis. Brenda į vandenį, šokinėja per bangas, mėto į jas žiedlapius, leidžia į vandenį ar ant smėlio dega žvakutes - paplūdimys paskęsta švieselių jūroje.

„Naujuosius brazilai sutinka labai įspūdingai - visą naktį prie vandenyno vyksta siautulingos linksmybės, koncertai, didžiulės scenos sustatytos kas keli šimtai met­rų. Netoli kranto plaukioja milžiniški laivai, iš kurių vidurnaktį pasipila fejerverkai. Jie fantastiški, niekur kitur tokių nepamatysi ir trunka gal net ilgiau nei pusvalandį“, - „Šilalės artojui“ pasakoja Rima.

Geras ženklas, jei per Nau­jųjų sutikimą esi aplaistomas šampanu. Todėl vidurnaktį visi krato butelius ir iššauna šampaną, vieni kitus vaišina net visiškai nepažįstami žmonės. Brazilijoje tikima, jog, laikrodžiui rodant vidurnaktį, reikia septynis kartus šokti per bangas, tada išsipildys septyni norai. Galima suvalgyti ir septynias vynuoges, tik kad norai pildytųsi, jų sėk­liukes būtina išsaugoti visus metus.

Moka dalintis gerumu

Brazilija nėra turtinga šalis, pragyvenimo lygis ten panašus kaip Lietuvoje, bet žmonės - daug draugiškesni ir dosnesni, nes yra įpratę dalintis gerumu. Prieš Kalėdas įstaigų darbuotojai iš nepasiturinčių šeimų pasirenka vaiką, kuriam perka dovaną. Ją gali įteikti ir įmonės pasiuntinys, tačiau dauguma patys nori aplankyti šeimas.

„Tos šalies žmonės supranta, kad svarbiausia yra ne dovana, o dėmesys, laikas, kurį gali paskirti kitiems“, - tvirtina Rima.

Tačiau brazilų gerumas nė­ra tik proginis, pasireiškiantis per šventines akcijas. Nuolat ren­giami labdaringi dviračių žy­giai, tinklinio, futbolo varžy­bos. Įėjimas į tokius renginius ar dalyvavimas žygyje nieko nekainuoja, bet, tarkime, prašoma atnešti po kilogramą ilgai negendančio maisto - taip žmonės skatinami aukoti.

Nuvykusi gyventi pas vyrą į San Paulą, Rima stebėjosi, kad jo tėvai vieniems patarnautojams moka už kambarių tvarkymą, kitiems - už žolės nupjovimą, tretiems - už šunų vedžiojimą. Tik vėliau sužinojo, jog geriau gyvenantys šitaip suteikia galimybę užsidirbti vargstantiems, išsilavinimo neturintiems žmonėms. Niekas ten nepardavinėja senų baldų, kitų daiktų - viską, kas atliko, išdalina nepasiturintiems. Savaitga­liais daugybė žmonių su maisto paketais vyksta į beglobių gyvūnų prieglaudas. Štai ir Ri­mos katė - iš prieg­laudos. Pamatė ją visai mažytę, į saują telpančią, per mieste vykusią šunų pa­rodą ir parsivežė namo.

„Brazilijoje tai labai populiaru, nes visi žino, jog reikia mažinti beglobių ir prieglaudose gyvenančių gyvūnų skaičių. Ten kitaip vertinamas turtas. Jei gali susimokėti mokesčius, nusipirkti maisto, tu­ri pinigų kur nors išvažiuoti - vadinasi, dar gali ir kažkam padėti. Nesutikau nė vieno milijonieriaus, tačiau visi mano pažįstami  su vargingiau gyvenančiais dalinasi tuo, ką turi. Ir nė karto negirdėjau, jog kas nors skųstųsi nepritekliais“, - tvirtina lietuvaitė, tik iš toli mačiusi užmiestyje išsimėčiusius vargingųjų lūšnynus. Į juos, pasak Rimos, nosies geriau nekišti, nes tai gera vieta slapstytis narkotikų prekeiviams.

Svaigina nesibaigiančios atostogos

Pasak Rimos, brazilai labai bijo šalčio, todėl sužinoję, kad ji iš Lietuvos, pirmiausia klausia, ar ten labai šalta - mano, jog gyvename Sibire.

Kai prieš keletą metų Ri­mos mylimojo tėvai apsilankė Lietuvoje, balandį visą že­mę užklojo sniegas.

„Jie nebuvo matę sniego, visiems tai buvo didžiulis džiaugsmas. Stebėjosi, kad nešalta, visai ne kaip Sibire. Brazilijoje žiemą būna apie 7-10 laipsnius šilumos, tada visi skundžiasi, jog šalta, maunasi pirštines. O ir karštis ten kitoks. Nors kai svilina 40 laipsnių, stengiuosi iš namų neiti“, - sako R. Amb­rozaitė da Costa, kurios namuose nėra jokios šildymo sistemos. Atvėsus orui, užtenka apsivilkti šiltesnį megz­tinį.

Rima neslepia, jog kartais pagalvoja, kad jai labai pasisekė. Geodezijos studijas baigusi lietuvė galėtų ieškoti darbo, bet nereikia ir... tam trūksta laiko. Vyras, dirbantis gretimame mieste, dažnai keliauja po šalį, kartu pasiimdamas ir žmoną.

„Braziliją jau pažįstu geriau nei daugelis vietinių gyventojų, kurie dažniausiai niekur nėra buvę“, - tikina moteris, neatsidžiaugianti karš­ta Brazilijos saule ir labai permainingu kraštovaizdžiu. Prie jos namų atbėga beždžionės, ant stogo nutupia papūgos bei tukanai, palmių kamienus ap­sivijusios šaknimis, žydi įvairiaspalvės orchidėjos.

Per atostogas su vyru važia­vo stebė­ti Lie­tuvos krep­šininkų žaidi­mo Rio de Žanei­ro olim­piadoje, ke­liavo Atlan­to vandenyno pakrante, kur  vie­nas greta ki­to išlikę saugomi istoriniai miesteliai, aplankė vėžlių rezervatą, maitino del­finus, plaukė į jū­rą stebėti banginių, ap­keliavo Čilę, Ar­gentiną, Ame­rikos valstijas, daugumą Europos šalių. Liko neįgyvendinta tik viena svajonė - pamatyti džiung­lėse įsikūrusių necivilizuotų genčių gyvenimą. Bet taip paprastai ten nepateksi.

Gyvena saugomame kvartale

Nors vyrui išvažiavus į darbą kitame mieste, Rima lieka viena, sako neturinti kada jaustis vieniša. Porą mėnesių padirbėjusi, ji gana gerai išmoko portugalų kalbą ir dabar laisvai bendrauja ne tik su vyro šeima. Kad jai, kilusiai iš vos kelis tūkstančius gyventojų turinčios Šilalės, nebūtų sudėtinga gyventi milijoniniame San Paule, šeima persikėlė į per valandą pasiekiamą šalia esantį Valinhos miestą. Nors jame yra apie 200 tūkst. gyventojų, Brazilijos mastais tai labai mažas miestelis.

Rima iki šiol stebisi ten gyvenančių žmonių nuoširdumu bei paprastumu. Moterys daug dėmesio skiria savo išvaizdai, kone kiekvieną savaitę lankosi kirpykloje. Visi net į prekybos centrą eina pasipuošę, moterys - su aukš­ta­kulniais. Pamatę gražiai at­ro­dantį žmogų, nebijo užkal­bin­ti, pagirti, paklausti, kur, tarkime, pirko suknelę ar batus.

„Smagu, kai esi draugiškai priimamas. Lietuvoje to niekada nepatirtumei, nes mes bijome ką nors ne taip pasakyti, kad neišsišoktume, visą laiką nerimaujame, ką žmonės pagalvos. Pardavėjos kai kur tokios susiraukusios, jog į parduotuvę net baisu įeiti. O ten tik užsimink, ko nori, - viską suneš, suderins, patars. Žmonės atsipalaidavę, džiaugiasi kiekviena diena, nepergyvena, kad mažai uždirba. Ir nebijo rodyti savo emocijų, todėl su jais malonu bendrauti“, - tvirtina lietuvė.

Namas, kurį ji pati išsirinko, yra uždaroje teritorijoje.

„Mūsų kvartale tokių na­mų - kokie 500, turime baseiną, sporto aikštyną, parką pasivaikščiojimui - savaitgaliais einame lesinti paukščių. Kaimynams susitarus, atei­na jogos, pilateso trenerės. Tai - saugomas kvartalas, svečiai įleidžiami tik šeimininkui sutikus. Apsauga reikalinga, nes Brazilijoje nusikalstamumas yra toks didelis, jog žmonės didžiuosiuose miestuose bijo išeiti į gatvę. Gat­vėmis vaikščiodami stengiasi nekalbėti telefonu, nedemonstruoti brangių daiktų. Kavinėse klien­tų rankines padavėjai pririša prie kėdžių, o moterys nešiojasi dvi pinigines - per apiplėšimą atiduoda tą, kurioje yra nedaug pinigų. Ta­čiau mūsų miestelyje tokių nusikaltimų nebūna“, - sako R. Amb­rozaitė da Costa.

Moka nerūpestingai švęsti

Rimos vestuvės prieš trejetą metų vyko Lietuvoje pagal visas žemaitiškas tradicijas. Brazilijoje apie tokias vestuves niekas nebuvo net girdėjęs. Todėl, grįžę namo, vyro giminaičiai visiems ilgai pasakojo, kad šoko per naktį, o rytą pakilę vėl turėjo dainuoti ir šokti.

„Brazilijoje žmonės kitaip švenčia, savęs jokiomis prievolėmis neapsunkina. Bu­vo­me vyro draugų vestuvėse. Po santuokos bažnyčioje nuvykome į kavinę, įteikėme dovanas, pavalgėme vakarienę - ir jaunieji netrukus išvažiavo. Po valandėlės išsiskirstė ir svečiai“, - pasakoja moteris. 

Dar paprasčiau švenčiami vaikų gimtadieniai, į kuriuos susirenka tetos, dėdės, jų kaimynai, kaimynų mamos, jų vaikai.

„Į netoliese gyvenančių drau­gų vienerių metų dukros gim­tadienį suėjo daugiau svečių nei į mūsų vestuves, gal net per 100 žmonių. Vi­si atnešė dovanų, pasivaišino tortu. Jokių kitų vaišių nebuvo. Po gimtadienio su vyru važiavome į kavinę pavalgyti“, - juokiasi lietuvė.

Pasak Rimos, brazilai į pobūvius susirenka ne vaišintis, o pabendrauti, pasikalbėti. Alkoholio vartojama mažai, o vaikų pobūviuose geriamos tik sultys.

Lietuvių bendruomenei - devyniasdešimt

R. Ambrozaitė da Costa - vienintelė lietuvė Valinhos mieste, tačiau netoliese esančiame San Paule yra stipri lietuvių bendruomenė. Čia lietuviai netgi turi savo istorinį rajoną Vila Zelina, kuriame veikia ir lietuviška bažnyčia.

Spalio pabaigoje San Paulo lietuvių bendruomenė šventė  lietuvių migracijos į Brazi­li­ją 90-metį bei diplomati­nių santykių užmezgimo 85-me­tį. Tam buvo pasirinkta simbolinė vieta - 1887 m. ati­daryti Imigrantų nakvynės namai, kur per šimtą me­tų geresnio gyvenimo viltį atrado 2,5 mln. žmonių iš 70 šalių. Dabar šiame pastate veikia Migracijos muziejus, iš­­likęs net garvežys, iš uosto vežęs emigrantus į San Paulą. Lietuvių bendruomenės 90-mečio paminėjimo proga muziejuje buvo surengta mūsų tautiečių atvykimą bei įsikūrimą Brazilijoje primenanti paroda.

Teigiama, kad pirmosios 25 lietuvių šeimos į Braziliją atvyko 1890-aisiais. Imigrantų nakvynės namuose buvo tvar­komi leidimai gyventi šalyje, nurodoma, į kokį miestą ir į kokį ūkį važiuoti dirb­ti. Daugumai teko lenkti nugarą kavos plantacijose. Išnaudojimas, izoliacija, sveikatos problemos paskatino emigrantus palikti ūkius ir ieškoti galimybių įsidarbinti mieste. Beveik visi emig­rantai rinkosi industrinį San Paulą, kur buvo didžiulis darbo jėgos poreikis. Iki šiol milijoniniame mieste gyvena kelios lietuvių kartos - teigiama, jog tai yra didžiausia pasaulyje užsienio lietuvių kolonija.

Lietuvių bendruomenės jubiliejuje R. Ambrozaitė da Costa džiaugėsi girdėdama, kaip San Paulo kultūros sek­retorius Jose Roberto Sadek gyrė lietuvių darbštumą bei užsispyrimą, nes tik emig­rantai pastatė tokį miestą, koks jis dabar yra.

Didžioji dauguma Brazilijos lietuvių jaunimo jau nebemoka lietuviškai, bet jų tėvai mielai klausosi lietuviškų dainų ir valgo lietuviškus patiekalus, margina margučius bei kepa šakočius.

„Jo ragaujant, prie manęs priėjo moteris ir paklausė, ar aš gimusi San Paule. Atsakiau, kad gimiau ir užaugau Lietu­voje. Ji tuoj puolė mane visiems rodyti ir džiaugtis, jog esu „originali“, natūrali lietuvė. Mačiau, koks pasididžiavimas ir kokia meilė Lietuvai dega tų žmonių akyse“, - sako lietuvių bendruomenės gyvenime nusprendusi dalyvauti šilališkė.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Rima su vyru