Kaip Alius kilo į dvasines aukštumas

Mano bičiulis ir bendravardis Alius įsigeidė įsilieti į aukštuomenę. Atbėgo jis pas mane ir sako:

- Noriu būti toks pūkuotas, kaip Seimo, toks doras, kaip mūsų tarybos, toks kultūringas, kaip viso elito na­riai - aukštesniosios klasės šviesa!

- Nori prieiti prie pinigų ir likti nenubaustas?

- Ne dėl pinigų, kaip nesupranti? Turime visko pri­sipirkę, esa­me prasukę visokių verslų, yra net trakto­rius, ferma, ta­čiau trūksta kažko, nors tu ką. Man ir žmona sa­ko, kad ne­augame dvasiškai...

Tikrai, jo žmona ir man skundėsi, jog Alius - prasčiokas, netašytas stuobrys, niekada, sutikęs kokį kaimyną ar šiaip pažįstamą, o ir nepažįstamą, neprieis, per petį nepaplekšnos, rankos nepaspaus... O juk būtų gerai nuvažiuoti į Lietuvos sostinę, nueiti į operos teatrą, pabūti kartu su aukštuomene. Bet kur tu su tokiu? Nei kalbėti protingai moka, nei rankos jis tau pabučiuos!

Vadinasi, tai tiesa. Alius suprato ir pats, kad vien visokių gėrybių negana, reikia turtėti ir dvasiškai.

O kuo aš galėčiau padėti?

- Tu bendrauji su Seimo, tarybos nariais, esi buvęs Vil­niuje, tai pamokyk mane, kaip kalbėtis su šviesuliais, kad nė vienas iš jų nesuprastų, koks iš tiesų prasčiokas ir netašytas stuobrys esu.

Neturėjau laiko gaišti su juo, tai liepiau eiti namo ir įsijungti televizijos laidą.

- Tačiau ne boksus, ne futbolus žiūrėk! - įspėjau griež­tai. - Ne šaudymus ir ne visokias ten pagalbas, kur vien keiksmažodžiai! Ir net ne žinias. Įsijunk kokią kultūrinę laidą, kur bendrauja jauni, kultūringi, išsilavinę žmonės. Sako, lyg ir ragavę meno.

Alius paklausė, parėjo na­mo, paskui skambina man:

- Ačiū, brolau, suradau tokią nuostabią laidą! Mačiau, joje dalyvauja ir vienas šilališkis, lyg ir solistas iš operos teatro (tiesa, kad yra iš Šilalės, jis neprisipažįsta, pri­sistato vil­niškiu, nes na kaip čia dabar: toks išsilavinęs - ir iš kažkokios provinci­jos).

- Tai puiku! - pritariau jam. - Žiūrėk ir dėkis į galvą.

Kitą dieną sutikau Aliaus žmoną.

- Kaip Alius? - paklausiau.

- Keistas kažkoks, -  prisipa­žino Aliaus pati. - Per naktį snaudė prie televizoriaus, rytą sėdo prie stalo, iš padilbų į mane žiūri... Niekada šitaip nebuvo!

Kitą rytą vėl sutinku. Ji dar labiau susirūpinusi.

- Aliui visai susisuko galva! - pasiguodė. - Naktį žiūri televizorių, dieną įsijungia kompiuterį, stebi kažkokį gyvenimą. Mane kekše, prostitute ir dar visaip panašiai vadina – per visą amžių nebuvau šitokių žodžių girdėjusi! Ir dar šaukia, kad aš Dovilė... Arba jam pasimaišė protas, arba jis tikrai įsižiūrėjo kokią Dovilę.

Trečią dieną Alienė atbėgo pas mane labai išsigandusi.

- Būk geras, gelbėk, Alius išėjo iš proto! - šaukė ji. - Kei­kiasi, triukšmauja, laksto išsprogusiom akim po kambarį, sako esąs Kasparas. Atseit šū­dai jam maišosi su kraujais! Paskambink jam, gal jis tavęs paklausys?

Bet Alius manęs neklausė.

- Čia tu, lochas ir runke­lis? - rėžė jis man. - Ką tu supranti?

Alius buvo visai kitas žmogus.

- Ką jis ten žiūri? - paklausiau jo žmonos.

- Kažką iš trečios ar šeštos televizijos!

Viską staiga supratau. Alius žiūrėjo laidą, kur dieną naktį filmuoja neva tai dainininkus, o tarp jų yra ir kažkoks Kasparas, atseit teatro solistas. Tai jis visai neseniai tokią keiksmažodžių ariją išdainavo, kad kitiems solistams giliai pasislėpti... Kasparas Aliui - pati tikroji aukštuome­nė, nes kilęs iš pamaldžios patriotų šeimos... Tai Alius ir mo­kosi - irgi nori būti aukštuomenė.

- Ką man daryti? - verkė Aliaus pati. - Kaip susigrąžinti senąjį Alių?

- Nieko tu nedaryk, - patariau jai. - Alius pramoks aukštuomenės elgesio, nusipirks kostiumą, kaklaraištį, išmoks apsimetinėti, šypsotis, o paskui, žiūrėk, ir prasimuš į žmones, pasidarys gudrus, apdairus, slidus politikas.

- Viskas aišku, - pareiškė Aliaus pati. - Aš pati jam įdėsiu aukštuomenę!..

Kitą dieną sutikau Alių mies­te. Jis ėjo į krautuvę, rankoje laikė raštelį, kur žmona buvo surašiusi, ką ir kiek turi parnešti. Po kaire akimi buvo neryški mėlynė ir dar kelios diskusijų žymės.

- Na kaip? - paklausiau jo.

- Gerai, - atsakė jis.

Mudu supratome viens kitą.

- Ir kaip galėjau kažko tikė­tis, - prisipažino jis man. - Kasparo aukštis - ne man!

Alius numojo ranka ir pasuko į krautuvę.

O aš galvoju: gal ir gerai, kad tas Kasparas prisistato vilniškiu – Šilalei tokio lygio aukštuomenė būtų nepakeliama, čia tokioms žvaigždėms nėr kur žibėti...

Alius ŠAKINIS