Iždonai - kaimas be socialinės rizikos

„Po tų šulinių istorijos mus kvietė į pasitarimus, kalbėjo apie socialiai rizikingas šeimas, pasakojo, kaip jas stebėti. Aš klausiausi ir traukiau pečiais: kur tos rizikingos šeimos? Visi kalba, kad kaimas yra prasigėręs, bet tegu atvažiuoja kas nors į Iždonus ir parodo bent vieną prasigėrusią šeimą“, - bendruomenės ataskaitiniame su­sirinkime kalbėjo bendruomenės pirmininkė Regina Mic­kuvienė. Iždonų kaime socialiniams darbuotojams darbo nėra, ir žmonės tuo didžiuojasi.

Apsilankymo džiaugsmas

Tačiau jis turi kitų bėdų, kurios būdingos visam užguitam, likimo valiai pasmerktam Lietuvos kaimui. Apie tai su bendruomenės žmonėmis kalbėjomės tuoj po susirinkimo. Ką džiaugsmingiausio jie patyrė per metus ir kas, jų akimis, buvo liūdniausia, sunkiausia?

Antanas Kasparas „Šilalės artojui“ sakė, kad jis dar ilgai prisimins, kaip prieš Kalėdas tapo Kalėdų Seneliu ir lankė visas iždoniškių šeimas.

- Tai buvo bendruomenės lyderių idėja. Apsivilkau bend­ruomenės įsigytus Kalė­dų Senelio drabužius ir atlikau tokį vaidmenį, - su jam būdingu kuklumu pasakoja An­­tanas. - Kartu su manimi ėjo bendruomenės pirminin­kė bei seniūnaitis Aud­rius Kelp­šas. Pas mus visada taip: jeigu kas nors daroma bend­ruomenės labui, tai viskas būtinai prasidės nuo Reginos ir Audriaus. Ir prieš Kalėdas jie sugalvojo aplankyti kiekvieną šeimą, iš savo pinigų nupirko šiokių tokių dovanėlių. Mes paprasčiausiai ėjome per žmones ir jiems dėkojome. Už ką? Jei nori, visada rasi už ką. Už tai, kad žmogus gražiai užaugino vaikus, kad puikiai tvarkosi ir kaimui nedaro gėdos, kad yra draugiškas bei padeda savo kaimynams, yra darbštus ir kantriai dirba žemę, kad jis paprasčiausiai yra. Kaimas ma­žėja, akyse nyksta, todėl tu­rime džiaugtis kiekviena gy­va dvasia.

Antanas sako, jog jie ne kiek­vieną pradžiugino Kalė­dų žvakele ar saldainiu, kitam  ir didesnių pramogų į valias. Tačiau toje kelionėje buvo vienas dalykas, svarbesnis už dovanas.

- Radome žmonių, kuriems mū­sų apsilankymas buvo ma­loni, netikėta staigmena, kad jie netgi pravirko, - prisimena An­tanas. - Kiti prisipažino, jog per visus metus niekas nebuvo pas juos kojos įkėlęs. Įsivaizduojate?.. Mes ne­turėjome kada ilgai plepėti, bet minutę kitą pabuvome, ir žmonės sakė, kad tai jiems - didžiausias Kalėdų džiaugsmas. Man tai buvo puiki patirtis. Ko gero, aš pats džiaugsmo patyriau dar daugiau negu tie aplankytieji.

O kas buvo sunkiausia, liūdniausia?

Antanas ilgai galvoja.

- Ko gero, ta pati kelionė Kalėdų Senelio drabužiais. Malonu pradžiuginti kitą. O dar jeigu niekas daugiau per šventes jo neaplankys. Žmo­gus visą gyvenimą sunkiai ir sąžiningai dirbo, užaugino, išleido vaikus ir staiga liko niekam nereikalingas. Iki tol nemačiau, kokioje vienatvėje gyvena žmonės, ypač - vyresnio amžiaus. Kiekviena šeima yra atskiras ūkis, atskiri reikalai. Užsida­rėme visi tarsi kokiame kiaute. Aš ir pats apie kokio kaimyno mirtį kartais sužinau ne iš gyvo bendravimo, bet iš užuojautų „Šilalės artojuje“. Kol žmogus dirba, bėga griūdamas, jam nelieka laiko kitiems reikalams. Bet pasibaigia jėgos, išsilaksto vaikai, ir žmogus pamato, kad jis - visiškai vienas.

Be rizikos ir be ateities

Kaip buvo ma­tyti iš bend­ruomenės ataskaitos bei kai­­mynų kalbų, čia beveik nieko svarbesnio nevyksta be seniūnaičio A.Kelp­šo pri­si­­dė­­jimo. Jis - ir finansinis rėmė­jas, ir orga­nizatorius, ir dar­bininkas. Kas, jo ma­nymu, kai­me yra svarbiausia?

- Iždonai tik­riausiai dar ilgai prisimins kraštiečių šventę pra­ėjusią vasarą. Vi­si daug dirbo, prisidėjo ir pinigais. Dalis renginio vy­­ko prie sutvarkyto tvenkinio, kurį jau galima va­dinti kaimo parku, dalis - rekonstruotuose kultūros na­­muose. Gaila, jog tokios puikios patalpos dažniausiai būna tuščios, jose nėra kultūros darbuotojo, ta­­čiau per kraštiečių šventę ir jos atsigavo. Svarbiausia - susirinko žmonės. Suvažiavo ir tie, kurie jau yra išsibarstę po Lietuvą bei visą pa­saulį, bet augo čia ir save tebelaiko iždoniškiais. Gal mūsų šven­tė - ne tokia didinga, kaip kaimynų bijotiškių, tačiau ir mes galime susirinkti! Tu­rime vietą, kuri yra tarsi traukos centras. Jei­gu norite nufotografuoti Iždonus, atvažiuokite naktį ir pamatysite, kaip gražiai jie atro­do, važiuojant nuo autostrados. Tvenkinys kaimo centre ir žibintai - ti­k­ras papuošalas. Gaila, kad jie žiba tik savaitgaliais, - sako Aud­rius.

O sunkiausia? Kas buvo liūd­niau­sia kai­mo gyvenime?

- Liūdniausia, jog kaimas yra liūd­nas, - tvirtina Aud­rius. - Dabar žmones sunku surinkti į vieną vietą, kiekvieną turi kviesti. Kitas nedrįsta ei­ti, nes ne­turi kelių eurų pri­sidėti prie koncerto. Bet problema yra ne tai. Labai panorėję, mes ga­lime surinkti žmones, surengti daugiau švenčių. Tik ar nuo to gyvenimas pasidarys linksmesnis? Ne! Kaimas yra liūdnas, nes jis neturi jokios ateities. Žmonės baisioje de­pre­sijo­je - prošvais­tės jie ne­bema­to. Mūsų darbas jau tiek yra nuvertintas, jog van­duo pasidarė bran­gesnis už pie­ną. Daugelis žmonių jau atsisakė beprasmio darbo, kiti, kurie dar laiko po keturias karves, juda tik iš inercijos. Nežinau, kiek tai truks. Gaunamos pajamos nebepadengia išlaidų. Jei žmogus gauna pensiją arba turi valdiško darbo, jis tais kitur uždirbtais pinigais dar ga­li išlaikyti ūkį. Tačiau tai - absurdas. Kai kurie nenaikina bandos vien todėl, kad jos atkurti bus neįmanoma. O jei­gu dar atsiras šansas uždirbti?.. Kaimą laiko tik tokia paskutinė viltis. Bet jos vis mažiau. Kartu su kitais važiavau į žemdirbių protesto akciją Vilniuje. Dar liūdniau pasidarė po tokio piketo. Ir pats renginys buvo nevykęs, sakyčiau, protesto parodija, ir valdžios požiūris į mus, kaip į nereikalingus. O juk tokius pelnus kitiems krauname, tiek miesto įmonių ant mūsų pečių išsilaiko! Ar rūpi tai kam nors? Iždonuose nėra prasigėrusių, čia nerasi netvarkingų šeimų, tačiau nėra ir ateities. Štai kas yra baisiausia! - sako seniūnaitis.

Bendravimo pamokos

Bend­ruo­me­nės pirmininkė R.Mickuvienė puikiai supranta, jog niekas nebegrįš į tuos laikus, kai visas kaimas dirbo vienoje brigadoje ir niekam netrūko bendravimo. Vadinasi, reikia patiems susikurti tokias prielaidas, kad žmonės neliktų kiekvienas savame kiaute. Tai, ką anksčiau valdė valdiškos įstaigos, dabar turi da­ry­ti patys žmonės. Kul­tūros namai be kul­tūros dar­buotojo - vadinasi, rei­kia patiems susikurti renginius. Ir visai neblogai išeina! Nėra autobuso nuvažiuoti į Šilalę ar į Kaltinėnus ir susitvarkyti reikalus? Bet yra bendruomenės žmonių, kurie turi automobilius ir važiuodami patys gali pavežti kitus! Svarbu daugiau bendrauti, padėti vieni kitiems.

R.Mickuvienės inicia­tyva bendruomenėje at­sirado mo­bilioji bib­lioteka. Ji pati turi apie pusantro tūkstan­čio knygų. Kam jos dulkės be naudos? Kaime yra žmonių, kurie mielai skai­tytų, tačiau neturi ko. Į tą akciją įsijungė Virginija Bal­čie­­nė, Vladas Gulbinas. Jų knygos ir­gi vežamos kaimo žmonėms. Dabar Regina žino, ką iždoniškiai labiausiai mėgsta skaityti. Jiems patinka „Siluetų“ serijos ir įžymių žmonių autobio­grafijos, taip pat A.Če­kuo­lio, G.Dauguvietytės knygos.

Prieš metus perėmusi bend­ruomenės vairą, Regina sako patyrusi vieną didelį atradimą. Kokį?

- Žmonės nori bendrau­ti ir dalyvauti bendruose rei­­ka­luose, - tvirtina pirminin­kė. - Bendruomenės valdybos narės Jurgitos Eitu­tienės dėka įgyvendintas Eu­ro­pos Są­­jungos finansuojamas projektas - rekonstruotose patalpose įkurti Iždonų bendruomenės namai. Kad jie taptų jaukūs, pasirūpino Neringa ir Robertas Eitučiai, Beta ir Alfredas Vitkai, Dalia ir Vy­tautas Gumuliauskai, Lai­ma ir Remigijus Gečai, kaimo gy­ventojai padovanojo reikalingo inventoriaus. Tikras džiaugsmas, kad turime žmonių, kurie savo darbu, lėšomis prisideda prie mūsų pačių kultūrinių renginių. Tai Janina ir Vidmantas Bajarūnai, Kris­tyna ir Riman­tas Staniai, Vi­ta ir Kęstutis Auškalniai, Vir­ginija ir Alfre­das Balčiai bei daugelis kitų. Savitų meninių idėjų visada pasiūlo Liuda Vis­mantaitė. Beje, ji - ir sveikos gyvensenos propaguotoja.

Regina vis vardija žmones, bijodama ką nors pamiršti. Iždonai turi ir meniškos sielos žmonių, tokių kaip literatai Alma Sakalauskienė, A.Kasparas, foto­gra­fijos meną įvaldęs Ar­vy­das Zda­navi­čius, o jo žmo­na Bi­ru­tė - dar ir renginių organizatorė. Kai­mas džiaugia­si me­džio dro­žėjo Zig­mo Ei­­tu­čio, pynėjo iš medžio kar­nų Zig­mo Rim­kaus darbais, Vla­­dos Kuizi­nie­nės, Na­­ta­li­jos Jur­je­vos, Adolfinos Sa­­nu­­kie­nės rankdarbiais. Yra Iž­do­nuose ir sa­vas muzikantas Vac­lovas Toliušis, dai­ni­ninkės Adolfina Le­­­­tukienė, Aldona Ei­­­tutienė, Aldona To­liu­šienė. Kai­me - dau­gy­bė gra­žių sodybų.

Bet juk nebūna viskas gerai!

- Taip, - pripažįsta Regi­na. - Yra vienas liūdnas momentas. Man, kaip ir Antanui, skaudu matyti senjorų vienat­vę. Kaime jaunimo vis mažiau, trobos tuštėja, o vienat­vės vis daugiau ir daugiau. Blogiausia, jog mes negalime visiems padėti, visų apeiti, kiekvieno pakalbinti. Turiu pripažinti - mes pralaimime vienatvei...

Petras DARGIS 

Projektui „Mūsų dienų istorija“ skirtas 1500 eurų Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansavimas.