Iš Londono į Šilalę – dviračiu

Šilališkis Vaidas Gužauskas jau kuris laikas dviračiu skrodžia Londono gatves. Sakysite, natūralu – tokia­me megapolyje milžiniški automobilių kamščiai, tad dviratis yra puiki išeitis. Tačiau ar dažnas, pa­si­va­ži­nėjęs didesnius atstumus, sugalvotų parminti į tė­vynę? V. Gužauskas šią kadaise draugo pasiūlytą idė­ją pagaliau įgyvendino. Pakalbinome jį, po gimtąją Ši­lalę vaikštinėjantį vis dar su važiavimui dviračiu skirta avalyne.

„Sunku, bet aš galiu“

Šilalė – mažas miestas ir naujienos jame sklinda greitai. Vaidas tai suprato iškart, kai paprašėme pasidalinti kelionės įspūdžiais su mūsų laik­raščio skaitytojais. 

Didžiojoje Britanijoje gyvenantis draugas dar prieš 9-erius metus pasiūlė į Lietuvą kartu grįžti dviračiais. Tačiau tąkart minties buvo atsisakyta. Ir galiausiai šiemet ilgai laukta kelionė įvyko. Žinoma, ne be pasiruošimo.

„Didžiojoje Britanijoje gyvenu ir dirbu nuo 1999-ųjų, o po Londoną dviračiu važinėju maždaug nuo 2008 metų. Teko dalyvauti ir maratonuose, ir įvairiuose sporto renginiuose. Kartą draugas pasiūlė grįžti į Lietuvą dviračiais, bet tada mums sutrukdė jo šeimyninė situacija, todėl sumanymą atidėjome. Da­bar, praėjus gal 9-eriems metams, nusprendžiau ilgiau nebelaukti – ėmiausi pasiruošimo. Visada žinojau, jog bus sunku, bet taip pat supratau, kad galiu. Turėjau gerą, leng­vą dviratį iš anglies pluošto ir pradėjau jį ruošti kelionei. Besirengdamas pastebėjau, jog korpusas yra įtrūkęs, o prieš akis – apie 2400 kilometrų! Nesinorėjo nesklandumų kelionėje, todėl užsisakiau naują, tvirtą dviratį metaliniu rėmu“, – pasakojo V. Gu­žauskas.

Jo gamyba, anot pašnekovo, užtruko ilgai – teko laukti net keturias savaites, kol gamintojas įvykdė specialų Vaido užsakymą. Žinoma, neturėdamas dviračio, vyras visą mėnesį negalėjo treniruotis. O ir gavęs naują, nesiryžo iškart leistis į kelią, nes reikėjo suplanuoti kelionės maršrutą, atsakingai pasirūpinti atsarginėmis detalėmis, palapine, apranga ir begale kitų smulk­menų.

„Naująjį dviratį kelionei dvi savaites ruošiau pats. Gavau specialią navigaciją, įsigijau lempas, kurias reikėjo pritvirtinti prie dviračio. Taip pat apsirūpinau būtiniausio­mis atsarginėmis detalėmis. Dar pagalvojau ir apie spe­cia­lias TT vairo atramas rankoms pailsėti nuo vibracijos. Tada liko įprasti dalykai: atsarginė padangos kamera, alyva grandinei sutepti, mieg­maišis bei kilimėlis“, – apie kelionės planavimą kalbėjo šilališkis.

Manote, vyras užsiima dviračių sportu nuo vaikystės? Taip nėra. V. Gužauskas pasakojo kur kas labiau mėgęs krepšinį. O ant dviračio sėsdavo tik trumpam - kur nors pavažiuoti su draugais. Tik atvykęs gyventi į lietuvių emigrantų pamėgtą šalį, prisijaukino šią transporto priemonę.

Per dieną – daugiau nei 300 kilometrų

Kelionę Vaidas pradėjo nuo Lon­dono ir pirmą atkarpą my­nė iki Doverio, kur laukė keltas. Jau tada paaiškėjo dažnai linksniuojama tiesa, jog nauji batai spaudžia koją. Bu­vo kelionėje ir daugiau nesklandumų, tačiau, pasak vyriškio, jam nė karto nekilo mintis sėsti į autobusą ar išsikviesti draugus su automobiliu.

„Galiu pasakyti, kad daug pamačiau, keliai Vakarų Eu­ropoje yra puikūs. Iš tiesų Vokietijoje, Olandijoje ir Bel­gijoje beveik neteko važiuoti automobilių keliais. Ten labai gerai išvystytas dviračių takų tinklas. Tik Lenkijoje ir mūsų Lietuvoje susidūriau su dviratininkams ne itin draugiškais vairuotojais, kurie lenkia gana agresyviai.

Per dieną nuvažiuodavau įvai­rius atstumus. Bet geriausias rezultatas - 330 kilometrų. Pras­­čiau­siai sekėsi vienoje atkarpoje Vokietijoje, kur buvo akmenimis grįstas kelias, tad įveikiau vos apie 70. Toje pačioje šalyje nustebino ir orų prog­nozė. Pranešė, kad apie 14 valandą numatomas lietus, bet aš pagalvojau, jog čia kaip visada – gal lis, o gal ir ne. Ėmiau svarstyti, kad reikė­tų susirasti nak­vynės namus ar viešbutį. Ta­čiau jų beieškant, kone minučių tikslumu pradėjo pilti lietus, ir teko skubiai ieš­kotis, kur galėčiau bent pasistatyti palapinę. Kaip tyčia, važiavau tokia vieto­ve, kur visi lau­kai užsėti, tad palapinei išsiskleisti vietos nebuvo. Sušlapau iki paskutinio siūlo“, – įspūdžiais dalijosi V. Gužauskas.

Nesklandu­mų neišvengė

Ar jums te­ko kada nors mie­goti pasi­klo­jus patalus ant stalo? Vai­­das teigia šią atrakciją išbandęs Olan­­dijoje. Galbūt dėl nuo­var­gio ant pavėsinėje sto­vė­jusio stalo paklotas kilimėlis ir miegmaišis neatrodė kie­ti ar nepatogūs, o miegas bu­vo puikus. 

„Turbūt labiausiai patiko važiuoti per Lenkiją. Ten mies­teliai labai panašūs į Lie­tuvos, pakeliui buvo į ką pasižiūrė­ti. Nuostabus kraštovaizdis. Ne vienoje vietoje stabtelė­jau apsižvalgyti. Viename mies­telių dėl pertvarkyto kelio į greitkelį nebegalėjau važiuoti pagal navigacijos maršrutą, nes turbūt nuo drėgmės visiškai užstrigo telefonas. Tąkart su­šąlęs išmiegojau stotelėje ant suoliuko – nusprendžiau, kad rytą leng­viau rasiu išeitį. Pakilęs myniau Gdansko link ir atsidūriau prie miško, kurio daugybė hektarų buvo išguldyti audros. Ketinau važiuoti toliau, bet neleido miškininkai. Vargais negalais išsiaiškinau, kaip aplenkti šią vietą. Taip be navigacijos važiavau nuo vieno miestelio prie kito, degalinėse vis žvilgteldamas į parduodamus žemėlapius. Paklaidžiojau nemažai.

Tczew miestelyje sutikau medicinos studentą. Įsi­kal­bė­jome ir sužinojau, kad jis taip pat mėgsta važinėti dviračiu. Vaikinas ne tik pasiūlė pas jį pernakvoti, bet ir turėdamas nemažai medicinos žinių, padėjo mano skaudan­čiam keliui. Sutvarstė koją sportinėmis elastinėmis juos­tomis, ir rytą tikrai mažiau gėlė“, – neįprastos kelionės nutikimus prisime­na šilališkis.

Kitą dieną Vaidas teigia nu­mynęs iki Malborko, kur stūkso didžiulė pilis, savo formomis primenanti Trakų pilį, tik daug didesnė. Galiausiai Elblag miestelyje grįžo į iš anksto numatytą tašką – iš čia kelionė į Alytų buvo papras­tesnė.

„Vieną kartą Lenkijoje, Bar­toszyce mieste, nakvojau vieš­butyje, kur ir drabužius išsiskalbiau, ir pailsėjau. Aki­mir­ką šmėstelėjo mintis pasilikti dar ir antrai nakčiai, bet susiprotėjau, jog į kelionę ne gulinėti išsiruošiau“, – sakė Vai­das.

Tačiau net ir turint jau aiškią kryptį, nuotykiai nesibaigė. Prie pat Lenkijos - Lie­tu­vos sienos sustojęs nufotog­rafuoti ženklo atminčiai, keliautojas pastebėjo subliuškusią dviračio padangą. Žinoma, jis turėjo atsarginę kamerą, bet kol ją pakeitė, teko ilgokai paplušėti. 

Nuo Londono iki Alytaus Vaidas numynė apie 2200 kilometrų. Ten jo laukė šeima – žmona ir du vaikai. Palyginus su tokiu atstumu, kelionė iki Šilalės atrodė vieni niekai. Tačiau nesklandumų ir čia ne­išvengė.

„Šakiuose sustojus prie dviračių parduotuvės įsigyti alyvos grandinei sutepti, vyrai įkalbėjo mane važiuoti Jur­bar­ko link pro Slavikus. Anot jų, tiesiausias kelias esąs re­montuoja­mas ir neva gali būti sunku važiuoti dėl automobilių spūsčių. Tačiau būtent pro Sla­vikus vedanti atkarpa ir buvo pati sunkiausia per visą mano kelionę. Ten kone 13 kilometrų teko minti labai prastu žvyrkeliu, ir šiam atstumui sugaišau net 2 valandas. Galiausiai už Pagramančio užgeso dviračio lempa. Gerai, kad turėjau kitą mažą lemputę ir atsarginę bateriją, tad pavyko saugiai pasiekti Šilalę“, – pasakojo Vaidas.

Šioje kelionėje šilališkis pra­leido beveik 10 dienų. Iš Lon­­­dono išmynęs rugpjūčio 14-ąją, Alytuje buvo 24-ąją, o Ši­la­lę pasiekė rugpjū­čio 25-osios vakarą – nuo Aly­taus važiavo 13 val. Pa­klaus­tas, kaip ketina grįžti atgal į Di­­džiąją Britaniją, V. Gu­­žaus­kas sakė vyksiąs autobusu, kad nereikėtų palikti kelionės bend­ražygio – dviračio.

Morta MIKUTYTĖ

V. Gužausko asmeninio albumo nuotrauka