Šilalės gimnazistų laiškai iš tremties – vertingi istorinės praeities šaltiniai
Šilalės gimnazijos moksleivės apie 1944–1946 m. Paskutinėje eilėje penkta iš kairės – Donata Martinkutė (vėliau – Šetkuvienė) su bendraklasėmis, kurių dalis vėliau buvo ištremtos į Sibirą
Kai prieš 77-erius metus,1941-ųjų vasarą, sovietų valdžia pradėjo Lietuvos gyventojų trėmimus, daugumai Šilalės krašto žmonių tai buvo siaubą kelianti žinia. Sibiro platybėse prievarta atsidūrė ir būrys Šilalės gimnazijos buvusių mokinių. 1948 m. mano tėvas Kazimieras rengėsi brandos egzaminams ir tikėjosi studijuoti universitete. Deja, 1945 m. areštuotas brolis Stanislovas „uždėjo ženklą“ ant visos šeimos ir užkirto kelius į aukštąją mokyklą. Paskui tėvas svarstė, jog galbūt vertėtų „išeiti į mišką“, kur jau buvo atsidūrę keletas jo klasės draugų ir suolo draugas – tolimas giminaitis. Mama Donata tuo metu ką tik buvo paminėjusi savo tėvo mirties metines. Jo mirties priežastimi tapo enkavedistų ir „liaudies gynėjų“ elgesys. Mamos tėvui buvo liepta greitai kinkyti arklius ir vežti juos į Šilalę, maždaug 16 kilometrų. Pakeliui jis buvo apkaltintas, kad per lėtai jo arkliai bėga ir per lėtai juos veža, jiems mat reikia greičiau nukakti į valsčiaus centrą. Dėl to sumušė ir paliko gulintį ant kelio ankstyvą pavasarį: jis susirgo ir po kelių dienų mirė. Mama neįtarė, jog po metų atsidurs tremiamųjų sąraše. Grįždama iš mokyklos 1949-ųjų pavasarį, buvo įspėta, kad jos šeima tremiama, todėl keletą mėnesių slapstėsi ir tokios lemties išvengė, o jos mama Magdelena buvo ištremta į Irkutsko sritį.
Mano tėvai Donata ir Kazimieras Šetkai palaikė ryšius su kai kuriais draugais-tremtiniais ir išsaugojo jų rašytus laiškus, todėl keletą jų siūlau Šilalės artojo“ skaitytojams.
Viename mano močiutės Magdelenos Martinkienės rašytame iš Sibiro laiške savo dukrai Donatai prašoma nenurodyti, kas juos parašė. Tą patį galima pastebėti ir gimnazistų laiškuose, kuomet po laišku pasirašydavo sutrumpintu ar pakeistu vardu, kaip antai: „Jūsų vargstanti draugė“, „Nida“, „Zunė“. Kadangi laiškus tikrindavo, buvo vengiama rašyti atvirai apie tai, kas galėjo valdžiai nepatikti. Todėl dažniausiai būdavo pasakojama apie darbą, buitį, bendrus pažįstamus, Tėvynės ilgesį.
Vieni laiškai rašyti rašalu, kiti – pieštuku. Užsimenama, jog stinga popieriaus, nors mokyklą lankantys vaikai turi sąsiuvinius, tačiau mokytojai kontroliuoja, kad iš jų nė vienas lapas nebūtų išplėštas.
Laiškai iš tremties – vertingi istorinės praeities šaltiniai, bylojantys apie tai, ką teko iškęsti mūsų tėvams, seneliams, proseneliams po „Stalino saule“.
Prof. dr. Benediktas ŠETKUS
Lietuvos edukologijos universitetas
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43