Kur tu bėgi į pievų tolumas, takeli, dingstantis šiluos...

Užuoganų gale takelis

Ligi kaimyno pavartės.

Takai baltieji, jūsų smėlis

Kaip santaikos ugnelė švies.

Jūs vedate kaimyną prie kaimyno,

Jie sveikinas grubia, gera ranka,

Ir baigiatės prie kaimo kapinyno,

Panerdami po šimtmečių banga.

(Kazys Bradūnas, „Kaimo takai”)

Kažkada žmonės gyveno daug nesukdami galvos. Dirbo kasdienius darbus, vaikščiojo tais pačiais takais ir atrodė, kad taip bus visada – vieniems išėjus į Amžinybę, juos pakeis kiti. Bet tikrovė, deja, yra kitokia. Užaugę vaikai išsilakstė po pasaulį, namai liko tušti, nebemindomi takai apžėlė žole... Ir vis tik prisiminkime tuos laikus, kada tie takai buvo svarbūs, kada jie jungė kaimus ir sodybas.

Takai minimi dainose ir poezijos posmuose. Juk prisimename:

„Taką vingiuotą nukloja medžių šešėliai juodi“;

„Kur stovi senas kryžius ir eina du taku“;

„Išeisi tu baltų beržų taku“;

„Nesugrįši laukų takeliu“.

Su liūdesiu takai minimi ir partizanų dainose:

„O kada žemelė bus nuo kraujo soti, tu tada parjosi miško takeliu“;

„Tu nelauk, mergaite, nerymok prie vartų, aš nebepareisiu lauko takeliu“;

„Ko jauna sesutė į smėlio kalnelį takelį sumynė basa“;

O Šeduvos bernai dainuoja: „Takelis tarp tavo ir mano namų“... 

Takai minimi ir kalbant apie sunkius darbus, vargus: „Sumyniau kruvinus takus eidamas prie valdžios“, „Minu minu tą savo vargo takelį“.

Vaikystės takai išbraidyti ryto rasose ir šiltose vidurdienio dulkėse. Tada atrodė tokie platūs, rodos, galėdavai ant jų atsigulti.

Jaunystės takai daugelį mū­sų, vyresniųjų, išvedė į gyvenimą, į pasaulį. Tik jau ne tokie platūs kaip atrodė vaikystėje. Tad ir traukdavome „žąsele“, nes greta eiti nebeužteko vietos.

Takai tęsdavosi kelis kilometrus, per keletą kaimų, eidavo pro sodybas, senus medžius, įvairiomis progomis statytus kryžius, koplytstulpius. Šlapesnėse vietose būdavo pametamos lentos, stambesni rąsteliai, sudedama ak­menų eilė. Kur takas kirsdavo tvoras, žmonės įrengdavo lipynę – ant sukaltų į žemę keturių kuoliukų skersai tvoros užkaldavo lentą, o spygliuotą vielą apsukdavo senais maišais, kad ji nedraskytų drabužių. Kai kur patakiais buvo padaryti suoliukai pavargusiems prisėsti. Žmonės jausdavo pa­reigą pavasarį iš po žiemos pairusius takus, einančius per jų žemę, pataisyti. Pamenu, apie 1960-uosius Varsėdžių klebonas kun. Edmundas Germanas su parapijiečių pagalba bažnyčtakyje iš Vytogalos į Var­sėdžius per šlapias vietas bu­vo iškasęs griovius, padirbęs medinius tiltelius.

Ypatingai buvo prižiūrimi kiemo takai. Šeštadieniais pirmasis merginų darbas būdavo nušluoti takus, juos pabarstyti smėliu.

Mano atmintyje ryškiausiai išliko Vytogalos kaimo takai, ėję į Varsėdžius, Vaitimėnus, Upy­ną. Jie turėjo savo pavadi­nimus: į Varsėdžius, Upy­ną – bažnyčtakiai, Vai­čių, Moc­kie­nės, Užgalių, Pa­bre­menio ganyklų takai. Pavadinimai tvir­tai buvo įaugę į kalbą ir net virtę vietovardžiais: „Su­s­itiksime ant Takų kalno (Kliūkių k.)“; „Užpuolė Pa­ta­ki­­nio Kvietkiaus šunys (Pau­py­­nio k.)“; Petras gyvena prie Baž­­nyčtakio (Gu­dirvių k.).

Varsėdžių bažnyčtakis tęsėsi 4 kilometrus. Jis ėjo nuo Onos Sungailienės ąžuolo, pro Lovčikų sodybą, Broniaus Mi­kulskio paribiu, pro durpyną pagal ribtvorę (ribinė tvora), pro Liekio kalną, Serapinų prūdą, Rašinskienės ganyklas, Užkalnio kalno pietvakariniu pakraščiu, pro Užkalnio kalno lazdynus, Aukštutiškės kaimo Juozo Ringailos koplytstulpį, o už jo – jau ir Varsėdžių bažnyčios kalnas, į kurį buvo sunkoka įlipti. Tekdavo vis kabintis į šalia augančius krūmus.

Apie Užkalnio kalno lazdynus išlikę nemažai pasakojimų. Jie buvo labai seni, plačiai išplitę, o krūmo vidurys – toks platus ir tuščias, kad jame vasaros kaitros metu sueidavo po tris–keturias karves arba būrys avių. Pasakojama, jog buvo toks nutikimas: moteriškė, eidama melžti karvių, pamatė, kad į vieną lazdyno krūmą įlindo lapė. Ji prisėlinusi užstojo tarpą ir bandė lapę sugauti. Lapė, žinoma, pabėgo, dar ir rankas apkandžiojo. Bet moteriškė ne­siskundė apdraskymu, tik gai­lėjosi, kad nesugavo lapės. Vis kartojo: „Šešiasdešimt rub­lių kaip į vandenį“. Mat tada tiek mokėdavo už lapės kailį...

Upynos bažnyčtakis prasi­dėdavo Vytogalos centre, už Kliū­kelio, prie Mišeikienės kryžiaus. Penkių kilometrų takas ėjo pro A. Jurgaičio, P. Mo­tuzo, K. Martinkaus, A. Švei­kausko, B. Suginto, J. Žy­man­to sodybas, per K. Stan­­kaus gi­rutę, Sultakio upe­­­liuką ir išlįsdavo prie Upy­nos kapinių. Čia, nusiplovę kojas, apsiavę batelius eidavome į Upynos bažnyčią.

Takas į Pabre­menio ga­nyk­las Mar­gių kaime prasidėdavo Vy­­togalos pra­­džio­je, prie B. Mi­kuls­­kio topo­lio, ir driekėsi per A. Suginto pa­­pievius, kaimo muzikanto P. Ges­­tau­­to, vadinto Va­si­­liauskiu, kie­­mą, pro meist­ro K. Bam­­balo sody­bą ir pro sene­lio Bar­tašiaus trobelę, sto­vėju­sią Žvirb­­liš­kės pie­vų pakraštyje. Se­­ne­lis 

Bar­tašius net ir vasa­rą bū­da­­vo kojas apsi­vy­­­­nio­­­jęs baltais autais. Apie jį kaimo bernai dainuo­da­vo: „Bar­ta­šius aši ta­ši, Bar­ta­šieni žansi peši. Bar­tašius virves vija, Bar­ta­šieni žan­­si rija“. Gal jis seniau tikrai bu­vo meist­ras?

Nuo Gaidėnų kai­mo ribos iki Kliūkių kelio Vy­to­ga­los cent­re su­tilpo aštuonių ūkininkų že­mė (apie 100 hektarų). Vi­si sklypai buvo vienodi – po 12 hektarų, visi galais rėmėsi į Būbliškės kaimo žemes. Tai buvo apie dviejų–trijų met­rų neariamas, paprastai nušienaujamas arba nuganomas žemės ruožas. Ta žemė buvo vadinama Užgaliais. Ja buvo galima įvažiuoti į bet kurio kaimyno žemę. Prisimenu, kad į Užgalius bėgdavome rinkti žemuogių, nes ten jų labai daug būdavo...

Vaitimėnų takas jungė Vy­togalos ir Vaitimėnų kaimus. Prasidėjęs Antano Gestauto ir Silvestro Petrauskio kiemuose, susibėgdavo Šilvių pievoje, prie valdiško miško. Toliau ėjo miško riba, vadinama Gal­minine, ir, kirtęs kitą miško ribą, vadinamą Užribiu, pro Kui­­ziną, vadinamą Pajauju, gy­­venusį Vaitimėnų pakraštyje, išeidavo į Vaitimėnų kelią.

O takas į Rubiškės kaimą prasidėdavo nuo Jurgaičio, vadinamo Viešpačiu, gyvenusio Upy­nos kaimo pradžioje, pro šlapią vietą, vadinamą Mul­medžio vartais, pagal ri­binį žemių volą, skyrusį di­delių ūkininkų žemes. Ėjo per Bajorkalnį, kur buvo kraš­totyrininkės Marijonos Čil­vi­nai­tės tėvų sodyba, pro Bar­boros kalną, per dabar jau išnykusį Palendrinio kaimą. Iš čia – Šunijos upelio dešiniuoju krantu, taip pat išnykusio Patulės kaimo pakraščiu, išvesdavo į Ruibiškę, kur vėl šakojosi į šio kaimo sodybas. Šiuo taku buvo galima nueiti iki Lomių. M. Čilvinaitė yra pasakojusi, kaip Ruibiškės kaimo žmonės, eidami pro Ba­jorkalnį, susėsdavo prie šu­linio pailsėti, atsigerti. O jai būdavo įdomu pasiklausyti jų kalbų, pasakojimų.

Už Upynos, Girdiškės link, pagal Šunijos upelį, apie du kilometrus tęsėsi pievos, vadinamos Gražiosios, arba Šunes. Pievų gale, prie Girdiškės, bu­vo didelis durpynas, vadinamas Pragarinėmis. Jame eidami atsigerti įsmukdavo gyvuliai, o sausą vasarą Pra­ga­rinėse degdavo durpės. Jose kažkada buvo rastas banginio šonkaulis ar žandikaulis, dabar jis – Baublių muziejuje. Visu Gražiųjų pievų rytiniu pakraščiu vingiavo trijų kilometrų ilgio takas, jungiantis Upyną su Girdiške ir Pliupių kaimu. 

Ne visada takais, bažnyčtakiais galėjome vaikščioti. Ne kartą per pavasario polaidžius ateidavome iki Užkalnio kalno, o čia kelią pastodavo užtulžusi pieva, ištvinęs upeliukas. Tekdavo, iš tolo pažiūrėjus į Varsėdžių bažnyčią, grįžti namo.

Takų kryptį keisdavo ir me­tų laikai. Vasarą jie aplenkdavo balas, šlapynes, dirvos kampus, o žiemos takas būdavo tiesiausias. Per žiemą takai susimindavo į ledą, pavasarį, sniegui nutirpus, baltos juostos dar ilgai žymėdavo jų vietą. Žiemą, praėjus pūgoms, sodybose tekdavo prasikasti takus į tvartą, jaują, iki šulinio ar eketės prūde, iš kurios semdavo vandenį gyvuliams girdyti. Per didesnes pusnis takai siekdavo iki pusantro met­ro gylio.

Sodybose neužželiantys takai vedė į klėtis, tvartus, prie šulinių, arba atokiau nuo sodybų esančių šaltinių.

Retai vaikščiotus, siaurus, apžėlusius ir pelkėtus takus vadindavo šuntakiais. Ir apie gyvenime pasiklydusį, nedorai gyvenantį žmogų sakydavo, kad jis nuėjo šuntakiais...

Prasidėjus kolektyvizacijai, maži sklypeliai kartu su juose buvusiais takais suarti į didelius laukus. Kurį laiką per tuos laukus žmonės dar mynė takus senose vietose, tačiau, melioracijai iškėlus gyventojus, nebeliko ir senųjų takų, o naujų niekas nebemynė.

Lyg tolimas aidas laukų takus dar primena kambariuose ant grindų patiesti audėjų austi takai.

Nebeliko knygnešių, partizanų takų. Nebeliko ir mūsų jaunystėje išvaikščiotų takų. Tik miškuose, kaip ir seniau, dar galima užeiti žvėrių ir skruzdžių išmintų takelių.

Dabar kaimus ir likusius vienkiemius jungia didesni ar mažesni keliukai, kuriais dažniau pravažiuoja mašinos ir tik retkarčiais prabėga basos kojos.

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.