Lietuvių bendruomenę Brazilijoje subūręs vytogališkis dvasininkas prisimenamas iki šiol
Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, prisimename tas iškilias asmenybes, kurios prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo bei išlaikymo. Vienas tokių žmonių yra ir iš Vytogalos kilęs kunigas Benediktas Sugintas (1895–1972). Baigęs Žemaičių kunigų seminariją, jis dirbo Kėdainių, Panevėžio, Ukmergės, Raseinių, Tauragės parapijose, mokė tikybos mokyklose. Vėliau išvyko į Braziliją, San Paulo mieste pastatė bažnyčią lietuviams, subūrė lietuvių bendruomenę, kuri buvo ir tebėra viena iš gausiausių bendruomenių. Neapleido lietuvybės ir vėliau, kai 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949-aisiais – į JAV, ten irgi užsiėmė labdaros tautiečiams rinkimu.
Buvusi upyniškė, dabar Tauragėje gyvenanti mokytoja Birutė Kelpšaitė-Mozurkevičienė surinko daug išsamios informacijos apie šią asmenybę ir dalijasi ja su „Šilalės artojo“ skaitytojais.
Manau, kad garsiojo žemiečio kun. B. Suginto darbas Brazilijoje buvo toks ryškus ir reikšmingas, jog ir praėjus beveik šimtui metų nuo jo veiklos, to krašto emigrantų palikuonys jį prisimena kaip „mūsų geradarį“. Interneto paieškų portaluose įrašius jo vardą bei pavardę, išmetama daug informacijos portugalų kalba, o internetiniame puslapyje „Lietuvos bendrijos ir paveldas pasaulyje“ aprašytas San Paulo Vila Zelina rajonas, kuriame kun. B. Sugintas subūrė daugiau kaip 1000 lietuvių bendruomenę ir pastatė Šv. Juozapo bažnyčią lietuviams. Ji veikia ir dabar, tiesa, šv. Mišios laikomos portugališkai (nėra lietuvio kunigo), prie jos yra suburta Brazilijos lietuvių katalikų bendruomenė, jaunimo sąjunga, ugdomos lietuvybės tradicijos: aktyvios tautinių šokių folkloro grupės, o šių metų Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardan tos...“ sukosi San Paulo lietuvių šokių ansamblio „Rambynas“ šokėjai, Vasario 16-ąją skambėjo Šv. Juozapo bažnyčios varpai.
Kaip kun. B. Sugintas pateko į San Paulą Brazilijoje? Manoma, jog pirmosios organizuotos emigrantų šeimos į Braziliją atvyko 1890-aisiais. Tarpukariu, 1926–1930 m., emigracija pasiekė „bumą“ – šalį pasiekė apie 24 tūkst. lietuvių. Iš viso tarpukariu į Braziliją emigravo maždaug 50 tūkst. žmonių. Bent tiek buvo užregistruota oficialiai. Sakoma, jog kas trečias emigrantas vyko į San Paulo regioną. Dauguma jų dirbo kavos, kiti – cukranendrių ir arbatos plantacijose, augino gyvulius.
San Paulas buvo antra po Čikagos pagal dydį lietuvių emigrantų kolonija. O kur tos pačios tautybės žmonės burdavosi? Aišku, prie bažnyčios. Tačiau lietuviškos bažnyčios nebuvo, nors tautiečiai ne kartą rašė prašymus Kauno arkivyskupijos kurijai, kad atsiųstų kunigą. 1928 m. į San Paulą atvyko kun. Jeronimas Valaitis, bet jam sunkiai sekėsi burti tautiečius. Tiesa, jis įkūrė formalią lietuvių katalikų Romos bendruomenę, tačiau nepatvirtino nuostatų, neįteisino jos veiklos. Buvo pradėtas leisti laikraštis „Lietuvis Brazilijoj“, bet 1930 m.
spalio 25 d. redakcija buvo užpulta, baldai sudaužyti, o kun. J. Valaičiui pagrasinta, kad su juo bus susidorota. Ne paslaptis, jog emigracijoje atsidūrė įvairiausių įsitikinimų žmonės, todėl tarp skirtingų pažiūrų tautiečių vyko susipriešinimas. Kun. J. Valaitis, išbuvęs San Paule vienerius metus, paprašė Kauno arkivyskupijos į jo vietą atsiųsti energingesnį ir jaunesnį kunigą. Į jo vietą pasiūlyta vykti kun. B. Sugintui.
1931-ųjų balandžio 25 d. kun. B. Sugintas iš kun. J. Valaičio perėmė bendruomenės fondą su 54 milreisų (tuo metu brazilų pinigai, 20,26 milreiso – 1 doleris) skola bei lietuvių kolonijos kapeliono pareigas. Lietuviai sunkiai būrėsi, nenoriai mokėjo nario mokestį (iš 330 – tik 96). Galima juos suprasti: daugelis atvykę neseniai, gyveno labai skurdžiai, kiti išvis neturėjo jokių pajamų. Brendo pasaulinė ekonominė krizė: jei 1926 m. reikėjo daug darbininkų, tai 1930 m. – gerokai mažiau. Kun. B. Sugintas suprato, kad, norint suburti lietuvių bendruomenę, reikia pasiūlyti veiklos pagal poreikius ir pomėgius. Tuo metu jau veikė kelios pradinės mokyklos lietuvių vaikams, tad jis pradėjo dėstyti tikybą ir ruošti vaikus pirmajai komunijai lietuvių kalba. Tų pačių metų birželio 28-ąją net 240 vaikų dalyvavo Pirmosios komunijos šventėje. Ir taip – kas vasarą, iki pat 1936 m. Jam išvykus, ši tradicija nutrūko, atgaivinta tik 1955-aisiais.
Skleisti lietuvišką žodį reikėjo lietuviškos spaudos. Todėl kunigas 1935 m. įsteigė laikraštį „Garsas“, kuris nuo trečiojo numerio pavadintas „Šviesa“ (ėjo iki 1941 m.). Jame buvo spausdinama ne tik informacija apie lietuvių gyvenimą, bet ir kruopščiai teikiami duomenys apie bažnyčiai surinktas lėšas, skelbiami aukojusiųjų sąrašai.
Sugrįžtame į 1931-uosius. Lietuviai neturi savo bažnyčios, todėl kun. B. Sugintas Vila Bela lietuvių mokykloje įsteigia laikiną koplyčią, kurioje laikomos pamaldos lietuviams. Savo įkurtą lietuvių jaunimo sąjungą 1932 m. perorganizuoja į Vila Belos bažnytinį chorą. Palaikymo sulaukia ir kitose lietuvių kolonijose įsikūrę chorai: vieniems kunigas nuperka fisharmoniją, kitiems padeda įsigyti pianiną. Ir ryžtasi drąsiam žingsniui – pastatyti pirmąją lietuvių bažnyčią Pietų Amerikoje. Tačiau tam reikia lėšų. Suprantama, rinkti jas tik iš San Paulo bei aplinkinių regionų lietuvių – bergždžias darbas, nes dauguma jų neturtingi. Todėl nutaria vykti į Lietuvą, po to – į JAV, o vietoj savęs suranda Argentinoje dirbusį kun. Bronių Bušmą, gerą pamokslininką ir puikų organizatorių.
1933 m. birželio 13 d. kun. B. Sugintas išplaukia į Lietuvą. Apsistoja Kaune, pas seserį, ir pradeda lėšų rinkimo kampaniją: sako pamokslus bažnyčiose, kalba per radiją, rašo laikraščiuose apie tautiečių gyvenimą Brazilijoje. Per du su pusę mėnesio surenka tuo laiku labai didelę sumą – 7512 litų. Daugiausiai pinigų paaukota Kauno Šančių, Karmelitų, Įgulos, Katedros, Prisikėlimo bažnyčiose, negailėta Šilalėje, Tauragėje, Panevėžyje, Vilkaviškyje, Marijampolėje, noriai aukojo ir Girkalnio, Lygumų, Gruzdžių, Varsėdžių, Kražių gyventojai. Pagelbėjo ir privatus asmenys – kunigai, vyskupai, net kairuoliškų pažiūrų advokatas Andrius Bulota paaukojo nemažą sumą. Tų pačių metų spalio mėnesį išplaukė į Šiaurės Ameriką. Bet pasiekęs Niujorką sulaukė prastos žinios – Amerikos lietuvių kunigų vienybė visuotiniame suvažiavime buvo priėmusi nutarimą, jog draudžiama rinkti lėšas užsieniečiams dėl tuo metu vyravusios didžiosios ekonominės krizės. Atrodo, turėjo nusvirti rankos, tačiau kun. B. Suginto užsispyrimas duoda vaisių. Niujorke gavęs pirmuosius keturiolika dolerių, jis išvyko į gausiai lietuvių gyvenamą Čikagą. Jam padėjo tėvo brolis Jonas Sugintas, dėdienė Paulina Gudinskienė, Simas Patlaba, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo, kad kuo platesnis ratas žmonių sužinotų apie jo misiją. Praleidęs JAV daugiau nei septynis mėnesius, kunigas surinko tais laikais didžiulę sumą – 4130 dolerių.
Vos grįžęs į San Paulą, sudarė bažnyčios statymo komitetą – taip pradėjo pildytis didžiausia kun. B. Suginto svajonė. Tiesa, suaukotus pinigus pakeitus į milreisus, susidarė apie 84 tūkst., o bažnyčios sąmata – 128 tūkst. Trūko 45 tūkst. Iš pradžių manyta bažnyčią statyti Vila Bela rajone, kur veikė lietuviška mokykla ir koplyčia. Tačiau turtuolis Claudio Monteiro Soares Filho padovanojo devynis sklypus (2920 kvadratinių metrų ploto) žemės ir 70 tūkst. plytų būsimai bažnyčiai Vila Zelinos rajone. Geradaris suvokė, jog ten, kur stovės bažnyčia, žmonės pradės statytis namus, kursis įvairios dirbtuvėlės, paslaugų įmonės. Taip ir atsitiko – bažnyčios statyba vyko plyname lauke, o dabar San Paule gyvena apie 12 milijonų žmonių, tai yra miestas su ypatingai išvystyta infrastruktūra.
Bažnyčia išdygo labai greitai: pradėta 1934-ųjų pabaigoje,1936 m. pradžioje jau buvo baigta. Kun. B. Sugintas ėmėsi milžiniško darbo – surinkti trūkstamą pinigų sumą. Jis jau buvo sudaręs apie 7000 lietuvių kartoteką (tuo laiku didžiausią, net Lietuvių konsulatas tokios neturėjo), todėl pradėjo lankyti visus joje įrašytus. Atsirado savanorių, kurie taip pat padėjo Tėvui Benediktui. Bendras darbas davė rezultatų – 1936 m. vasario 16-ąją bažnyčia atidaryta ir pavadinta Šv. Juozapo vardu. Iki šiol ji yra lietuvių bendruomenės centras, o Vila Zelina tapo lietuvių bei jų palikuonių rajonu: galima pamatyti lietuviškų gatvių, įstaigų, privačių kontorų pavadinimų, veikia kapinės, kur kas penktas kapas – su lietuvio pavarde.
Atlikęs savo misiją, kun. B. Sugintas paliko San Paulą ir grįžo į Lietuvą. Tokį sprendimą lėmė ir nesutarimai su tuometiniu Lietuvos konsulu Brazilijoje.
Tačiau po kurio laiko vėl aplankė šią šalį.
1955-aisiais, jau gyvendamas JAV, Rio de Žaneire dalyvavo Eucharistijos kongrese, susitiko ne tik su San Paulo lietuviais, bet ir su gyvenančiaisiais kituose rajonuose. Padėtis jau buvo pasikeitusi: sukūrę šeimas su kitataučiais, tautiečiai primiršo lietuviškas tradicijas, kai kurių palikuonys nebekalbėjo lietuviškai. Tačiau šviesus atminimas apie kun. B. Sugintą buvo gyvas daugelio lietuvių atmintyje: tarp sutiktųjų – jo krikštyti, priėmę pirmąją komuniją, sutuokti.
Dar ir dabar San Paule, Vila Zelinos rajone, išlikę nemažai lietuviškų užrašų: Laisvos Lietuvos skersgatvis, Lietuvos gatvė, daugiabutis „Kaunas“, o štai vienoje parduotuvėje produktai vadinami „Zuikys“, „Košaliena“, „Balandėliai“, galima nusipirkti margintų kiaušinių.
Brazilijoje nemėgstama keisti gyvenamosios vietos, todėl manoma, kad šiame rajone yra daug žmonių, kurių tėvai ir protėviai buvo lietuviai. Nuo 2013 m. San Paule veikia Lietuvos generalinis konsulatas, generalinė konsulė – Laura Tupe.
Rengiant straipsnį, naudotasi Klemenso Jūros knyga „Tėvynės vaidila“, San Paulo imigracijos muziejaus ir San Paulo spaudos medžiaga, Vilniaus pedagoginio universiteto studento Valentino Pilkausko magistro darbu „Brazilijos lietuvių ekonominė padėtis San Paulo bendruomenės pavyzdžiu (XX a. pr. –1940 m.)“.
Birutė KELPŠAITĖ-MOZURKEVIČIENĖ
Nuotr. iš archyvų
(Bus daugiau)