Didžiausias aukso lobis kelioms valandoms grįžo į namus

Po 92 metų į Šilalę sugrįžo didžiausiu Lietuvoje įvar­dijamas aukso lobis. Tiesa, šilališkiai juo pasi­džiaugti galėjo vos kelias valandas. Tą pačią dieną (penk­ta­dienį) aukso ir sidabro dirbiniai grįžo į savo nuo­la­ti­nę vietą – Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės mu­zie­jų. Pamatyti vertybes, kurias kažkada ran­kose laikė tė­vas, atskubėjo ir Gargžduose gyvenantis lobio radėjo sū­nus Zig­mas Radžius. 

Prieš 92 metus Nasvytalių kaime (Kvėdarnos sen.) atsitiktinai atkastas Lietuvoje didžiausias aukso lobis, iki šiol gaubiamas paslapčių ir apau­gęs legendomis, yra saugomas Nacionaliniame M. K. Čiur­­lionio dailės muziejuje. Pra­­ėjusį penktadienį į Šilalę pasidžiaugti įspūdingu radiniu atvyko ne tik žinomi šalies archeologai, istorikai, bet ir radėjo sūnus Z. Radžius. Šiuo me­tu 84-erių vyras gyvena Gargž­­duose, o toje vietoje, kur būta jo tėviškės ir kur aptiktas vertingiausias visų laikų Lietuvos radinys, žaliuoja miškai.

„Tėvas visus muziejui ne­atitekusius auksinius pardavė tuometiniam Kvėdarnos klebonui, o už tuos pinigus susirentė ūkinius pastatus. Buvo stiprus vyras. Bet kas iš to: netrukus visa šeima buvo ištremta į Sibirą, o pastatai nugriauti, jų vietoje atsirado fermos“, – pasakojo Z. Radžius.

Šį lobį tebetyrinėjanti Vil­niaus universiteto Istorijos fakulteto Archeo­logi­jos kated­ros doktorantė Rasa Valatke­vi­čienė sakė, kad lobio radėjas Stasys Radžius apie tai iš pradžių niekam nepranešė, o ėmėsi pardavinėti auksinius dukatus.

„Jie pasirodė ne tik Lietuvoje. Yra žinių, jog dalis iškeliavo ir į užsienį. Prekyba vyko tol, kol susidomė­jo policija. Lobis galiausiai bu­vo areštuotas, perduotas bankui, iš ten nukelia­vo į M. K. Čiur-­

­lionio dailės muziejų, kur tebesaugomas iki šiol“, – priminė istorikė.

Muziejus vėliau norėjo lobį nupirkti, bet neužteko pinigų. Tad sumokėjo tik už jo dalį, o likusius 70 auksinių grąžino radėjui. 

„Man iš to lobio nieko nekliuvo, tik špyga taukuota. Iš Sibiro atgal į tėviškę sugrįžę nieko neberadome. Iš­sau­gojau tiktai spintelę, kurioje tėtis laikė lobį. Iki šiol ją tebe­turiu“, – juokėsi prie apsaugininkų akylai saugomo lobio kal­binamas gargždiškis. 

Iš Gargždų į lobio pristatymą atvykęs Z. Radžius, paklaustas, kaip jaučiasi žvelgdamas į daiktus, kuriuos kažkada rankose laikė jo tėvas, atsakė: „Maloniai. Dar maloniau, kad organizatoriai manęs nepamiršo, pakvietė“.

1926-ųjų lapkričio mėnesį Nasvytalių kaimo ūkininkas S. Radžius išarė apie 300 vi­­duramžių monetų, auksi­nių baroko stiliaus žiedų su smaragdais ir rubinais, sidabrinių šaukštų. Vi­sos monetos yra auksinės, daugiausia – dukatai, nuo 1497 m. iki 1662 m. kaldinti Olan­di­jo­je, Vokietijoje, Veng­ri­jo­je, Lenkijoje, Italijoje, Aust­ri­jo­je, Čekijoje, tarp jų – ir rečiau Lietuvoje pasitaikantys Os­ma­nų imperijos pinigai. Manoma, jog tai – XVII–XVIII amžiaus aukso lobis – vertingiausias Lietuvoje tiek istoriniu, tiek materialiniu aspektais.

Lobio kilmė nėra aiški, todėl yra paplitę išgalvoti pasakojimai.

„Vienas jų teigė, jog tai Kre­tingos vienuolyno XVII a. turtas, paslėptas trijose vietose, kitas – kad tie daiktai priklausę vienam švedų armijos vadui, karaliaus broliui, kuris, bėgdamas iš Lietuvos slapta, nes buvo sumuštas, juos paslėpęs Nasvytalių kaime“, – pa­sakojo Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas, Istorijos ir archeologijos katedros docentas, archeologas Gintautas Zabiela.

Pasak jo, galima daryti prielaidą, kad „Nasvytalių lobis buvo paslėptas XVII a. 7-ajame dešimtmetyje. Lietuvoje tuo me­tu jau buvo pasibaigęs karas su Švedija ir besibaigiąs karas su Rusija. Tad lobio paslėpimas neturėtų būti tiesiogiai siejamas su karo veiksmais. Greičiausiai tai bus pokario laikotarpiu sustiprėjusio plėšikavimo pasekmė, pavyzdžiui, gal buvo užpultas kažkur keliaujantis asmuo, gabenęs šeimynines brangenybes“.

Tą pačią dieną Šilalės muziejuje vyko konferencija „Šimt­mečio archeologiniai atradimai“. Joje buvo kalbama ne tik apie paslaptingą Nasvytalių lobį, bet ir apie sukilėlių ka­pų tyrimus Gedimino kalne. Ži­noma, neapsieita be išsa­mios G. Zabielos paskaitos apie Bi­lionių piliakalnio kasinėjimus. Archeologas iki šiol neatmeta versijos, jog būtent šis piliakalnis galėjo būti žymieji Pilėnai – radiniai šį faktą patvirtino.

„Kad Pilėnai egzistavo, o tai buvo didinga ir įrengta pilis – neginčijamas faktas. Bet vėliau jie tarsi dingo nuo žemės paviršiaus. Iki šiol mokslininkai negalėjo apsispręsti, kurioje konkre­čiai Lie­tuvos vietovėje jie galėjo būti. Ga­liausiai prieita nuomonės, jog Pilėnų reikia ieškoti Raseinių, Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonų sankirtoje. Būtent čia galėjo būti Trapėnų žemė, kurioje stovėjo didinga Pilėnų pi­l­is“, – kalbėjo G. Zabie­la. 

Archeologas sakė, kad į Bi­lionių piliakalnį su ekspedicija atvyko nusiteikę skeptiškai ir su menka viltimi, jog čia ras bent ką nors vertingo. Yra žinoma, kad Pilėnai nepasidavė be kovos ir galiausiai buvo sudeginti. Vadinasi, toje vietoje iki šiol žemė slepia degėsius ir smurtinę žmonių žūtį, jų kovą menančią istoriją. Atskleista, ir kokiais ginklais lietuviai kovojo apie 1336-uosius, nes Ve­liuonoje rasta to meto ginklų. Tad mokslininkai žino, ką turėtų rasti, jog galėtų konstatuoti: tai – Pilėnai. Kol kas visas šias prielaidas labiausiai atitinka Šilalės Bilioniai.

„Galvojome pas jus užtrukti gal dvi savaites, o įklimpome dviem sezonams. Iška­si­nė­­jome 25 kv. metrus ir aptikome tiek ir tokių radinių, jog neįmanoma visko įvertinti. Da­bar jau aišku, kad Bi­lio­nių pi­liakalniui ištyrinėti ne­pakak­tų viso mano gyveni­mo, net jeigu gyvenčiau šimtą metų“, – juokavo G. Zabiela. 

Degėsių archeologai aptiko, yra net pastatų medinės sienos, sudegę grūdai, žmonių kaulai ir greta peilis. Atskleista ir absoliučiai neįtikėtina, ligšiolines mokslininkų žinias bei įsitikinimus paneigianti tik­ro­vė: Bi­lionių piliakalnyje žmo­­nes laidojo, prieš tai kūnus sudeginus specialioje patalpoje. Rasta ir II–III a. Romos imperijos, Marko Aurelijaus laikų monetų. G. Zabiela stebėjosi, kad jų čia aptikta daug vienoje vietoje, kai ikišioliniai kasinėjimai dovanodavo vos po vieną–kitą tokių laikų pinigą.

„Deja, XIV a. laikų sluoksnis piliakalnyje maltas, sumaltas ir permaltas. Aišku tik, jog pilis tikrai stovėjo. Kol kas neįrodėme, kad tai tikrai yra Pilėnai. Bet kol kiti neatrasti, laikomės nuomonės, kad jie čia ir buvo“, – nudžiugino auditoriją pranešėjas.

Paklaustas, ar kitąmet tęs kasinėjimus Bilioniuose, G. Za­­biela atsakė neigiamai. Tačiau jau laukiama JAV mokslininkų šią vasarą atliktų tyrimų re­zul­tatų. Viskonsino valstijos mokslininkai atliko gilumi­nius Bi­lio­nių piliakalnio tyrimus, kurių kasinėjant atlikti neįmanoma. Tikimasi, jog jie padės apie Bilionių istorinę praeitį sužinoti nepalyginamai daugiau. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.