Kur veda Žemaitijos kelias

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2019-aisiais minimos pirmą kartą Žemai­tijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800-osios metinės, paskelbė šiuos metus Žemaitijos metais. Pri­imtame nutarime pabrėžiama lemiama Žemaitijos reikš­­mė Lietuvos ir Baltijos jūros rytų pakrantės XIII–XIV a. valstybių formavimosi istorijoje, Vokiečių ordinui nukariaujant kuršių ir prūsų gentis, taip pat pažymimas Žemaitijos vaidmuo Europos istorijoje 1236–1422 m. laikotarpiu, 200 metų trukusi kova su Ordinu, ginant savo žemę bei laisvę, indėlis į pergalę Saulės ir Durbės mūšiuose, užtikrinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stiprėjimą, apsaugant latvių ir estų žemes nuo prūsų likimo. Seimas šį sprendimą priėmė, pripažindamas Žemaitijos indėlį į valstybės gyvenimą per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį, kai buvo stengiamasi išlaikyti prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją.

Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m.: eiliuotoje Li­vonijos kronikoje minimi žemaičių kunigaikščiai, drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarę taiką su Volyne. Tuo tarpu aukštaičių vardas pirmą kartą paminėtas 1322 m. Gedimino sutartyje su kryžiuočių ordinu (anksčiau jie greičiausiai vadinti lietuviais). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Žemaitija iki Nevėžio buvo administracinis-politinis darinys, turėjęs savivaldą. Jų kaimynai XIII a. buvo kuršių ir žiemgalių gentys, kurių žemių pietinės dalys vėliau buvo integruotos į Žemaitiją. Dabar galima skirti tris žemaičių kultūros sritis: šiaurinę (čia jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra), šiaurės vakarinę (joje akivaizdi kuršių įtaka) bei pietrytinę (čia buvo istorinės Žemaitijos branduolys, kuriai priklausė ir dabartinės Šilalės žemės).

Viena Žemaitijos pietvakariuose esančio Šilalės rajono dalis reprezentuoja Žemaičių aukštumos, kita – Pajūrio žemumos landšaftą, kuris turėjo svarbią reikšmę tankiam šio krašto apgyvendinimui jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų. Tai lėmė ne tik apylinkių istorinę raidą, gamtos įvairovę, bet formavo ir savitą žmonių pasaulėjautą, savivoką, požiūrį į save bei kitus. Itin stipraus žemaitiškojo identiteto susiformavimui Šilalės krašte didžiausią įtaką padarė istoriniai įvykiai ir aplinkybės. Priešistorės laikus ir kovas su Vokiečių ordinu mena rajone esantys net 34 piliakalniai. Neįkainojama patirtis yra juos aplankyti ir pajusti čia buvusių stiprių gynybinių centrų – istorinių Medininkų ir Karšuvos žemių slėpiningą dvasią. Apsilankius galima sužinoti charakteringiausių to meto medinių pilių – Med­vėgalio, Bilionių, Pūt­vės, Vil­kų Lauko, Kuplės, Pa­die­vai­čio, Paršpilio – nepakartojamas istorijas. Visi piliakalniai yra Jūros ir jos intakų (Ak­me­nos, Lokystos, Yžnės) bei kitų šio baseino upių pakrantėse ir kalvose.

Nors Lietuva krikštą priėmė 1387 m., Žemaitija buvo ofi­cialiai apkrikštyta tik 1413 m. (Vytautas ir Jogaila tuo siekė parodyti, jog 1398–1409 m. Že­maitiją valdžiusiems kryžiuočiams nepavyko jos sukrikščioninti). 1417 m. buvo įkurta atskira Žemaičių vyskupija, kuri vėliau ryškiai prisidėjo prie Žemaitijos savitos kultūros sukūrimo, stiprino žemaičių kultūrinę tapatybę. Žemaičių vyskupystė pasižymėjo medinių bažnyčių bei koplyčių gausa. Baroko stiliaus veikiami meistrai kūrė tuos sakralinės paskirties ob­jektus, kurie dabar saugomi kaip nuostabūs liaudies meno kūriniai. Šilalės dekanate iki pat XIX ir XX a. sandūros dauguma bažnyčių buvo medinės. Šiandien tokių rajone turime septynias. Jas puošia ne profesionalių pasaulinio garso meistrų paveikslai ar skulptūros, bet vietinių menininkų sukurti religinio meno kūriniai. 

Mūro bažnyčios Šilalės rajo­ne iškilo XIX a. pabaigoje, jų yra šešios. Ypatingai mūsų kraš­tą garsina Švč. Mergelės Ma­­rijos (Snieginės) bažnyčia Gir­­diškėje, kurioje yra vieninteliai Lietuvoje ąžuoliniai altoriai.

Smulkiajai Šilalės krašto liaudies architektūrai būdin­gi panašūs bruožai kaip ir kaimyniniuose Žemaitijos rajonuose. Svarbiausi jų meninės formos elementai – profiliuo­ti stiebai, koplytėlių ir angelų formos, bendros proporci­jos ir ryšys su kalto metalo kryželiais, saulutėmis. Rajone galima pamatyti praturtinančių bei įprasminančių kraštovaizdį tradicinių koplytstulpių, koplytėlių ir kryžių, kurių seniausi statyti XIX a. antrojoje pusėje. Tokių liaudies meno pavyzdžių dar yra Pajūralyje, Teneniuose, Vytogaloje ir kt. Išskirtinis Šilalės regiono kraštovaizdžio bruožas yra XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sukurti akmeniniai smul­kio­sios architektūros stati­niai. Ypač daug jų išlikę piet­va­ka­ri­nėje Šilalės krašto dalyje.

XIX a. pradžioje Šilalės krašte susiformavo Žemaičių kultūrinis sąjūdis. Siekiant atkurti valstybę, svarbu buvo išlaikyti politines bei kultūrines tradicijas. Nuo pat XIX a. pradžios labai pradėta domėtis savo istorinėmis šaknimis, krašto praeitimi. Studijų objektu tapo Lietuvos istorija, liaudies kultūra, kalba. Šį vi­suomeninį mokslinio ir kultūrinio pobūdžio sąjūdį skatino beveik visą Europą apėmęs domėjimasis et­nografija, liaudies kultūra. Tau­tą prikelti buvo lemta Že­­maičių sąjūdžiui. Dauguma žemaičių bajorų buvo smulkūs žemvaldžiai, ma­žiau nutautėję ir laikantys save lietuviais. Daugelis žemaičių dvarų virto lietuvių kultūros židiniais. Daugiau kaip pusę ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai. Ap­si­švie­tę žemaičiai bajorai būrėsi apie žemaičių vyskupą Juo­­zą Arnulfą Giedraitį jo re­zi­den­­cijoje Alsėdžiuose, o vėliau Varniuose.

Nuo to sąjūdžio pradžios ir vėliau, visą XIX a., Šilalės kraštas neliko tau­tinio judėjimo ir kultūrinės veiklos nuošalėje. Kunigo Gotfrido Jo­no Čėsnos, pirmojo lietuviš­ko ka­lendoriaus leidėjo Lau­ry­no Ivinskio, kalbininko Ka­zi­miero Jauniaus, kunigo, rašy­tojo Vincento Juzumo, kunigo, kalbininko Kaliksto Ka­sa­kaus­ko, rašytojo, kultūros vei­kėjo Dio­ni­zo Poškos, evangelikų liuteronų kunigo Jono Tar­­tilos, ku­nigų, rašytojų Ka­zi­miero Viz­gir­do, Je­ro­ni­mo Kip­rijono Rač­kausko bei kitų čia gimusių ir ilgiau ar trumpiau čia bei netoli Šilalės apylinkių gyvenusių ir dirbusių švie­suolių veik­la sukūrė savitą kultūrinį krašto mikroklimatą. Tai turėjo įtakos ir vėlesnių kartų patrio­tinėms pažiūroms bei vertybinėms nuostatoms. Kai daugelis Aukš­taitijos dvarų valstiečių su dva­rininkais kalbėjo lenkiškai, daug Že­mai­tijos dvari­ninkų su sa­vo valstiečiais bu­vo pri­versti kalbėti že­maitiškai.

Rajone nėra didelių muziejų, tačiau kraštas įėjo į Lietuvos muziejininkystės istoriją. 1812 m. Bi­jo­tuo­­se įkurtas pirmasis Lie­tuvoje kraštotyros muzie­jus – Dio­nizo Poš­kos Baub­­liai. Vyto­ga­­lo­je veikia lakū­no Ste­­pono Girė­no, Lem­bo kai­me – kal­bininko Ka­zi­mie­­­ro Jau­­niaus tė­viš­kės-muziejai, Upy­­­nos liaudies amatų mu­ziejus.

Šilalės kraštas XX a. užaugino ne vieną iški­lią as­menybę. Alek­sandras Stul­gins­­kis (1885–1969) – antrasis Lie­tu­vos Res­pub­likos pre­zi­dentas, 1918 m. vasario 16 d. Lie­tuvos Ne­pri­klau­somybės Akto sig­­na­taras, vienas Lie­­tu­vos krikš­čio­nių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūki­­nin­­kų sąjungos stei­gėjas ir pirmininkas. Gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (dab. Šilalės r.), valstiečių šeimoje. Lankė Kaltinėnų pradžios mokyklą. 

Prelatas Antanas Leonardas Rubšys (1923–2002) išvertė Se­nąjį Testamentą iš heb­ra­jų, aramėjų ir graikų kalbų bei kny­gas „Raktas į Senąjį Tes­ta­­mentą“ ir „Raktas į Nau­ją­jį Tes­tamentą“. Jis gimė Lau­ku­vos valsčiuje, palaidotas Lau­ku­voje. 

Minėtini Lietuvos kariuome­nės vadas generolas leite­nan­tas Pranas Liatukas (1876–1945), Vyčio kryžiaus ka­va­­lierius Antanas Straukas (1898–1941) ir kiti Lietuvos Ne­pri­klausomybės kovų dalyviai.

Sovietinės okupacijos metais Šilalės rajonas liko neindustrializuotas ir menkai urbanizuotas, todėl jo etnodemografinės struktūros nepakeitė kitakalbių ir kitos kultūros gyventojų migracija. Tai padėjo iki mūsų dienų išsau­goti pašalinių įtakos mažai paliestą vietinių žmonių men­talitetą. Todėl šian­dien itin pastebimas šilališkių prieraišumas prie savo tarmės, dėmesys gimtosios že­mės istorijai, mažesnis negu re­giono pakraščio žemaičių pasidavimas kultūrinei ir kalbinei asimiliacijai.

Pastaruoju metu Šilalės rajo­no žmonės labai intensyviai publikuoja savo krašto et­ni­nį paveldą. Štai keletas leidinių: „Atskambėjo aidas“ (Ši­la­­­lės krašto dainos, 2010 m.); „Kur milžinai sėdėjo“ (Ši­­lalės pa­­da­vimai, 2011 m.); „Pas­muo­­­kavuok, kāp skanē“ (Ši­la­­­lės kraš­to kuli­na­ri­nis pavel­das, 2013 m.); „Ši­la­lės rajono piliakal­niai“ (2017 m.). Dau­gu­ma šių leidi­nių tekstų parašyta žemaitiškai.

Jurgita VIRŠILIENĖ 

Savivaldybės kultūros paveldo apsaugos specialistė, Šilalės krašto Žemaičių kultūros draugijos pirmininkė

Algimanto AMBROZOS nuotr.