Kur veda Žemaitijos kelias
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2019-aisiais minimos pirmą kartą Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800-osios metinės, paskelbė šiuos metus Žemaitijos metais. Priimtame nutarime pabrėžiama lemiama Žemaitijos reikšmė Lietuvos ir Baltijos jūros rytų pakrantės XIII–XIV a. valstybių formavimosi istorijoje, Vokiečių ordinui nukariaujant kuršių ir prūsų gentis, taip pat pažymimas Žemaitijos vaidmuo Europos istorijoje 1236–1422 m. laikotarpiu, 200 metų trukusi kova su Ordinu, ginant savo žemę bei laisvę, indėlis į pergalę Saulės ir Durbės mūšiuose, užtikrinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stiprėjimą, apsaugant latvių ir estų žemes nuo prūsų likimo. Seimas šį sprendimą priėmė, pripažindamas Žemaitijos indėlį į valstybės gyvenimą per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį, kai buvo stengiamasi išlaikyti prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją.
Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m.: eiliuotoje Livonijos kronikoje minimi žemaičių kunigaikščiai, drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarę taiką su Volyne. Tuo tarpu aukštaičių vardas pirmą kartą paminėtas 1322 m. Gedimino sutartyje su kryžiuočių ordinu (anksčiau jie greičiausiai vadinti lietuviais). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Žemaitija iki Nevėžio buvo administracinis-politinis darinys, turėjęs savivaldą. Jų kaimynai XIII a. buvo kuršių ir žiemgalių gentys, kurių žemių pietinės dalys vėliau buvo integruotos į Žemaitiją. Dabar galima skirti tris žemaičių kultūros sritis: šiaurinę (čia jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra), šiaurės vakarinę (joje akivaizdi kuršių įtaka) bei pietrytinę (čia buvo istorinės Žemaitijos branduolys, kuriai priklausė ir dabartinės Šilalės žemės).
Viena Žemaitijos pietvakariuose esančio Šilalės rajono dalis reprezentuoja Žemaičių aukštumos, kita – Pajūrio žemumos landšaftą, kuris turėjo svarbią reikšmę tankiam šio krašto apgyvendinimui jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų. Tai lėmė ne tik apylinkių istorinę raidą, gamtos įvairovę, bet formavo ir savitą žmonių pasaulėjautą, savivoką, požiūrį į save bei kitus. Itin stipraus žemaitiškojo identiteto susiformavimui Šilalės krašte didžiausią įtaką padarė istoriniai įvykiai ir aplinkybės. Priešistorės laikus ir kovas su Vokiečių ordinu mena rajone esantys net 34 piliakalniai. Neįkainojama patirtis yra juos aplankyti ir pajusti čia buvusių stiprių gynybinių centrų – istorinių Medininkų ir Karšuvos žemių slėpiningą dvasią. Apsilankius galima sužinoti charakteringiausių to meto medinių pilių – Medvėgalio, Bilionių, Pūtvės, Vilkų Lauko, Kuplės, Padievaičio, Paršpilio – nepakartojamas istorijas. Visi piliakalniai yra Jūros ir jos intakų (Akmenos, Lokystos, Yžnės) bei kitų šio baseino upių pakrantėse ir kalvose.
Nors Lietuva krikštą priėmė 1387 m., Žemaitija buvo oficialiai apkrikštyta tik 1413 m. (Vytautas ir Jogaila tuo siekė parodyti, jog 1398–1409 m. Žemaitiją valdžiusiems kryžiuočiams nepavyko jos sukrikščioninti). 1417 m. buvo įkurta atskira Žemaičių vyskupija, kuri vėliau ryškiai prisidėjo prie Žemaitijos savitos kultūros sukūrimo, stiprino žemaičių kultūrinę tapatybę. Žemaičių vyskupystė pasižymėjo medinių bažnyčių bei koplyčių gausa. Baroko stiliaus veikiami meistrai kūrė tuos sakralinės paskirties objektus, kurie dabar saugomi kaip nuostabūs liaudies meno kūriniai. Šilalės dekanate iki pat XIX ir XX a. sandūros dauguma bažnyčių buvo medinės. Šiandien tokių rajone turime septynias. Jas puošia ne profesionalių pasaulinio garso meistrų paveikslai ar skulptūros, bet vietinių menininkų sukurti religinio meno kūriniai.
Mūro bažnyčios Šilalės rajone iškilo XIX a. pabaigoje, jų yra šešios. Ypatingai mūsų kraštą garsina Švč. Mergelės Marijos (Snieginės) bažnyčia Girdiškėje, kurioje yra vieninteliai Lietuvoje ąžuoliniai altoriai.
Smulkiajai Šilalės krašto liaudies architektūrai būdingi panašūs bruožai kaip ir kaimyniniuose Žemaitijos rajonuose. Svarbiausi jų meninės formos elementai – profiliuoti stiebai, koplytėlių ir angelų formos, bendros proporcijos ir ryšys su kalto metalo kryželiais, saulutėmis. Rajone galima pamatyti praturtinančių bei įprasminančių kraštovaizdį tradicinių koplytstulpių, koplytėlių ir kryžių, kurių seniausi statyti XIX a. antrojoje pusėje. Tokių liaudies meno pavyzdžių dar yra Pajūralyje, Teneniuose, Vytogaloje ir kt. Išskirtinis Šilalės regiono kraštovaizdžio bruožas yra XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sukurti akmeniniai smulkiosios architektūros statiniai. Ypač daug jų išlikę pietvakarinėje Šilalės krašto dalyje.
XIX a. pradžioje Šilalės krašte susiformavo Žemaičių kultūrinis sąjūdis. Siekiant atkurti valstybę, svarbu buvo išlaikyti politines bei kultūrines tradicijas. Nuo pat XIX a. pradžios labai pradėta domėtis savo istorinėmis šaknimis, krašto praeitimi. Studijų objektu tapo Lietuvos istorija, liaudies kultūra, kalba. Šį visuomeninį mokslinio ir kultūrinio pobūdžio sąjūdį skatino beveik visą Europą apėmęs domėjimasis etnografija, liaudies kultūra. Tautą prikelti buvo lemta Žemaičių sąjūdžiui. Dauguma žemaičių bajorų buvo smulkūs žemvaldžiai, mažiau nutautėję ir laikantys save lietuviais. Daugelis žemaičių dvarų virto lietuvių kultūros židiniais. Daugiau kaip pusę ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai. Apsišvietę žemaičiai bajorai būrėsi apie žemaičių vyskupą Juozą Arnulfą Giedraitį jo rezidencijoje Alsėdžiuose, o vėliau Varniuose.
Nuo to sąjūdžio pradžios ir vėliau, visą XIX a., Šilalės kraštas neliko tautinio judėjimo ir kultūrinės veiklos nuošalėje. Kunigo Gotfrido Jono Čėsnos, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjo Lauryno Ivinskio, kalbininko Kazimiero Jauniaus, kunigo, rašytojo Vincento Juzumo, kunigo, kalbininko Kaliksto Kasakausko, rašytojo, kultūros veikėjo Dionizo Poškos, evangelikų liuteronų kunigo Jono Tartilos, kunigų, rašytojų Kazimiero Vizgirdo, Jeronimo Kiprijono Račkausko bei kitų čia gimusių ir ilgiau ar trumpiau čia bei netoli Šilalės apylinkių gyvenusių ir dirbusių šviesuolių veikla sukūrė savitą kultūrinį krašto mikroklimatą. Tai turėjo įtakos ir vėlesnių kartų patriotinėms pažiūroms bei vertybinėms nuostatoms. Kai daugelis Aukštaitijos dvarų valstiečių su dvarininkais kalbėjo lenkiškai, daug Žemaitijos dvarininkų su savo valstiečiais buvo priversti kalbėti žemaitiškai.
Rajone nėra didelių muziejų, tačiau kraštas įėjo į Lietuvos muziejininkystės istoriją. 1812 m. Bijotuose įkurtas pirmasis Lietuvoje kraštotyros muziejus – Dionizo Poškos Baubliai. Vytogaloje veikia lakūno Stepono Girėno, Lembo kaime – kalbininko Kazimiero Jauniaus tėviškės-muziejai, Upynos liaudies amatų muziejus.
Šilalės kraštas XX a. užaugino ne vieną iškilią asmenybę. Aleksandras Stulginskis (1885–1969) – antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas. Gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (dab. Šilalės r.), valstiečių šeimoje. Lankė Kaltinėnų pradžios mokyklą.
Prelatas Antanas Leonardas Rubšys (1923–2002) išvertė Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų bei knygas „Raktas į Senąjį Testamentą“ ir „Raktas į Naująjį Testamentą“. Jis gimė Laukuvos valsčiuje, palaidotas Laukuvoje.
Minėtini Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Pranas Liatukas (1876–1945), Vyčio kryžiaus kavalierius Antanas Straukas (1898–1941) ir kiti Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyviai.
Sovietinės okupacijos metais Šilalės rajonas liko neindustrializuotas ir menkai urbanizuotas, todėl jo etnodemografinės struktūros nepakeitė kitakalbių ir kitos kultūros gyventojų migracija. Tai padėjo iki mūsų dienų išsaugoti pašalinių įtakos mažai paliestą vietinių žmonių mentalitetą. Todėl šiandien itin pastebimas šilališkių prieraišumas prie savo tarmės, dėmesys gimtosios žemės istorijai, mažesnis negu regiono pakraščio žemaičių pasidavimas kultūrinei ir kalbinei asimiliacijai.
Pastaruoju metu Šilalės rajono žmonės labai intensyviai publikuoja savo krašto etninį paveldą. Štai keletas leidinių: „Atskambėjo aidas“ (Šilalės krašto dainos, 2010 m.); „Kur milžinai sėdėjo“ (Šilalės padavimai, 2011 m.); „Pasmuokavuok, kāp skanē“ (Šilalės krašto kulinarinis paveldas, 2013 m.); „Šilalės rajono piliakalniai“ (2017 m.). Dauguma šių leidinių tekstų parašyta žemaitiškai.
Jurgita VIRŠILIENĖ
Savivaldybės kultūros paveldo apsaugos specialistė, Šilalės krašto Žemaičių kultūros draugijos pirmininkė
Algimanto AMBROZOS nuotr.