Alvydas Juodviršis – „lakštingala, kuri negali nečiulbėti“

Ne taip seniai vykusiame renginyje Kultūros centro darbuotojas Alvydas Juodviršis gavo specialųjį prizą ir buvo įvardintas metų atradimu. Šilalėje dar nedaug kas žino, kad šis vyras visai neseniai buvo televizijos žvaigždė, o kiek anksčiau priklausė estrados elitui.

Veiklos – gausybė 

A. Juodviršis pastaruoju me­tu žinomas kaip Šilalės kultūros darbuotojas, kuris veda įvairius miesto renginius, įsivelka į Kalėdų Senelio rūbą, groja ir dainuoja. Jis yra linksmos muzikos ansamblio „Pad­kava“ vadovas. Paklausus, kodėl toks pavadinimas, Alvydas sako, jog ansamblį subūrė vos atvykęs gyventi į Šilalę – 2016-aisiais.

„Ėmiau ieškoti tinkamo pavadinimo, kuris nusakytų grojamos muzikos stilių. Šila­liš­kiai siūlė žodžius, kurių reikšmės aš, aukštaitis, nesupratau. Bet labiausiai man patiko padkava, tekinis, brizgėls. Pasirinkau „Padkavą“, nes asocijuojasi su arkliu ir kaimu, o country muzikos stilius toks ir yra, jai skambant, iškart iškyla kaubojiškos skrybėlės ir šiaudų vaizdiniai. Bet panaudoti ir kiti man patikę žodžiai. Traksėdžio laisvalaikio salės kapelą pavadinau „Te­kiniu“, o „Brizgėls“ tapo mano organizuojamo linksmos muzikos festivalio pavadinimu“, – atskleidžia pašnekovas.

Tiesa, Alvydas dar įkūrė ir moterų ansamblį „Dai­nė“, o jaunimo folkrock gru­pę pavadino „Uknoliu“. Mu­­zikantas dainuoja Šila­lės krašto chore, groja pučiamųjų instrumentų orkestre, dalyvauja folkloro ansamblio „Ve­ringa“ veik­loje.

Beje, Alvydo vadovaujama „Padkava“ ne taip seniai fil­­­­ma­vosi televizijos laidoje „Duo­­kim garo“, kurios translia­ciją ma­tysime paskutinį gegu­žės sa­vaitgalį. Birželio mėne­sį ansamblis dalyvaus Šiau­liuo­se vykstančiame festivalyje „Ant rubežiaus“ bei festivalyje Rus­nė­je. 

Tad kas jis – A. Juodviršis, žmogus, kurio mūsų rajono veikloje tiek daug, bet retas kuris apie jį gali papasakoti plačiau?

Į Šilalę atvedė meilė

Alvydas kukliai, bet garantuotai patvirtina esąs meilės imigrantas. Jis prisipažino, kad jo dabartinė gyvenimo palydovė Staselė negalėjo patikėti, jog jis nori keltis į Šilalę.

„Daug kas iš ma­no draugų, pažįstamų, liku­sių Vilniuje, nesupranta, ką aš veikiu tokiame mažame miestelyje. Jiems nesuvokiama, kad čia turiu daug širdžiai mielos veiklos, jog jie man gali tik pavydėti“, – neslepia apie keturis dešimt­mečius sostinėje praleidęs A. Juod­vir­šis.

O kilęs jis taip pat iš mažo Aukštaitijos miesto Kupiškio.

„Tėvai buvo paprasti žmonės, jokiais meniniais gabumais neišsiskyrė. Tiesa, abu giedojo bažnyčios chore. Gal todėl leido mane į muzikos mokyklą, kur mokiausi groti akordeonu. Dar vaikas buvau atrinktas tęsti mokymąsi M. Čiurlionio meno mokykloje. Tačiau tėvai manęs vieno į sostinę neišleido. Tad įstojau tik besimokydamas paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje“, – prisimena Alvydas.

Su muzika – nuo vaikystės

A. Juodviršis prisiminė, kaip tąsyk „krito į akį“ garsiam choro dirigentui, pedago­gui ir kompozitoriui Lion­gi­nui Abariui, nes gebėjo laisvai imp­rovizuoti. Tiesa, įstoti į Lie­tuvos muzikos ir teatro akademiją pasisekė ne iškart. Li­kimo ironija – koją pakišo aktyvus muzikavimas.

„Dalyvavau 1977-ųjų moks­leivių dainų šven­­tėje. Mokyk­los di­rektorius bu­vo paėmęs ma­no as­­mens do­ku­men­­tus, ir aš pa­pras­čiau­siai ne­be­spė­­jau per nu­statytą terminą jų pateikti. Ta­čiau noras studijuoti buvo didžiulis, tad su visu akordeonu šokau į traukinį ir išdundėjau į uostamiestį, kur tebevyko priėmimas. Bet ir ten laimė man nenusišypsojo. O buvo tie sovietmečio laikai, kai, norint išvengti tarnybos armijoje, būtinai reikėjo kur nors studijuoti. Nebeturė­da­mas kur dėtis, įstojau į buitininkų mokyk­lą, laikrodininko-graverio specialybę. Tačiau tai manęs neišgelbėjo – pas­kutiniame kurse buvau pašauktas tarnauti. Laimei, ne­toli, į Rygą. O ten mane muzika išgelbėjo – neteko patirti sunkios kario naštos“, – pasakoja A. Juodviršis.

Žinomas visoje Lietuvoje

Ir tarnauda­mas sovietų armijoje, Alvydas domėjosi studijomis konservatorijoje, nes grįžęs ketino pasukti į muzikos pasaulį. Sva­jonės išsipildė, iškart pateko į studentų sąrašus. Tik pirmaisiais metais studijuoti mažai teko, nes... konservatorijai prireikė nagingų Alvydo rankų: jis įrengė studiją, kuria naudojosi ne tik jo laidos studentai, būsimieji muzikai. Anot Alvydo, tikėtina, ja tebesinaudojama iki šiol. Po studijų konservatorijo­je, kur baigė saksofono klasę ir įgijo estradinių an­samblių bei orkest­rų artisto specialybę, A. Juod­viršis buvo paskirtas į Aukštadvario kultūros na­mus (Trakų r.). Dirbo ne tik kultūros namuose, bet ir vaikų lopšelyje-darželyje, mokyk­loje, profesinėje mokyk­loje. Kol vieną dieną sulaukė buvusio kursioko Žil­vino Žvagulio skambučio.

„Jis pakvietė į „Lie­tuvos“ viešbutį. Tais laikais tai buvo ypatingas prestižas. Ten susipažinau su humoristu Juozu Zavaliausku, kuriam reikėjo akompaniato­riaus. Iš šio pramogų verslo atstovo išmokau labai daug. Iki šiol tebeturiu tų laikų kostiumo detalę – liemenę ir puikiai atsimenu, koks buvo pagrindinis J. Za­­valiausko reikalavimas. Tai – pagarba scenai. Jis sakydavo, jog niekada negalima į ją išeiti, vilkint tais pačiais drabužiais, kuriais vilki gatvėje“, – pasakoja muzikantas.

Keliaudamas su J. Zavaliaus­ku per Lietuvą, Alvydas irgi tapo žinomas, užsimezgė daug naudingų pažinčių. Taip apie jį sužinojo ir humoristas Artūras Orlauskas (Za­ka­raus­kas).

„Jis buvo televizijos laidos „Šou bulvaras“ autorius, aktorius ir prodiuseris. Pakvietė į šou ir mane, kur kartu su Valdu Vižiniu vaidindavome anek­dotus. „Šou bulvare“ pra­leidau šešerius metus. Po to sukūriau savo verslą: ėmiau vesti Pa­lan­goje iki šiol vykstantį sporto festivalį „Sportas visiems“, Vilniuje vedžiau ir įgarsinau jau už Lietuvos ribų žinomą „Kaziuko mugę“, kūriau scenarijus daugybei kitų renginių“, – vardija Alvydas. 

Naujas gyvenimo puslapis

Vyresnei estrados artistų kartai save priskiriantis A. Juod­viršis neslepia, jog pastaraisiais metais Vilniuje kvietimų padirbėti tiek jis, tiek jo bend­raamžiai atlikėjai sulaukia vis mažiau. Mat didmiestyje rinka yra perpildyta, o auganti karta pageidauja jaunesnių atlikėjų. Tad iki atvykimo į Šilalę Alvydui teko plušėti vienoje sostinės gimnazijų – ėjo direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas.

„Dirbau pačius įvairiausius darbus, su gimnazistais įgy­vendinome ne vieną projektą. Bu­vau pradėjęs statytis namą Vil­niaus priemiestyje, į darbą kas­dien važinėdavau po pusšimtį kilometrų. O kur dar didmiesčio kamščiai, kuriuose įstrigęs, esi priverstas automobilyje praleisti net kelias valandas. Pasidarė gaila beprasmiškai prarandamo laiko ir pinigų. Tai ir nulėmė apsisprendimą gyventi Šilalėje. Juo labiau, kad mano draugė čia turi namą. Tiesa, jam reikėjo remonto, bet ir tokius darbus moku – juk namą stačiausi pats. Ir nė kiek nesigailiu priėmęs tokį sprendimą. Visiems, kurie ma­ne palaiko ir supranta, esu labai dėkingas, o labiau­siai – sa­vo antrajai pusei“, – pasakoja Alvydas.

Kelias kartas pavergęs pomėgis

Alvydo draugė pritaria ir dar vienam jo pomėgiui – „Harley Davidson“ motocik­lams. Tam, anot Alvy­do, akstiną davė prigimtis – motociklais, technika domėjosi ir jo tėvas.

„Šiuo pomėgiu mus abu su broliu buvo užkrėtęs. Gal todėl tiek mano dukra, tiek sūnėnas linkę į techniką: duktė dirba „Harley Davidson“ prekių parduotuvėje Vilniuje, o sūnėnas žengė dar toliau – siekia tapti „Boing“ orlaivio pilotu. Aš anksčiau priklausiau „Harley Owners Group“ (HOG) klubui, tiksliau – buvau vienas jo įkūrėjų. Tai – pasaulinis klubas, kurio nariai visame pasaulyje yra tarsi giminaičiai, visi vilki vienodai pažymėtus rūbus, emblemoje skiriasi tik šalis. Tad būdavo keista ir malonu, kai užsienyje kažkas prieidavo ir sveikindavosi tarsi su broliu“, – entuziastingai kalba Alvydas.

Vyras pasakoja, kad narystė šiame klube kainuoja gana brangiai, o išvykos dažniausiai rengiamos savaitgaliais, kai jam – pats darbymetis. Tad Alvydas atsisakė narystės, nors atsiminimai išliko patys šilčiausi.

„Nenoriu priklausyti baike­rių klubams, nes ten galiojančios taisyk­lės man yra nepriimtinos. Pa­vyzdžiui, kodėl naujas klubo narys tam tik­rą laiką turi nešioti žeminančius ženklus, važiuo­ti kolonos gale, kodėl klube kartu su vyrais negali dalyvauti moterys, jų ant­rosios pusės ir t.t.

HOG klube viso to nėra. Dar daugiau, HOG klube tokia pat apranga yra skiriama ir baikerio damai, nes ji užstoja emb­lemą ant priekyje sėdinčio vyro nugaros. Visa tai man patiko. Tad iki šiol su buvusiais klubiečiais palaikau glaudžius santykius, o „Harley Da­vid­son“ kompanija mane visada kviečia į renginius Vilniuje“, – džiaugiasi Alvydas.

A. Juodviršis prisimena, jog kai Vilniuje įkūrė HOG klubą, jam priklausė tik devyni nariai, o dabar gretos išaugo iki šešiasdešimties. Nepaisant to, jog nepriklauso jokiam motociklininkų klubui, Alvydas mėgsta sėsti ant savojo metalinio žirgo ir pralėkti rajono keliais. 

„Niekas taip neišvalo galvos, kaip kelionė motociklu. Nebūtina važiuoti toli, keliauti aplink Lie­tuvą, ką jau esu padaręs, užtenka nuvažiuoti kelis šimtus metrų. Be to, keliaujant motociklu, atsiveria na­tūralus gamtos gro­žis – jokia kita transporto priemonė tokių pojūčių suteikti negali“, – dalijasi išskirtiniais potyriais pašnekovas. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir iš pašnekovo asmeninio archyvo