Lemties ženklu tapo numeris tremtinio pase

Gedulo ir vilties diena vadinama birželio 14-oji atveria negyjančią žaiz­dą mūsų tautos sąmonėje. Kuo mažiau lieka 1941-ųjų ir vė­les­nių metų tremties bei okupantų vykdyto genocido liudininkų, tuo sunkiau nežinantiems susigaudyti, kas tuomet iš tiesų vyko. Daugelis dalykų dabar žinoma tik iš Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centre esančių NKVD, KGB ataskaitų, o jos užpildytos melu ir propaganda. Per okupacijos dešimtmečius ji taip giliai įsismelkė į nemažos dalies lietuvių sąmonę, kad dar ir dabar vis pasitaiko manančiųjų, jog pokario kovos už laisvę buvo paprasčiausias buitinis banditizmas.

Pirmas smūgis teko šviesuomenei

Trys nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai taip ir nesudėjo visų taškų pokario kovų už laisvę ir tremties istorijoje, todėl iki šiol atsiranda žmonių sąmonę bandančių drumsti titovų ir vanagaičių. Tuo įsitikinęs dar sovietmečiu tremtinių bei politinių kalinių istorijas pradėjęs užrašinėti, archyvuose dokumentus tyrinėjantis suvalkietis Antanas Bajerčius. Jo nuomone, svarbiausias yra priežastinis ryšys – Lietuvą okupavusi Sovietų sąjunga nuo kelio šlavė visus, kurie trukdė įvesti sovietinį režimą. Apie tai byloja ir faktai.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų sąjunga ir Vokietija pasirašė Nepuolimo sutartį. Jos slaptieji protokolai mūsų šaliai lėmė būti sovietų įtakoje, todėl, nepraėjus nė metams, prasidėjo Lietuvos okupacija.

Masinė lietuvių tautos deportacija į šiaurinės Sovietų sąjungos dalis prasidėjo 1941-aisias. Vos per vieną birželio savaitę į mirties žemę išriedėjo keturi politinių kalinių ir vienuolika tremtinių ešelonų – daugiau nei 18 tūkst. žmonių. Labiausiai nukentėjo šviesuomenė, darbščiausi ūkininkai, nepriklausomos Lietuvos politiniai veikėjai ir jų šeimų nariai. Beveik pusės jų likimas nežinomas, po daugelio tremties metų į Lietuvą grįžo tik maždaug kas trečias. 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo cent­ro duomenimis, nuo 1941 m. birželio pabaigos iki 1944 m. liepos buvo įkalinta, ištremta į koncentracijos stovyklas 29,5 tūkst. Lietuvos gyventojų, apie 60 tūkst. išvežta priverstiniams darbams į Vokietiją, apie 240 tūkst. nužudyta, iš jų apie 200 tūkst. žydų.

Frontui traukiantis į Vakarus, sovietiniai okupantai sugrįžo su daug kartų baisesniu įniršiu. Antisovietiniam sąjūdžiui įveikti buvo mobilizuotas visas okupacinės administracijos aparatas, represinės institucijos, kariuomenė. NKVD daliniai rengė baudžiamąsias operacijas, vykdė masines kratas, areštus, degino sodybas ir ištisus kaimus. Valsčiuose specialiai buvo įsteigti NKVD (MVD) ir NKGB (MGB) skyriai, kurių darbuotojai uoliai ieškojo sovietinei santvarkai nelojalių žmonių. Imitaciniai teismai visus juos nuteisdavo dešimtmečius kalėti – lietuviai buvo vežami į Archangelsko, Magadano, Kolymos, Komijos, Kazachijos, Mordovijos lagerius. Skaičiuojama, kad 1944–1947 m. suimta ir įkalinta bene 70 tūkst. lietuvių.

1951 m. ištrėmusi paskutinius kolūkių „priešus“, sovietinės Lietuvos valdžia galėjo skelbti, kad kolektyvizacija baigta.

Per pirmąjį okupacijos dešimtmetį iš Lietuvos išvežta apie 275 tūkst. žmonių. Iki 1960-ųjų į ją grįžo tik apie 80 tūkst. tremtinių, du trečdaliai išvežtųjų neišgyveno. Paskutiniai keli tūkstančiai lietuvių iš tremties paleisti tik 1963 m. gruodžio mėnesį. Bet apie 50 tūkst. žmonių ilgai neturėjo galimybės sugrįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą.

Ešelonai riedėjo į nežinią

Didžiausias XX a. vidurio trėmimas surengtas 1948 m. pavasarį – sovietai jį pavadino operacija „Vesna“. 1948 m. vasario 21 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą, kuriuo vadovaudamiesi, Lietuvos SSR Ministrų Taryba ir Lietuvos KP(b) Centro komitetas 1948 m. gegužės 18 d. priėmė visiškai slaptą nutarimą „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“. Buvo suplanuota ištremti ne mažiau kaip 12 tūkst. šeimų. Į sąrašus – pag­rindinį ir rezervinį – pirmiausia buvo įrašomos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, vengusių stoti į kolektyvinius ūkius ar kitaip „nusikaltusių“ sovietų valdžiai, šeimos. Taip siekta palaužti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, pašalinti kliūtis žemės ūkio kolektyvizavimui, įbauginti tautą, priversti ją susitaikyti su nepriklausomybės netekimu ir krašto sovietizavimu. 

Trėmimo akcijai vykdyti Lietuvoje buvo sutelkta per 41 tūkst. baudėjų: MGB kariuomenės kareivių ir karininkų, stribų, operatyvinių darbuotojų (2,5 tūkst. jų atsiųsta iš kitų Sovietų sąjungos respub­likų), milicininkų, partinių ir sovietinių aktyvistų. Operacijai vadovavo SSRS valstybės saugumo ministro pavaduotojas generolas leitenantas Sergejus Ogolcovas.

Dauguma tremtinių įkurdinti Krasnojarsko krašte – per 22 tūkst., apie 11,5 tūkst. – Irkutsko srityje, virš 4 tūkst. – Buriatijos-Mongolijos respub­likoje.

Tą pavasarį ešelonai riedėjo iš visų Lietuvos geležinkelio stočių, į gyvulinius vagonus buvo susodinta kone visa Žemaitija. Didžiąją daugumą tremiamų Šilalės ir Tauragės rajonų gyventojų buvo planuojama išgabenti į Jakutiją, tačiau po 19 dienų kankinančios kelionės jie atsidūrė Buriatijoje. Apgyvendinti japonų karo belaisvių buvusio lagerio barakuose, žmonės kirto mišką, genėjo ir degino šakas, krovė rąstus, gabeno juos prie Udos upės, rinko sakus, statė barakus likimo broliams. 

Grįžo „na zlo vragu“

Iš Gelgaudiškio kilusiam A. Ba­jerčiui tas pavasaris taip pat buvo lemtingas. Neturėdamas keturiolikos, jis atsidūrė Krasnojarsko srityje, prie Igarkos esančiame Anastasino kaime. Paaugliui leido pasirinkti – mokytis rusų mokyklos ketvirtame skyriuje ar eiti dirbti. Nesijausdamas stipriu darbininku, A. Bajerčius suskaičiavo, jog, būdamas moksleiviu, gaus 300 gramų duonos, o nesimokydamas ir nedirbdamas – tik 200. Bet po metų vis tiek teko pradėti dirbti: pasikinkęs suvargusią kumelę, vežiojo vandenį, pašarą arkliams.

Į Gelgaudiškį Antanas grįžo po dešimties metų, nors tremties vietoje jam išduota pažyma Nr. 5337 ir pasas su tuo pačiu numeriu nesuteikė galimybės gyventi Lietuvoje. Tas numeris jį lydėjo visą gyvenimą, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Nedaug kas žinojo, ką tokie numeriai sovietiniuose pasuose reiškė, bet Antanas, melioracijos įmonėje dirbdamas darbų saugos, kolūkyje – priešgaisrinės apsaugos specialistu, pagal tai atpažindavo savo likimo brolius. 

Visą sovietmetį Lietuvoje buvo žmonių, griežusių dantimis ant tremtinių: vieni prikišo nagus juos ištremiant, kiti grobstė likusį turtą, klausydavosi, ką kalba grįžusieji ir perduodavo „kam reikia“. Tačiau Antanas užsispyrė ir liko – „na zlo vragu“ (priešų pykčiui), kaip pats sako. 

Dar tada, kai niekas apie tremtį garsiai nekalbėdavo, jis pradėjo užrašinėti likimo brolių istorijas. Niekas to nežinojo, bet kai atėjo laikas, tie liudijimai, pasak Antano, labai pravertė. Pavyzdžiui, A. Bajerčius surinko daugybę archyvinių dokumentų apie Jumatovo geležinkelio stotyje įvykusią traukinių katastrofą, gavo net sąrašus žmonių, ištremtų iš Viduklės geležinkelio stoties, NKVD ataskaitas apie traukinio atvykimą į paskirties vietą, susidūrimo tyrimo išvadas. Jose teigiama, kad Jumatovo geležinkelio stotyje mašinistas ir jo padėjėjas užmigo. Dėl to nuo bėgių nulėkė 12 vagonų: vienuolikoje važiavo tremtiniai, dvyliktajame – konvojus. Kiekviename tokiame vagone buvo sugrūsta iki 60 tremtinių. 

Tačiau saugumiečių ataskaitose tikroji tiesa neatskleidžiama – jose nurodoma, jog per susidūrimą žuvo 19 žmonių, 35 tremtiniai buvo sunkiai sužeisti ir palikti gydyti Ufos ligoninėse. A. Bajerčiaus manymu, skaičiai yra daug didesni, liudytojų pasakojimais, galėjo būti 50–60 žuvusių, bet okupantai senu įpratimu pagražino katastrofos pasekmes, nes melas kyšo iš visų jų surašytų dokumentų.

Tremtiniai niekuo „nesiskundė“

Išanalizavęs saugumiečių ataskaitose pateiktus skaičius apie iš Lietuvos į Krasnojarsko kraštą ešelonu Nr. 97921 nuvežtus žmones, A. Bajerčius pasigedo 187 asmenų. Jis sutinka, kad skirtumas galėjo susidaryti ir dėl to, jog kelionės metu nemažai žmonių mirė nuo bado ir ligų. Nors traukinio palydovų ataskaitoje teigiama, kad tremtinių maitinimas vyko sklandžiai. Atseit „mažas nesklandumas“ įvyko tik Zlobino geležinkelio stotyje, kai tris dienas trūko duonos. Tas tris paras vienam vagonui, kuriame buvo 40–60 žmonių, buvo skiriamas kibiras sriubos, du kepalėliai duonos  ir keli kibirai vandens.  Bet tremtinių gabenimo į Krasnojarsko kraštą ataskaitoje, skyriuje „Maitinimas“, pateikiami duomenys, jog neva „maistas tremtiniams buvo užsakomas restoranuose, o vaikams skiriama pieno. Kai jo nebūdavo, trūkumą kompensuodavo pinigais – parai išduodavo po 5,5 rublio“...

Kelionei laivu iš Krasnojarsko į Igarką šešioms paroms taip pat atseit buvo išduotas sausas maisto davinys, nors visi, su kuriais kalbėjosi A. Bajerčius, prisimindavo tik tai, kad badavo. Todėl toks makab­riškas atrodo svarbiausias saugumiečių ataskaitos „faktas“, jog nusiskundimų iš tremiamų lietuvių kelionės metu nebuvo gauta. 

Žmonės per mažai žino

A. Bajerčiaus sukauptame archyve yra ir kitokių istorijų. Pavyzdžiui, trijų seserų – Leonidos, Birutės ir Matildos Kairaityčių, gyvenusių Gelgaudiškio valsčiuje, 1945 m. spalio 12 d. partizanams „vanagams“ parašytas pasižadėjimas neišdavinėti komunistams žmonių, nerengti robaksų, nevirti samagono, atsisakyti iš komjaunimo ir nevykdyti jo vadų įsakymų, priešingu atveju skirtą bausmę priims besąlygiškai. A. Bajerčiaus nuomone, taip partizanai bandė auk­lėti su okupantais susidėjusį jaunimą – įspėdavo, kad elgiasi blogai. 

„Jie kovojo, o ne banditavo ir šaudė taikius piliečius, kaip aiškino tarybinė propaganda. Tuos, kuriuos nušaudavo stribai ar KGB, irgi priskirdavo partizanams. Atsimenu, 1945 ar 1946 m. buvo rinkimai. Prisigėręs rusų karininkas vienai aktyvistei peršovė šlaunį. Bet  tai irgi „užrašė“ partizanams. Saugumiečiai ką norėdavo, tą rašydavo, todėl remtis jų dokumentais tolygu nusikaltimui“, – įsitikinęs vyras. 

Norintiems žinoti, kas iš tiesų vyko pokariu, reikėtų skaityti ne KGB archyvų dokumentus, o partizanų Laikinąjį statutą. Įdomu tai, kad jį vertęs rusų pasamdytas lietuvis vertėjas parašė, jog tai yra partizanų, o ne banditų statutas – už tai jį galėjo sušaudyti.  

Deja, žmonės vis dar per mažai žino apie tą laikmetį, nuolat atsiranda skleidžiančių melą, todėl pokario istorijos tyrinėtojai baiminasi, kad dalis tiesos taip ir liks užslėpta archyvų lentynose, nes „dingo“ daugybė dokumentų. Kaip, pavyzdžiui, iš Varlaukio geležinkelio stoties ištremtų žmonių sąrašas...

Daiva BARTKIENĖ