Uganda – kontrastų šalis
Tauragiškė Rita Grigalienė Šilalės viešojoje bibliotekoje dalijosi įspūdžiais iš savanorystės tolimojoje Ugandoje. Teisininke dirbanti moteris šioje Afrikos šalyje praleido mėnesį. Tiek laiko užteko suprasti ne tik savanorystės prasmę, bet ir pažinti dar vieną pasaulio valstybę, pajusti žmonių, kultūrų, gamtos skirtumus, išmokti empatijos, užtvirtinti tolerancijos jausmą, parsivežti neįkainojamos patirties ir įspūdžių, kurie sugulė į fotografijų parodą „Kontrastų Uganda“.
Susitikti su bibliotekos skaitytojais viešnia atvyko vilkėdama specialiai jai Ugandoje siūta suknele, išmarginta gėlių motyvais.
„Ji kainavo apie 30 eurų – tiek, kiek per mėnesį vidutiniškai uždirba paprastas darbininkas“, – nuo ekonominių skirtumų savo pasakojimą pradėjo tauragiškė.
Pasak R. Grigalienės, nedarbo lygis 39 milijonus gyventojų turinčioje šalyje siekia 70 proc., o skurdo – net 80 proc.
„Žmonės gyvena vargingai, nors žemė yra labai derlinga. Sėklas berk, kur nori – išdygs visur“, – tris kartus per metus derlių nuimančios tautos neišnaudotomis galimybėmis stebėjosi savanorė.
Tačiau Uganda turi ir kitų išteklių: kasamas auksas, neseniai atrasta naftos.
R. Grigalienė pasidalijo nuomone, kodėl vietiniams iš žemės turtų nepavyksta susikurti geresnio gyvenimo. Anot jos, čia tiesiog trūksta švietimo, be to, didelė korupcija, vyksta perversmai, streikai, neramumai.
Kalbant apie saugumą, Uganda įvardijama vidutinio terorizmo lygio šalimi, todėl turistai šią valstybę renkasi vangiai. Tačiau R. Grigalienė pripažįsta, kad oro uoste ir gatvėse yra daug ginkluotos apsaugos. Tiesa, anot viešnios, nors ir labai saugojosi, vagišių neišvengė.
Savanoriaudama Afrikoje, Rita skaitė pranešimus – daugiausia moterų smurto temomis, važinėjo po mokyklas, vaikų globos namus, propagavo skautų veiklą, mat pati yra skautė. Ji atkreipė dėmesį, jog Ugandoje labai reikalinga šviečiamoji veikla higienos, sveikatos, moterų teisių, smurto artimoje aplinkoje klausimais. Tačiau Uganda yra viena iš nedaugelio Afrikos valstybių, kuri sėkmingai kovoja su AIDS.
Mėnesį gyvendama kitame žemyne, R. Grigalienė teigė patyrusi, ką reiškia būti „baltu“ žmogumi, kuriuos vietiniai vadina „muzungu“.
„Tokie kaip aš reiškia turtingo ir sėkmingo žmogaus pavyzdį, gero gyvenimo garantą. Kartais „baltu“ žmogumi yra gąsdinami vaikai: jei blogai elgsiesi, ateis „baltas“ žmogus ir suvalgys“, – pasakojo savanorė.
„Vaikai yra lipšnūs, atviri, nori paglostyti, paliesti. Klausiau jų, kuo nori tapti užaugę. Visi nori būti kosmonautais, aviatoriais ir daktarais, nes šių profesijų atstovai uždirba daugiausiai“, – įspūdžiais dalijosi Rita.
Į tolimąją Afriką moteris skrido su savo vyru.
„Džiaugiuosi, kad jis sutiko keliauti kartu: buvo mano ramstis ir kelionėje pirmyn atgal, ir padėjo įvykdyti visas suplanuotas veiklas savanoriškoje organizacijoje“, – sakė viešnia.
Angliškai kalbanti moteris Ugandoje neturėjo problemų dėl bendravimo, nes anglų kalba yra valstybinė. Tačiau šalies viduje gyventojai kalba 40 kitų kalbų.
Rita buvo nustebusi ir Ugandoje vyraujančia religija.
„Daug kas galvoja, jog tai – musulmoniška šalis. Bet taip nėra. 80 proc. yra Romos katalikai, likusieji – anglikonai ir musulmonai“, – stereotipus toliau neigė moteris.
Ugandos gamta, pasak Ritos, yra nepaprasto grožio – išmarginta slėniais, kalnais, upėmis ir ežerais. Vyrauja tropinis klimatas, kur vidutinė metinė temperatūra siekia apie 25 laipsnius šilumos. Liūčių sezonas prasideda rugpjūtį.
Ugandoje, anot Ritos, tikrai yra ką pamatyti. Moteris teigė daugiausiai keliavusi savaitgaliais. Lankė sostinę Kampalą ir šalia jos esančius objektus. Tačiau pasiekti norimas lankytinas vietas trukdė prasta kelių būklė. Tarkime, 100 kilometrų galima įveikti tik per 5 valandas.
„Nors gyvenome sostinėje, sąlygos nebuvo kaip keturių žvaigždučių viešbutyje. Vakarais visuomet dingdavo elektra, vandens iš čiaupo neturėjome, jį teko gabentis kanistrais iš kolonėlės. Nereta šeima vandens atsinešti eina 5 kilometrus. Europiečiams šio vandens gerti nepatartina, nes pavojinga“, – apie gyvenimo sąlygas už 6000 km nuo Lietuvos esančioje Ugandoje kalbėjo moteris.
„Šią kelionę prisimenu dažnai. Supranti, kad žmonės neturėtų taip gyventi, bet tuo pačiu suvoki, jog tiesiog toks yra gyvenimas“, – susitikimo pabaigoje sakė viešnia. Tačiau paklausus, ar norėtų grįžti į kontrastingąją Ugandą, nedvejodama atsakė teigiamai.
Susitikimą su R. Grigaliene organizavo Šilalės bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyrius, kuriame veikia ir Ritos fotografijų paroda. Kviečiame aplankyti.
Rima NORVILIENĖ
Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir informacinių technologijų skyriaus vedėja,
Autorės nuotr.