Pirmieji poledynmečio žmonės: archeologiniai duomenys apie seniausią Šilalės krašto praeitį
Sunku nepastebėti ir nesigėrėti Lietuvos kraštovaizdyje esančių upių bei ežerų gausa, prie kurių neretai aptinkamos vienos seniausių mūsų protėvių gyventos vietos. Tačiau dažnai net nesuvokiame, kad prie šiomis dienomis atrodančio mažo upelio ar jau baigiančio užpelkėti ežerėlio kažkada galėjo būti įkurtos pačių pirmųjų Lietuvos gyventojų laikinos gyvenvietės.
Jau daugiau kaip šimtą metų trunkančios akmens amžiaus gyvenviečių paieškos ir tyrinėjimai rodo, jog Lietuvos teritorija galėjo būti apgyvendinta po šias vietoves palikusio paskutiniojo Šiaurės Europą dengusio ledyno, t. y. maždaug XIII–XII tūkst. prieš Kristų. Deja, tačiau Lietuvoje šio laikotarpio archeologinių paminklų ištirtumas nėra vienodas, ir atskiruose regionuose matomas didelis duomenų stygius.
Nors Žemaitijoje esama visoje Europoje garsių akmens amžiaus gyvenviečių ir kapų prie Biržulio bei Ertenio ežerų, pietinė jos dalis dabartiniame Šilalės krašte vis dar menkai ištyrinėta. Akmens amžiaus gyventojų palikimą šiame regione kol kas geriausiai atspindi praeityje aktyviai dirbusių kraštotyrininkų Vlado Statkevičiaus, Juozo Mickevičiaus, Kazio Sideravičiaus darbai. Jų užrašuose galima rasti nemažai vietovių, kuriose minimi pavieniai titnago dirbiniai ar vienas kitas gludintas akmeninis kirvis. Akmens amžiaus gyvenviečių paieškos ir jų archeologiniai tyrimai Šilalės krašte vyksta ir šiuo metu, tad, įvertinus senus duomenis bei pridėjus naujai surastą archeologinę medžiagą, galima trumpai apžvelgti šio krašto apgyvendinimo raidą akmens amžiuje, t. y. nuo vėlyvojo paleolito iki neolito pabaigos.
Seniausi Šilalės krašte aptinkami priešistorinės faunos įrodymai yra siejami su mamutais (Mammuthus primigenius). Kaip ir visoje Lietuvoje, čia jų daugiausiai randama eksploatuojamuose žvyro karjeruose, kur šių gyvūnų skeleto dalys atsidūrė kartu su ledo tirpsmo vandeniu suneštomis nuosėdomis. Dažniausiai aptinkami išlikę mamutų dantys, šlaunikauliai ar iltys. Vienas krūminis dantis, rastas Jucaičiuose, radiokarbono metodu datuotas 45,046–43,801 m. pr. Kr. ir yra seniausias šių gyvūnų egzistavimo įrodymas pietinėje Žemaitijos dalyje.
Svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje dar nėra surasta tuo metu gyvenusių žmonių materialinio palikimo. Šilalės krašte tokie duomenys gali būti siejami tik su vienu radiniu – tai vėlyvojo paleolito pabaiga datuojamas įkotinis Svidrų kultūrai priklausantis antgalis. Jis surastas Beržės kaime, Nakačios upės pakrantėse. Antgalis pagamintas iš titnago skeltės, įkotė reverso pusėje retušuota plokščiai, o averse – statmenai (1 pav.). Smaigalio dalis taip pat retušuota statmenu retušu. Tokie antgaliai buvo naudojami stambių žolėdžių, tokių kaip šiaurės elniai, medžioklei. Šilalės krašte šiuo metu tai vienintelis vėlyvąjį paleolitą menantis radinys, kuris patvirtintų čia egzistavusias Svidrų kultūros gyvenvietes.
Mezolito ir neolito laikotarpiais, palaipsniui šiltėjant klimatui ir besikeičiant gamtinei aplinkai, kraštą apgyvendina žmonės, naudoję kitokias medžioklės ir darbo įrankių technologijas. Įsivyrauja skeltinė titnago dirbinių technologija nuo vienagalių skaldytinių. Tai rodo gerai žinomo Žvilių kapinyno aplinkoje, Akmenos dešiniajame krante, dar V. Statkevičiaus surinktos titnago skeltės bei vienagalis skaldytinis, skirtas jų gamybai (2 pav.). Mezolito pabaigą rodytų 2018 m. archeologinių žvalgymų metu Požerės ežero šiaurės rytų dalyje aptiktas ovalinis titnago kirvelis su itin stipriai pažeistais darbiniais ašmenimis – tai liudytų apie intensyvų jo naudojimą. Gludinti titnago ir akmens kirviai yra dažniausiai pasitaikantis ir neolitu datuojamas radinys. Tokių esama ir Šilalės krašte, tačiau daugumos jų radimo vietos nėra žinomos. Kita vertus, V. Statkevičiaus užrašuose galima išvysti keletą šių vietų pavadinimų. Viena iš tokių yra nedidelis upinės kilmės Kupsčio ežeras (3 pav.), kurio pietinėje, dabar jau užpelkėjusioje, dalyje rastas gludintas titnaginis kirvis, o 2017 m., lankant šio ežero duburį, aptiktas titnaginis grąžtelis. Tai rodo, kad šio baseino krantai buvo apgyvendinti bent nuo neolito laikų.
Titnagas buvo svarbi žaliava, iš kurios akmens amžiuje buvo gaminami įvairiausi įrankiai. Akivaizdu, jog į dabartinį Šilalės regioną ji atgabenta iš Nemuno pakrančių, kur titnago yra aptinkama prie Jurbarko ir į pietus nuo jo. Tai patvirtina aptariamame regione surastų titnago dirbinių bei skaldos morfologiniai rodikliai. Šilalės krašte aptiktų archeologinių radinių pasiskirstymas rodo, kad jų akmens amžiaus gyventojai buvo įsikūrę prie vandens telkinių – upių ir pratakių mažų ežerų. Šie vandens baseinai buvo svarbūs ne tik užtikrinti gėlavandenio maisto atsargas, bet ir susisiekti su tolimesniais kraštais bei kitomis bendruomenėmis.
Tomas RIMKUS
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas
AUTORIAUS nuotr.