Direktoriaus kabinetą puošia tušinukų kolekcija
Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos direktoriui Arūnui Aleksandravičiui kasdienybę praskaidrina įdomus pomėgis – įžengus į jo kabinetą, akį patraukia bene 4 tūkstančių įvairiausių spalvų bei dydžių tušinukų kolekcija. Nors ekspozicija atsirado tik prieš gerus porą metų, joje yra daugybė anksčiau pagamintų, įvairiausiuose renginiuose dovanotų, iš kelionių parsivežtų, namuose ir darbastalio stalčiuose užsilikusių tušinukų. Kolekcionuoti juos A. Aleksandravičius nusprendė supratęs, jog, gyvenimą užvaldant informacinėms technologijoms, ateityje tokios rašymo priemonės gali ir nebelikti.
Kolekcija susikaupė savaime
Mokytojas sako neprisimenantis, kada buvo pradžia. Įvairių renginių, susitikimų, išvykų metu įprasta dovanoti ir gauti dovanų rašiklį. Dažniausiai įmesdavo juos į stalčių – kai kurie būdavo tokie dekoratyvūs, jog net nepritaikyti rašyti. O kai jau prisikaupė keli šimtai, kilo mintis, kad būtų galima sukurti kolekciją. Specialių lentynų jai eksponuoti Arūnas nepirko. Kadangi baldininkai užsiprašė labai brangiai, nusprendė „prisiminti“, jog yra technologijų mokytojas ir pats gali sukonstruoti. Ir sukonstravo: suklijavo kietojo polistirolo plokštes, išgręžiojo skylutes, nuglaistė, nudažė. Niekas nepasakytų, kad stendai ne specialistų gaminti.
A. Aleksandravičius surinktus tušinukus kataloguoja – suskirsto pagal spalvas, dydį, pagaminimo tikslą. Kad nepamirštų, kiekvieną nufotografuoja ir užsirašo, kas padovanojo ar kur pats nusipirko.
Primena profesiją ir svajones
Brangiausiais Arūnas vadina tušinukus, ant kurių įamžintos svarbius įvykius primenančios datos. Pavyzdžiui, vargu ar dar rastume bent vieną žmogų, išsaugojusį 1996 metais automagistralės Vilnius–Klaipėda dešimtmečiui pagamintą tušinuką. Tarp kolekcijos, kurioje sudėlioti įsimintinas datas įamžinusios rašymo priemonės, ir 2000-ųjų proga išleistas tušinukas.
„Tai buvo ypatingi metai, nes nestigo pranašautojų apie pasaulio pabaigą“, – juokiasi progimnazijos direktorius.
Atskirai sudėlioti tušinukai, kurie reklamuoja lankytinas vietas, poilsį organizuojančias įmones ir įstaigas. Ten –
ir Arūno „svajone“ vadinamų tolimų kelionių prisiminimus saugančios rašymo priemonės. Tarp jų – iš Las Vegaso parvežtas tušinukas, primenantis kiekvienam lietuviui būdingą norą laimėti milijoną.
Atskirai sudėlioti tušinukai, gauti švietimo įstaigose – dovanoti kolegų mokyklų direktorių, gauti profesinio rengimo ir aukštojo mokslo įstaigose, knygų leidyklose. Savo vietą kolekcijoje rado ir įstaigų, kurios turi įtakos mūsų gyvenimui, tušinukai su prekybos centrų, laikraščių, tarp jų – ir „Šilalės artojo“ – logotipais.
Nestinga kolekcijoje ir rašiklių su politikų pavardėmis. Arūnas mano, kad jie irgi vertingi. Pirmiausia dėl to, jog tokių vardinių tušinukų daugiau nebebus, nes dabar uždrausta jiems reklamuotis dovanomis.
Nemažai rašymo priemonių, susijusių su Arūno specialybe – veržliarakčių, liniuočių, plaktukų, vinių, medsukių „kūne“ įmontuoti rašikliai.
„Čia yra visko“, – šypteli pedagogas, kai kuriuos tušinukus laikantis spintoje paslėptame maišelyje. Nors jie ir yra visiškai įprastų daiktų formos, progimnazijos direktoriaus kabinete, kuriame vyrauja oficiali aplinka, demonstruoti netinka.
Brangiausi – dovanoti iš širdies
A. Aleksandravičius sako, kad visada džiaugiasi gavęs dovanų tušinuką, o ir pats jų visuomet turi kišenėje – esant progai, įteikia tokius, ant kurių išgraviruotas progimnazijos pavadinimas, Šilalė, Lietuva.
Labiausiai direktorius brangina tas dovanas, kurios dovanotos iš širdies. Vienoje iš geriausiai matomų jo kolekcijos vietų saugomas iš miniatiūrinių „Lego“ žaidimo kaladėlių sudėliotas tušinukas. Jį Arūnas parsivežė iš Rumunijos, kur buvo išvykęs pagal progimnazijos vykdytą tarptautinę programą. Kai vakare, po užsiėmimų, vaikščiojo po miestą, užsimezgė pažintis su vietiniu gyventoju. Už įdomų pasakojimą apie vietovę Arūnas jam padovanojo iš Lietuvos atsivežtą tušinuką. Ir pats gavo dovanų – tai, ką žmogus visą laiką kalbėdamas rutuliojo savo rankose.
Išskirtinį, stove įtaisytą tušinuką sūnus Arūnui parvežė iš Kinijos.
„Įdomiausia, kad ant kone visų yra užrašas „Made in China“, o štai iš Kinijos parvežtasis tokio užrašo neturi“, – pastebi A. Aleksandravičius.
Kolekcijoje yra nemažai jaunystės laikus primenančių medinukų ir net dar tėvų turėtų tušinukų. Arūno tėvas išsaugojo netgi tą, kuriuo pasirašė sūnaus gimimo dokumentus – Aleksandravičių šeimoje visada buvo gerbiamas raštas, sukaupta nemaža literatūros ir mokslo knygų biblioteka.
Kartais ir pačiam Arūnui pavyksta įsigyti išskirtinių tušinukų. Būdamas Prahoje, nusipirko rašiklį su karūna. Tik vėliau sužinojo, kad tokių per dieną parduodama vos dešimt. Indijoje įsigijo brangų rankų darbo tušinukų komplektą.
Išvykęs į keliones, Arūnas visada ieško išskirtinių rašiklių. Tačiau kad tai netaptų masiniu pirkimu, nusistatė „trijų taisyklę“ – daugiau neperka, kad ir kokį gražų pamatytų.
Be to, pokštauja turįs ir kitą griežtą nuostatą – nesižvalgyti į mokinių ir mokytojų rašymo priemones. Visgi direktorius neslepia, jog kolegos tušinukų jam dovanoja. Ne tik sugrįžę iš kelionių, bet ir prieš Kalėdas ar mokslo metų pabaigoje iškraustę savo stalčius.
Prasminga kabineto puošmena
Arūnas sako, jog kolekcionuoti įdomius daiktus yra linkęs nuo mažų dienų. Turbūt kaip ir dauguma, rinko saldainių popierėlius, degtukų dėžutes, ženkliukus, vėliau – pašto ženklus. Dabar turi gana solidžią filatelijos kolekciją.
Progimnazijos direktorius neslepia, kad kolekcionavimas yra labai įtraukiantis ir daug malonumo teikiantis užsiėmimas. Todėl niekada ir negalvoja, kiek verta kolekcija, nes vertina ją ne pinigais, o emocijomis.
„Tas, kuris man brangus, kitam gali būti visiškai bevertis“, – sako Arūnas, kaip didžiausią lobį saugantis iš Vengrijos mažų oro sąnaudų bendrovės „Wizz Air“ lėktuvo palydovo gautą tušinuką. Pasirodo, tokius bendrovės atstovai įteikia palydovams prieš pirmąjį skrydį.
Daug jam reiškia ir rašymo priemonė su viešbučio „Palangos žuvėdra“ logotipu. Būtent jame buvo surengtas vienas geriausių, direktoriaus nuomone, seminarų, kuriame paskaitą apie įvaizdžio kūrimą skaitė žurnalistė Lidija Laurinčiukienė. Pedagogo manymu, dabar mokyklos, mokytojo įvaizdis yra ypač aktualus, nes nuo to, kaip juos mato visuomenė, priklauso ir darbo rezultatai. Paskaita privertė A. Aleksandravičių susimąstyti, kur yra riba tarp valdiško kabineto ir aplinkos, pristatančios jo savininką.
Anksčiau branginti, dabar tušinukai tapo vienkartinėmis rašymo priemonėmis, dėl to nebeperkame ir nebekeičiame jų širdelių. O ir rašymo priemones vis dažniau pakeičia informacinės technologijos, sukūrusios telefonuose užrašines ir galimybę siųsti trumpąsias žinutes. Vis dėlto mokykloje be rašymo priemonės dar ilgai neišsiversime, o ja dažniausiai ir tampa nebrangūs, bet patogūs tušinukai.
Daiva BARTKIENĖ
AUTORĖS nuotr.