Amžių žmogui atskaičiuoja Dievas
Šilališkei Jadvygai Pudževelienei – 92-eji. Senjorė sako, jog ne ilgiausių metų žmogui reikia linkėti, o sveikatos. Nes metus, žmogui vos gimus, nulemia Dievas: kiek Jis skiria, tiek ir lemta nugyventi.
Gyvenimas – nei pridėsi, nei atimsi
Jadvyga juokauja, kad pažįstantys ją galbūt sakys, jog ji, pasakodama apie savo gyvenimą, nori save išaukštinti – vieni, anot jos, iš pavydo, kiti iš nesupratimo. Žmonių, senolės nuomone, yra visokių. Bet manome, kad didžiajai daugumai mūsų laikraščio skaitytojų bus įdomu išgirsti, kaip ir kuo gyveno žmonės praėjusiame šimtmetyje. Juo labiau, jog, kaip sako Jadvyga, savo rate amžininkų jau nebeturi, ir nebėra su kuo pasinerti į praėjusių laikų prisiminimus.
„Visko per savo amžių patyriau. Išgyvenau ir gerų, ir blogų, ir skausmingų, verksmingų bei tragiškų akimirkų. Tris kartus buvau per plauką nuo mirties ir žinau, ką iš tiesų tai reiškia“, – prisimena senolė.
Ant Žąsino kalno, kur gyveno gausi Jadvygos tėvų šeima, šiandien, sako moteris, nebėra nieko. Užaugo jie, pasak Jadvygos, šeši vaikai, o kiek dar mažiukų numirė...
„Baigusi keturias klases, norėjau mokytis, bet tėvukas pasakė: ne. Pakinkė arklį į plūgą, pamokė, kaip jį laikyti, ir – ark. Einu vaga paskui plūgą, o galva kad sukasi, žemė iš po kojų slysta. Nieko, sako tėvas, įprasi. Taip nuo trylikos metų ir ariau, ir sėjau, ir akėjau. Ir visą gyvenimą tvarkiausi pati: vyras būdavo darbe, o aš ūkyje viskas – ir šėrėja, ir melžėja, ir pirkėjas, ir pardavėjas.
1951 m. baigiau penktą klasę vakarinėje mokykloje ir įsidarbinau tuomet „Vienybės“ kolūkyje apskaitininke-kasininke. Turbūt neblogai dirbau, jei pusei metų pasiuntė į Klaipėdą, į buhalterijos kursus. Praėjo dar dveji metai, sutikau Simoną iš gretimo kaimo, susituokėme. Išėjau gyventi į uošviją – „ant anytos pyragų“. Taip sakant, nei girdėjo, nei matė, bet viską žinojo: kur einu, kada pareinu... Nė vieniems jauniems nepatarčiau su uošviais po vienu stogu būti. Kokia aš esu anyta? Ogi tikrai nieko apie vaikų gyvenimus nežinau. Gyvena jie atskirai, susitinkam vieni kitų pasiilgę, o kaip jiems ten viduj, man nepasakoja, o aš ir girdėti nenorėčiau“, – atremia klausimą Jadvyga.
Gyvybės kaina – tik akimirka
Sakoma, kad žmogus, žvelgęs mirčiai į akis ir jos išvengęs, tarsi gimsta iš naujo. Jadvygos gyvenime tokių „gimtadienių“ buvo ne vienas.
„Su mama skalbėmės Lokystoj, ir tąsyk paleido malūną. Plūstelėjo metro aukščio vandens banga. Būtų nunešę kaip plunksnelę. Laimei, spėjau įsitverti staliuko, ant kurio drabužius ploviau. Taip ir išplaukiau...
Kai užėjo vokiečiai, prasidėjo baisiausias šaudymas nuo Džiaugėnų pusės. Pakalnėje buvome išsikasę griovį pasislėpti. Tėvukas su vienu broliu liko namuose, o kiti du, aš ir mama bėgome slėptis ten. Gal vokiečiai mus palaikė rusais... Vienas iš sprogimų šalimais buvo toks, kad mus visus žemėmis apvertė... Netrukus virš mūsų praskrido vokiečių žvalgybinis lėktuvas, ir pamažu šaudymas nurimo. Bet per dieną griovyje pratūnojome. Vakarop susiruošėme namo – mama iškėlė baltą skarikę, mes sekėme paskui. Taip pasiekėme namus. O tarp tos vietos, kur slėpėmės, ir didžiulės sviedinio išraustos duobės buvo tik liepa...
Kai grįžo rusai, brolis ėmė slapstytis nuo tarnybos armijoje. Ginklo neturėjo. Kiek atlaikėme kratų! Reikalavo pasakyti, kur jis slepiasi. Sykį lietuvis „stribitelis“ sustatė mus visus kambaryje prie sienos: iššaudysiu, sako. Jau atstatė automatą, trakštelėjo spyna. Betrūko tik nuspausti. Bet sustabdė tarpdury atsiradusio ruso įsakmus „stop“... – sukrečiančias akimirkas prisimena Jadvyga.
Keliais šykščiais žodžiais užsimena senolė ir apie tragišką brolio likimą. Mat nors įkalbėtas mamos jis patikėjo rusų valdžios raginimais „prisiduoti“, tačiau toliau slapstėsi. Sugautas, tardomas kalėjime, neatlaikė žiaurių kankinimų. Tad, anot Jadvygos, kartą naktį atėjo ginkluoti, išsivedė, ir namiškiai nieko daugiau apie jį nesužinojo...
„Paskui mums grėsė ištrėmimas. Išsikėlėme į Klaipėdos kraštą – ten buvo tuščių ūkių. Kažkaip išlikome. Visi broliai buvo jaunesni už mane, bet nebėra jau nė vieno. Ir mano metų nieko nelikę. Aš savo anūkams, proanūkiams esu vienintelė močiutė ir promočiutė, kiti visi mirę“, – linguoja galvą senjorė.
„Kol buvome abu, gyvavome!“
Anot Jadvygos, jiedu su Simonu susituokė nebe jaunikliai: jai buvo 28-eri, vyrui – 36-eri.
„Tačiau suspėjome viską: tris vaikus užauginome, anūkų sulaukėme, 42-ejus metus kartu gražiai nugyvenome. Gyvavome, kol buvome abu! Rūpinomės namais, turėjome ūkį, gyvulių. Vyras ėjo į kolūkį, aš – po namus. Ir ne tik tai. Simonas buvo dainininkas, muzikantas – griežė smuiku. Draugas – akordeonu. Anksčiau, mūsų jaunystėje, būdavo taip: sueina būrin trys vyrai, trys merginos – ir sklinda dainos po laukus. Sekmadieniais, po bažnyčios, – šokiai. Dienos metu, nelaukdavome vakaro ar nakties. Abu su vyru bažnyčios chore giedojome. Aš – nuo 20-ies iki pat 80 metų. Amžiną atilsį klebonas Antanas Ivanauskas savo choristus labai mylėjo, vis vaišindavo. Važiuodavome į Šiluvą, Žemaičių Kalvariją. Štai kiek turiu anų dienų nuotraukų. Pasižiūriu – kad jau labai daug ko nebėra. Va, mano Simonas, brolis, čia aš...“ –
rodo vieną po kitos brangiais praėjusių dienų prisiminimais virtusias fotografijas Jadvyga.
„Kokie kažkada buvome, niekas nebepadarys. Jau 24 metai našlauju. 20 metų pragyvenau Žąsino kaime, 20 – Lingiškėje. Geri buvo kaimai, geri žmonės, puikūs kaimynai. Bet kai Simonas mirė, pardaviau viską ir persikėliau į Šilalę. Anksčiau turėjau didesnį butą. Tačiau didesnis butas – daugiau mokesčių. Dabar džiaugiuosi čia gyvendama: viskas vietoje – parduotuvė, daktarai, bažnyčia. Vakarais nueinu pasimelsti, pagiedoti. Žmogus sensta, bet balsas – ne: drąsiai galėčiau į mikrofoną dainuoti. O sveikata – kaip tokio amžiaus žmogaus. Dukra mane visaip stiprina, vitaminų priveža. Trejus metus nesu pas daktarus buvusi. Kas žemiau nosies, namuose viską susitvarkau. Langus išvalyti, užuolaidas pakabinti ar koks sunkesnis darbas jau ne mano jėgoms. Bet turiu labai gerų draugių, kaimynių. Vienai savo buto raktą esu patikėjusi: sakau, užeik rytais pažiūrėti – maža kas... Per savaitę tris valandas lanko socialinė darbuotoja.
Dukra yra mokytoja, sūnūs – meistrai, dailidės. Visi sukūrė savo šeimas, namus, gerai gyvena. Turiu šešis anūkus, aštuonis proanūkius“, – savo vaikais bei vaikaičiais laiminga mama.
Įsitikinimų nekeičia
Jadvygos kambaryje ant sienų kabo jubiliejinės juostos sukakčių progomis. Už indaujos stiklo senolė saugo, anot jos, pirmųjų Lietuvos Prezidentų – Vytauto Landsbergio ir Valdo Adamkaus, popiežių, vyskupų nuotraukas. Jadvyga klausia: „Kas dabar vestų Lietuvą, jei koks pavojus kiltų? Prisisteigė partijų, kiekviena plėšia į save. Dirbkite į vieną! Du pjaunasi, o trečias juokiasi. Juk didesnis būrys ar mažesnis, vadovas turi būti. Nelieka vadovo – būrys išyra. Kas yra atsakingas už Lietuvą?“
Senolė saugo ir padėkos raštus nuo Šilalės bažnyčios kunigų, pelnytus už nenuilstantį triūsą – ilgus metus pindavo girliandas, vainikus, puošdavo jais bažnyčią, Lurdą. Jadvyga buvo viena iš jo įkūrimo iniciatorių. Mat, pasak močiutės, Lurdas yra stovėjęs kiek kitoje vietoje ir buvo nugriautas, tiesiant miesto gatves. Tad grupė aktyvių bažnyčios bendruomenės narių ėmėsi žygių ir pasiekė, kad dabar Lurdas yra atstatytas.
Dar Jadvyga yra nuolatinė gražiausios Žolinės puokštės konkursų dalyvė ir visada būna tarp laimėtojų.
„Nuo šešerių metukų esu Juozapo draugijos (mirštančiųjų gelbėtojų) narė, meldžiuosi į šv. Juozapą. 1939 m. įstojau į Angelaičių draugiją, 2013 m. – į Marijos Legiono, 2014 m. – Gyvojo rožinio draugiją. Nuo 1993 m. priklausau Tėvynės sąjungai, moku nario mokestį. Nekeičiau nei partijos, nei pažiūrų.
Kartais parašau eilėraščių. Ir į laikraščio redakciją atsiunčiau, jei tiks, gal išspausdinsit. Paprastos tos mano eilės, gal net dėmesio nevertos, bet man malonu... Ką dar? Meldžiuosi ir prašau: Dieve, išklausyk maldas visų, kurie Tavęs šaukiasi. Suteik žmonėms paties svarbiausio: sveikatos, kantrybės ir ramybės“, – linki visiems senjorė Jadvyga.
Eugenija BUDRIENĖ
Nuotr. iš pašnekovės albumo
* * *
Toks gyvenimas
Šimtai metrų vainikų nupinta,
Šilalės bažnyčios aplinka padabinta.
Kiek džiaugsmo ir gera,
Kad už tai padėka, kaip dera.
Šešiasdešimt metų bažnyčios chore giedota,
Už tai visada būdavo padėkota.
Daug šventovių garsių aplankyta,
Visokių dalykų daug pamatyta.
Gyvenimas skuba, jo nebesugrąžinsiu,
Gėlių nebeskinsiu, vainikų nepinsiu.
Giesmių negiedosiu garbingų, skambių –
Nebeturiu tokių stiprių jėgų.
Praėjo tos dienos, džiaugsmingos ir gražios,
Mano rankose liko dvi lazdos.
Gal sulauksiu dienų liūdnų,
Kai nebeišlaikysiu nė lazdų...
Pasaulyje nėra tokių daktarų,
Kad nuo senatvės išrastų vaistų.
Gyvenimas skirtas iš Aukšto,
Ateis valanda, kai nepakelsiu nė šaukšto.
Bet jei prie manęs ir dešimt stovės,
Vienai tik man teskaudės.
Nieko neprišauksi, niekas nepadės,
Ta lemta senatvė ir toliau lydės.
Gyvenimas bėga risčia –
Nežinom, kiek būsime čia...
Jadvyga PUDŽEVELIENĖ