Žvilgsnis į Žemaitiją
Stasys Kasparavičius per ilgus metus sukaupė daugybę medžiagos apie gimtąją Žemaitiją. Dalis jo atradimų ir pastebėjimų jau nugulė knygoje „Žemaitija – paslapčių žemė“, dalis liko, pasak autoriaus, kitam „kūdikiui“ – dar vienam leidiniui ne tik apie žemaičius, bet ir apie kuršius, prūsus, žiemgalius.
„Savo istorijos užmiršti nevalia“, – pabrėžė į Šilalę atvykęs knygos autorius.
Svarbiausia – Motina žemė
Klaipėdos universiteto profesorius dr. Algirdas Girininkas S. Kasparavičių apibūdina kaip energingą Žemaitijos tyrinėtoją.
„Jis, būdamas aviatorius ir Žemaitijos „Alkas“ muziejaus direktorius, ilgai kaupė su Žemaitijos priešistore susijusius duomenis. Dalis jų buvo publikuota mokslo ir mokslo populiarinimo bei regioniniuose leidiniuose. Autoriaus pastabumas, skraidant virš Žemaitijos, išvykos į tas vietoves, kurios pasirodė įdomesnės „iš dangaus“, leido atskleisti daug naujų pastebėjimų, kurie yra vertingi ne tik archeologams, bet ir istorikams – ankstyvųjų amžių tyrinėtojams“, – rašo A. Girininkas.
Knygoje atskleidžiami išsamūs duomenys apie atskiras Žemaitijos vietoves, pavyzdžiui, Medvėgalio, Lopaičių, Bilionių piliakalnių aplinką. S. Kasparavičiaus sukaupta medžiaga papildo istorikų, archeologų, kraštotyrininkų duomenis ir bus naudinga ateities tyrinėtojams.
Pats autorius, pristatydamas knygą, pabrėžė, jog žemaičiai privalo didžiuotis savo tapatybe, nes vis dar gali šnekėtis savo tarme ir žinoti, kad mūsų protėviai ta pačia Motina žeme vaikščiojo dar tais laikais, kai nebuvo garsiųjų Egipto piramidžių.
„Turime suprasti, jog aukščiausia dievybė yra ne kažkur danguje, o po kojomis. Tai – Motina žemė. Gaila, žinoma, kad anuos laikus mena tik akmenys, randami protėvių šventvietėse, kad dalis istorijos slypi po apžėlusiais piliakalniais. Bet ta istorija tebėra su mumis“, – akcentavo dvidešimt metų lėktuvu padangę raižęs pilotas.
Šilalei – didžiulis dėmesys
„Aukščiausias Žemaitijoje Medvėgalio piliakalnis yra 234 metrus iškilęs virš jūros lygio. Medvėgalio pilis buvo puolama kryžiuočių 1316 ir 1329 m. Į šiaurę-šiaurės rytus buvo įrengta kūlgrinda. Galima spėti, jog buvo ir toliau einantis kelias Burbiškių, Vembūtų-Kulšiškių piliakalnių kryptimi, kur per brastą tarp Lūksto ir Paršežerio yra Reistrų kūlgrinda. Nuo Medvėgalio matomi Šatrijos, Sprūdės, Moteraičio, Girgždūtės, Bilionių, Burbiškių, Vembūtų-Kulšiškių piliakalniai.
Už 6 km į pietvakarius nuo Medvėgalio yra Bilionių piliakalnis, dar vadinamas Pilionimis, Šventkalniu, Švedkalniu. Netoli pelkė, vadinama Šventpelke. Tikėtina, kad 1336 m. sudeginti Pilėnai yra dabartinis Bilionių piliakalnis. Kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, prie Pilionių, turėdamas mintyse Bilionis, spėjo ir vokiečių istorikas Johanas Voigtas.
Už 7 km į pietvakarius nuo Bilionių, ant Dievyčio ežero pietinio kranto, yra Padievyčio kalnas. Labiau tikėtina, jog tai buvo reikšminga senojo tikėjimo apeiginė vieta, o ne gynybinė pilis.
Už 5 km į šiaurės vakarus nuo Padievyčio yra Treigių piliakalnis, pagal įtvirtinimų pobūdį turėjęs gynybinę paskirtį. Piliakalnis įrengtas Lokystos upės krante, kur įteka Virkulės upelis.
XIV a. kryžiuočių kelių į Žemaičius aprašymuose Burbiškių piliakalnis minimas Parspil vardu. Tai dvi didelės kalvos su ankstyvojo piliakalnio žymėmis į vakarus nuo Paršežerio. Nuo Medvėgalio iki kitų rytinio pakraščio pilių Burbiškių link eina kelias ir yra įrengta jau minėta Reistrų kūlgrinda“, – piešia S. Kasparavičius bendrą pilių ir piliakalnių tinklą Šilalės rajone.
Medvėgalis – europinės reikšmės
„Yra pagrindo manyti, kad Pilėnų tragedijos pradžia yra 1329 m., kai kryžiuočiai nugalėjo Medvėgalio pilies gynėjus, o kunigaikštis Margiris pralaimėjo dvikovą su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu. Į Medvėgalį kryžiuočiai traukė užšalusia Jūros upe. Pasiekę Medininkų žemę, jie sunaikino Kvėdarnos piliakalnį. Pakeliui aplenkę vieną stiprią pilį netoli Medvėgalio, žygiavo paimti Medvėgalio, Medininkų žemės centro.
Legendine asmenybe privalu laikyti ir Pilėnų kunigaikštį Margirį, kuris turbūt tuo laiku buvo Žemaitijos žemių centro Medininkų vadovas. Medininkų reikšmę Žemaitijai patvirtina ir vėliau įsteigta didžiulė Žemaičių vyskupystė. Neatsitiktinai 1329 m. į Žemaitijos centrą Medvėgalį traukė kryžeiviai iš visos Europos, vedami žymaus Čekijos karaliaus. Tai parodo žygio reikšmę ir Medvėgalio pilies svarbą. Bilioniai (Pilėnai) ir Medvėgalis buvo Biržulio-Lūksto piliakalnių gynybinės sistemos sudedamoji dalis. Tai įrodytų, kad gretimos pilys, iškilus pavojui, telkėsi bendrai gynybai“, – rašoma knygoje „Žemaitija – paslapčių žemė“.
Žemaičiai – nesunaikinami
Autorius primena ir didžiąsias žemaičių paslaptis. S. Kasparavičiaus įsitikinimu, senieji piliakalniai, alkakalniai, akmenys ir negausiai išlikusios istorinės žinios liudija vieną liūdną tiesą – praeityje šimtmečiais negailestingai buvo naikinama didi žemaičių tauta. Tačiau Žemaitija išliko ir tai – stebuklas.
„Dabartinė Žemaitija – kraštas, kuriame, ledynams pasitraukus, prieš tūkstančius metų prie Biržulio ežeryno atkeliavo ir apsigyveno žmonės. Paslapčių apgaubti rymo piliakalniai. Apie degintą amžinąją ugnį byloja alkakalniai. Tylų vakarą prie piliakalnio, rodos, išgirsti tolimą žvangančių kalavijų aidą, o Joninių naktį pagalvoji apie ugnį, liepsnojusią ant alkakalnių“, – sako S. Kasparavičius.
Knygos pristatyme Šilalėje jis teigė, jog turime savo žemę, savo istoriją, kuria verta didžiuotis ir kurios nevalia užmiršti.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
AUTORĖS nuotr.