Laisvės premija pagerbtas Albinas Kentra: „Apdovanojimą skiriu Šilalei ir visai Lietuvai“
Vakar, minint Laisvės gynėjų dieną, Šilalės garbės piliečiui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai įteikta Laisvės premijos statulėlė ir diplomas – aukščiausias apdovanojimas, kuriuo įvertinami asmenų ir organizacijų nuopelnai, ginant žmogaus teises ir plėtojant demokratiją bei siekiant Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvo apsisprendimo ir suvereniteto. Už Lietuvos laisvę nuo 16 metų kovojusiam iš mūsų krašto kilusiam A. Kentrai apdovanojimą įteikė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Kova skambėjo tautos giesme
Šiemet Laisvės premija įteikta aštuntą kartą. 2011 m. įsteigtas apdovanojimas pirmajam buvo skirtas Sergejui Kovaliovui – kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Rusijoje. Tokį apdovanojimą taip pat yra gavę Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas, buvęs politinis kalinys Antanas Terleckas, pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, buvęs Lenkijos disidentas, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas. Laisvės premija taip pat įvertinta kadenciją baigusio Prezidento Valdo Adamkaus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, signataro Vytauto Landsbergio, disidentės vienuolės Nijolės Sadūnaitės veikla.
Pernai Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui-Siaubui, Vytautui Balsiui-Uosiui, Jonui Čeponiui-Vaidilai, Juozui Jakavoniui-Tigrui, Bronislovui Juospaičiui-Direktoriui, Jonui Kadžioniui-Bėdai ir Juozui Mociui-Šviedriui.
A. Kentra ankstyvoje jaunystėje kartu su visa šeima tapęs laisvės kovų dalyviu, patyręs politinio kalinio dalią, grįžęs iš įkalinimo, nelindėjo šešėlyje: sugebėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, tapti dėstytoju, Vilniaus universiteto kultūros paveldo saugotoju. Sąjūdžio metais ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapo Lietuvos Atgimimo metraštininku, įkūrė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ – draugiją. A. Kentros kova už laisvę tęsiasi visą gyvenimą.
„Švenčiame Laisvės dieną todėl, kad mūsų kova buvo sąskambyje su tautos giesme. Dėl to daugeliui teko išgyventi tardymo, kalėjimo, tremties kančias, kovotojai, kaip ir jų tėvai bei protėviai, gynė ne tik Lietuvos laisvę, bet ir kiekvieną žemės pėdą. Dėl tos žemės, į kurią mes šiandien beriame pavasario grūdą, jiems jauniems teko numirti“, – sakė apdovanojimą Seime atsiėmęs Šilalės garbės pilietis.
Dėkingas Šilalės žmonėms
Šešiolikos metų savo brolio Jono Kentros-Rūtenio partizanų būrio ryšininku tapęs ir ginklus bei šaudmenis iš aplinkinių gyventojų kovotojams už laisvę rinkęs A. Kentra-Aušra pripažįsta, jog partizaninė kova galėjo vykti tik dėl to, kad visais įmanomais būdais kovotojus už laisvę rėmė paprasti kaimo žmonės. Pasak Albino, partizanams buvo įsakyta geriau žūti patiems, bet neišduoti savo rėmėjų.
„Todėl tą apdovanojimą, kuris man toks brangus, skiriu pirmiausia Šilalei. Taip pat ir Vilniui, ir Universitetui, ir visai Lietuvai, nenustojusiai tikėti Nepriklausomybe. Kova už laisvę yra verčiausias dalykas. Už ją reikia kovoti ginklu, kovoti žodžiu, kovoti raštais. Aš praėjau visus etapus. Sunku buvo, kai 1944 m. kasėme bunkerį tėvų sodyboje, bet tada dar nežinojome, kas mūsų laukia. Ir dabar negalime pamiršti, jog ta kova niekada nesibaigs – ji nuolat kartosis, įgaudama vis kitokį pobūdį“, – „Šilalės artojui“ sakė Laisvės premijos laureatas.
A. Kentra įsitikinęs, kad lietuvių kova už laisvę buvo unikali. Daugelio tautų išsivadavimo judėjimus ginklais bei kitomis priemonėmis remia kaimyninės valstybės, o mūsų žmonėms nepadėjo niekas. Tačiau atsilaikėme prieš galingiausią pasaulyje totalitarinį režimą.
„Prisimenu, kaip 1941 m. okupuotoje Lietuvoje žmonės laukė karo, nes matė tik vieną galimybę išsilaisvinti – jei didžiosios valstybės nugalės iš Rusijos einantį blogį. Prasidėjus areštams, mano tėvas pasakė:
„Dabar geriau mirti, negu gyventi“. Buvome pasienio valstybė, jei nebūtų prasidėjęs karas, niekada nebūtume išsivadavę. Manau, jog lietuvius būtų ištrėmę ir sunaikinę, kaip sunaikino čečėnų tautą.
Mūsų kraštas labai turtingas ir gražus, jei čia būtų dykynė, į ją niekas nesikėsintų. Kova, tremtys, kalėjimai ir lageriai išretino mūsų tautą, nuskynė pačius gražiausius ir vaisingiausius žiedus, todėl negalima tos žemės nemylėti“, – tvirtina Laisvės premijos laureatas.
Lietuva – kaip gyva širdis
Paklaustas, ar yra patenkintas šiandienine Lietuva, A. Kentra pripažino, jog problemų turi visos valstybės. Kad mes galėtume jaustis laisvi, patys ir turime jas įvardyti bei išspręsti – niekas kitas to nepadarys.
Pasak Laisvės premijos laureato, pažiūrėjus į Lietuvą iš kosmoso, būtų matyti tik širdies formos žemės lopinėlis. Gretimose teritorijose išlikę lietuviški kaimų, upių, kalnų pavadinimai primena, kiek daug mūsų protėvių krauju aplaistytos žemės buvo išparceliuota.
„Tai pagalvokime, ką daryti, kad bent tą lopinėlį išsaugotume. Ir kad ta širdis kasmet vis gyviau pulsuotų“, – sakė A. Kentra, tvirtinantis, jog Lietuva turi išlikti tautine valstybe, nes tik taip mes galime būti įdomūs pasauliui.
Globalizacija naikina viską, kas tautiška ir unikalu, tautiškumas naikinamas, verčiant jaunimą išvykti ieškoti geresnio gyvenimo, o į Lietuvą kviečiant atvykti svetimšalius. A. Kentros nuomone, tai nėra atsitiktinumas, bet gerai apgalvotas tautiškumo naikinimo planas.
„Gimiau tarp piliakalnių ir niekada to nepamiršiu – ten formavosi mano asmenybė, kitos tokios brangios vietos nėra visame pasaulyje. Dėl to daugelį dešimtmečių kovojau, kad Vilniaus universitetas išliktų lietuvišku. Okupacinis režimas trynė atmintį iš žmonių galvų, todėl ir universitetą norėjo iškelti iš sostinės širdies. Iškeldinus studentiją, ten nebūtų girdėjęsi jokio lietuviško žodžio. Kad pavyko atsilaikyti, tame yra nemažas mano nuopelnas“, – didžiuojasi A. Kentra.
Iš Šilalės kilęs anglų kalbos dėstytojas sovietmečiu sutelkė menininkus puošti senąjį Vilniaus universitetą lietuviškumą įkūnijančiais meno kūriniais – tautinės bei istorinės tematikos freskomis, gobelenais, paveikslais. Idėją įgyvendinti padėjo Stasys Eidrigevičius, Rimtautas Gibavičiaus, Šarūnas Šimulynas, Antanas Kmieliauskas, Petras Repšys, Ramutė Jasudytė, Vytautas Valius, Stanislovas Kuzma ir kiti garsūs šalies menininkai.
Įkūrė unikalų muziejų
1989-aisiais kartu su Vytautu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų – „Miško brolių“ – draugiją. Jos lėšomis suremontuotame pastate Vilniaus centre saugomas unikalus archyvas – A. Kentros filmuotas lietuvių tautos kelio į laisvę metraštis, sudėtas į daugiau kaip 5000 valandų trukmės vaizdajuostes. Muziejuje rodoma, koks pasaulyje analogų neturintis partizaninis karas 1944–1953 m. vyko Lietuvoje. Per kone dešimtmetį buvo išžudyta apie 25 tūkst. partizanų bei jų rėmėjų, tarp jų – A. Kentros broliai Juozas ir Leonas.
Tačiau 2012 m. A. Kubiliaus Vyriausybė nusprendė pastatą perduoti Turto bankui, o prieš porą metų jo vadovybė pareikalavo, kad draugija paliktų 25 metus tvarkytas ir prižiūrėtas patalpas.
Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba šiemet kreipėsi į Prezidentą Gitaną Nausėdą, Seimą, Vyriausybę, Konstitucinį teismą, Pasaulio lietuvių bendruomenę, reikalaudama sugrąžinti atimtas „Miško brolių“ muziejaus patalpas, skirti finansavimą muziejaus eksponatams tvarkyti ir muziejininko etatui išlaikyti.
Kova, pasak A. Kentros, tebevyksta, tik dabar tenka kovoti ne su okupantais, o su savo valstybės istorijos nebenorinčiais prisiminti žmonėmis.
Daiva BARTKIENĖ
Algirdo AUŠROS nuotr.