Soneta Būdvytienė: „Išsipildė viena didžiausių mano gyvenimo svajonių“

Atrodo, žmogų pažįstame, įvertindami jo darbinę veiklą, daugiau ar mažiau galime spręsti apie jo pomėgius, bet jis ima ir netikėtai visus nustebina, atsiskleisdamas visiškai kitomis spalvomis. Būtent taip daugeliui netikėtai ryškiai scenoje sužibėjo buvusi ilgametė mokytoja, o dabar Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus vadovė Soneta Būdvytienė. Tiesa, pati moteris prisipažįsta, jog tokia aplinkinių reakcija ją šiek tiek stebina. 

„Elizos“ populiarumo paslaptis

Šilalės kultūros centro reži­sieriaus Antano Kazlausko mu­zikinė inscenizacija „Eli­za“ sulaukė neįtikėtinos sėk­mės, ir tai, ko gero, Šilalės kultūros padangėje yra išskirtinis atvejis. Kas lėmė tokį šio miuzik­lo populiarumą? Pagrindinio vaid­mens (Elizos) atlikėja S. Būd­vytienė įsitikinusi, jog priežasčių gali būti ne viena.

„Geriausia reklama, kuri ei­na iš lūpų į lūpas. Taip, ko ge­ro, nutiko ir su šiuo miuziklu. Pirmąkart atėjusieji jo pasižiūrėti išsinešė pačius gražiausius atsiliepimus: miuzik­las yra linksmas, neįkyrus ir neištęstas, be to, skamba graži muzika. Visas šis derinys tik­riausiai ir patraukia žiūrovą. O kiti į pakartotinius koncertus veržiasi įsitikinti, ar draugai, pažįstami, kaimynai, bend­radarbiai sakė tiesą, ar tikrai šilališkiai sukūrė renginį ir reginį, sutraukiantį pilnutėlę salę žiūrovų“, – savąją „Elizos“ sėkmės paslaptį nusako S. Būd­vytienė.

Dar vienas patrauklus šio miuziklo akcentas – šilališkių tarmė, kuria kalba Eliza.

„Kadangi 2019-ieji buvo pa­skelbti Tarmių metais, o „Pig­maliono“ scenarijuje kalbama angliškai, taisyklinga ir netai­syklinga kalbomis, man kilo mintis įvesti mūsų krašto tarmę kaip netaisyklingą lietu­­vių kalbos variantą. Iš to, kaip 

reaguoja publika, sprendžiu, jog sumanymas pasiteisino. Pastebiu, kad kai kurie „Eli­zoje“ skambantys žodžiai pamažu tampa savotišku Šilalės folkloru – jau ne kartą girdėjau žmones pabrėžtinai tariant „pūdelis arbatas“, „galva skaust“ ir t.t.“, – juokiasi pag­rindinio vaidmens atlikėja.

Išaugo Šilalės „rūbą“

Įdomu yra tai, kad pažiūrėti miuziklo į Šilalę atvyksta vis daugiau svečių iš įvairių Lietuvos kraštų. Šią savai­tę vyksiantį spektaklį stebės Jurbarko, Kuršėnų, Kelmės žmo­nės, ankstesnius žiūrėjo Klai­pėdos, Kauno valstybinių muzi­kinių teatrų atstovai.

Tiesa, pagrindinio vaidmens atlikėja sako nenorinti žinoti, kas, kokio lygio meistrai ar kūrėjai sėdi žiūrovų kėdėse. Nes ir taip įtampos užtenka, o kiek­vienas miuziklo parodymas pareikalauja ne tik didelio psichologinio pasiruošimo, bet ir fizinių jėgų – Soneta prisipažįsta kaskart netenkanti kone poros kilogramų svorio.

„Jeigu būčiau žinojusi, kad mane stebi Rita Preikšaitė, šio vaidmens atlikėja iš Kauno valstybinio muzikinio teatro, tikriausiai nebūčiau taip gerai jautusis. Juk Kauno valstybinis muzikinis teatras man nuo vaikystės buvo nepasiekiama svajonių viršūnė“, – leidžiasi į atsiminimus pašnekovė.

Pasak Sonetos, jos tėvų šeimoje visada skambėjo dainos, jie labai mylėjo muziką.

„Buvau vienturtė, atrodo, nieko nestigo, bet man didžiausia dovana būdavo išvyka į Kauno teatrą. Kaip ir visi vaikai, pradinėse klasėse rašiau savo svajones. Įvardindavau tris: tu­rėti savo namą, automobilį ir dirbti Kauno muzikiniame teatre“, – sako So­­neta. 

Tad reikia tik įsivaizduoti, kokia buvo jos reakcija, kai, pasibaigus spektakliui, paaiškėjo, jog salėje sėdi viena iš jos dievaičių. O dar po pusvalandžio, jau užkulisiuose, juodvi atliko Elizos partiją.

Su daina – nuo mažumės

S. Būdvytienė sako, kad šiuo metu kai kas jos klausia, kada ji pradėjo dainuoti: vieni tuo stebisi ir vadina pastarąjį jos vaidmenį stebuklu, kiti teiraujasi, kokių muzikos mokslų jai yra tekę ragauti. Į šiuos klausimus ji atsako paprastai: „Aš dainuoju visą gyvenimą, kiek save atsimenu“.

Moteris pasakoja, kad jos tė­tis Liucijus Norkus, kilęs nuo 

Žagarės, ir mama Ona iš Žy­gai­čių susipažino 1962-aisiais Pajūrio techni­kume, kur abu mokytojavo. Nė vienas jų nebuvo mokęsis muzikos, bet turėjo neįtikėtinus balsus. Todėl visi juos žinojo kaip puikius giedotojus, o tėtis prireikus bažnyčioje pakeisdavo vargonininkę.

„Kai mokiausi septintoje klasėje, tėtis ryžosi suburti mergaičių tercetą. Sekėsi mums tikrai neblogai – dalyvavome „Dainų dainelės“ konkurse, dusyk mūsų pasirodymai buvo transliuoti per Lietuvos televiziją (1984 m. ir 1986 m.). Ir nors laureatėmis netapome, grįžome su diplomais“, – vaikystės pasiekimais didžiuojasi Pajūryje gyvenanti Soneta.

Anot jos, kadangi visa šeima buvo muzikali, tai kiekviena kelionė automobiliu visada buvo lydima dainų. Įprasta jas buvo atlikti keturiais balsais, tad mergaitė išsiugdė platų balso diapazoną.

Svarbiausia – namai 

Ir nors muzikos mokyk­los nelankė, tai Sonetai ne­su­truk­dė įstoti į dabartinės Lie­­tu­vos muzikos ir teat­ro aka­de­mijos fakultetą Klai­pė­doje. 

„Nebuvau tokia vienintelė, kurse buvome trys. Tačiau vy­tis kurso draugus buvo labai sunku, juk jie muzikos instrumentus buvo įvaldę puikiai, nes to mokėsi nuo mažumės. Kelis kartus buvau grįžusi namo su visa manta ir tėvams sakiau, jog nebestudijuosiu. Pagaliau dėl sveikatos problemų iš tiesų teko keisti studijų kryptį – įgijau ikimokyklinio ugdymo pedagogės specialybę su muzikine kvalifikacija. Be to, aš visada buvau namų žmogus, tokia ir likau iki šiol. Nesvarbu, kur būčiau, turiu grįžti į Šilalę. Tik čia jaučiuosi geriausiai“, – sako S. Būdvytienė.

Pedagoginiam darbui moteris atidavė 13 metų, šiuo metu vadovauja muziejui, bet jau kuria planus, ką veiks, kai baigsis šių pareigų kadencija. Nežinia, ar ji dainuos, ar vaidins, ar užsiims kita menine veikla. Bet kad tai bus susiję su kultūra, atskleidžia jos ištarta frazė: „Mano protas visada yra darbe, širdis – namuose, o siela – scenoje“. 

Soneta yra dainavusi ir tebedainuoja duetuose, chore, ansambliuose Kvėdarnoje, Pa­jūryje, Šilalėje, visur, kur vedė profesinis kelias. Iš pradžių, sukūrusi šeimą, daug metų gy­veno Kvėdarnoje, o į gimtinę, į Pajūrį, persikėlė prieš dešimt­metį.

„Įsikūrėme tėvų namuose. Mama, kurios jau nebėra, labai gražiai tvarkė aplinką – mūsų sodyba ne vienerius metus buvo renkama gražiausia rajone. Manau, kad paveldėjau šį geną – dar niekas nesukurta, o aš jau regiu vaizdinius, kaip kas atrodys, iš kurios pusės gražiausiai žiūrėsis“, – planuodama galbūt būsimą savo verslą, kalba S. Būdvytienė.

Ir atskleidžia turėjusi dar vieną svajonę: „Visą gyvenimą labai norėjau šokti. Ir iki šiol su ašaromis akyse stebiu šokėjų pasirodymus. O štai vaidinti niekada nei svajojau, nei galvojau. Dėl Elizos vaidmens reikėtų „kaltinti“ miuziklo režisierių A. Kazlauską ir bibliotekos direktorę Astą Noreikienę, prikalbinusius šiam vaidmeniui“.

Kūryba – iš pagrindų

Režisierius A. Kazlauskas, kuris pats perrašė libretą mūsų scenai, vertė dainų žodžius į lietuvių kalbą, akivaizdu, pag­rindinio vaidmens atlikėją bu­vo nusižiūrėjęs jau anksčiau. S. Būd­vytienė mano, jog tai galėjo nutikti prieš kelerius metus, kai ji atliko Barboros Rad­vilaitės partiją taip pat šio režisieriaus renginyje.

„Manau, kad nuo tada režisierius nešiojosi mintį sukurti kažką daugiau ir tos minties nepaleido. O praėjusių metų pavasarį pasiūlė sudainuoti tik vieną dainą – atnešė paties verstą tekstą dainai „Per naktį šokčiau aš“. Jau kitą dieną jam paskambinau ir sakiau, kad su­tinku, kad jau dainuoju ir skrajoju. Tuo metu nebuvo nė minties statyti miuziklą. Man niekada iki šiol nebuvo tekę vaidinti – aš nežinojau, kaip reikia elgtis scenoje. Laimei, A. Kaz­lauskas ir A. Noreikienė ne tik man patarinėjo, bet ir suprato, atleido klaidas. Tad tik bend­romis pastangomis, tik šių dviejų žmonių didžiulio geranoriškumo, palaikymo bei su­pratimo dėka Eliza šiandien scenoje yra tokia, kokia yra“, – sako Soneta.

Ji teigia esanti dėkinga visam aktorių kolektyvui, bet dar daugiau – savo šeimai: tėčiui, vyrui Vaidui, dukroms Mo­nikai ir Urtei. Mo­teris visada juos kviečia dalyvauti visuose pasirodymuose. Kodėl? Nes tik artimiausi žmonės išsako tikrąją kritiką, kadangi žino, kokie yra jos siekiai, kaip viskas turi atrodyti, skambėti. 

Iš namų spintų moteris traukė ir visus scenoje matomus jos kostiumus. Visus, išskyrus vienintelį, specialiai šiam vaid­meniui pasiūdintą. 

„Dar nemokėjau savo partijos, kai pradėjau kalbėti ir domėtis ano laikmečio apranga, jos detalėmis. Viską, ką galvojau, ką radau, nešiau ir rodžiau miuziklo režisieriui. Jis net juokauja, kad niekada gyvenime nebūtų tiek daug subtilybių sužinojęs apie moters aprangą“, – nusijuokia S. Būdvytienė.

„Esu laiminga, nes skrajoju“

Apibendrindama savo dabartinę veiklą, Elizos vaidmenį, S. Būdvytienė sako esanti laiminga. Net ir dėl to, jog nebaigė konservatorijos, neįgijo muzikinio išsilavinimo. 

„Galvoju, kad gal man neteiktų tiek malonumo tas ar kitas vaidmuo, jeigu būčiau profesionali muzikantė. Tai būtų darbas, o dabar taip nėra. Aš tiesiog dainuoju sau, savo malonumui, atlieku kūrinius taip, kaip jaučiu. Tiesą sakant, scenoje viskas gaunasi gaivališkai: judesiai, net mimika, yra visiškai natūralūs, o balsas liejasi iš vidaus ir rodos, kad dainuoju ne aš, o mano siela“, – pirmąjį solidų muzikinį vaidmenį vaizdžiai nusako Elizos partijos atlikėja.

Paklausta, ar ryžtųsi tokiam ar kitokiam vaidmeniui dar kartą, jeigu žinotų, kas jos laukia, moteris atsako teigiamai.

„Neslėpsiu, buvo labai sunku, bet nesigailiu nė vienos šiam vaidmeniui atiduotos minutės. Aš jau laukiu kito pasiūlymo, nes dabar jau žinau, kas tai yra. Bet visa tai – ne mano, o režisieriaus rankose“, – atvirauja S. Būdvytienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Šilalės kultūros centro nuotr.