Žemaitijos takais su šilališkiais
Iš kairės: J. Pakalniškytė ir E. Merkelienė
Vasario 21-ąją minėjome ne tik Tarptautinę gimtosios kalbos, bet ir Gido dieną. Mūsų rajonas išties turi kuo didžiuotis ir ką parodyti iš atokiau atvykusiems svečiams. Tiesa, pasak vietos gidų, pasitaiko, kad savo šaknų ar savo gyvenamosios vietovės pavadinimo kilmės nežino net vietiniai.
Apmaudu, bet kol kas Šilalė nėra turistų gausiai lankoma, nors žmonių, galinčių apie mūsų kraštą išsamiai papasakoti, turime. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje dirba gidės Edita Merkelienė, Judita Pakalniškytė ir Lina Bajorinienė.
Judita į Šilalę atvyko iš Rietavo. Ji – vienintelė muziejaus darbuotoja, kurios išsilavinimas yra tiesiogiai susijęs su turizmu.
„Dar mokydamasi gimnazijoje žinojau, jog rinksiuosi geografijos studijas. Bet neįstojau ten, kur norėjau, tad atsidūriau Lietuvos verslo kolegijoje, įgijau kaimo turizmo organizatorės specialybę. Po metų įsidarbinau Rietavo turizmo informacijos centre, tęsiau studijas Klaipėdos universitete – apsigyniau rekreacijos ir turizmo verslo vadybos magistro laipsnį. Tačiau gide Rietave dirbau labai trumpai, Šilalėje tuo užsiimu kur kas daugiau. O tai reiškia, kad ir informacijos srautas yra nepalyginamai didesnis. Man šis darbas leidžia greitai bei išsamiai susipažinti su krašto istorija“, – pasakoja dvejus metus mūsų krašte gyvenanti J. Pakalniškytė.
Jai antrina ir muziejininkė E. Merkelienė, kuri gido pažymėjimą įgijo prieš porą metų, kai savivaldybė buvo sudariusi bendradarbiavimo sutartį su Klaipėdos valstybine kolegija. Abi moterys pripažįsta, jog profesija įpareigoja plačiau domėtis kraštu, nes vien tik sausų istorijos faktų, norint patraukliai pristatyti objektą, neužtenka.
Pasak Editos, šis užsiėmimas praturtina ir patį gidą: „Apie visus lankomus objektus papasakojame muziejuje jo lankytojams. Bet muziejininkei dirbti gide reiškia, jog galime informaciją pateikti vaizdžiau, taip skatinant žmogų patį labiau pasidomėti Šilale, o galbūt ir dar kartą čia sugrįžti, atsivežti naujų interesantų“.
Vlado Statkevičiaus muziejus yra sudaręs penkis turistinius maršrutus. Tačiau, gidžių tikinimu, jie gali būti keičiami pagal turistų pageidavimus. Šilalėje maršrutas apima muziejaus ekspoziciją, pirmosios ir dabartinės katalikų bažnyčios vietas, paminklus, buvusią žydų sinagogą, vandens malūną ir t. t. Norintieji vienu ypu apžvelgti visą rajoną paprastai pasitinkami prie Baublių Bijotuose, lydimi per Girdiškę, Upyną, Vytogalą, Šilalę, Laukuvą, Medvėgalį, Bilionius ir Kaltinėnus. Toks pažintinis turas trunka visą dieną (nuo 10 iki 18 val.), tad turistai yra vaišinami ne tik pietumis, bet ir Šilalės gastronominiu paveldo patiekalu „Meškos šūduku“.
Tokias ekskursijas, anot J. Pakalniškytės, dažniausiai užsisako Šilalės kraštą pamėgę Vilniaus Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai, atvyksta grupės ir iš kitų Lietuvos pakraščių, o pavienių turistų sulaukiama net iš atokiausių pasaulio kampelių.
„Turime Šilalės miesto bei rajono žemėlapių, muziejus yra parengęs ir virtualų pažintinį turą, dalis lankytinų objektų jau yra pažymėti. Tačiau gausu ir smulkių detalių, kurių nesužymėsi, o praeinant ar pravažiuojant galima priminti, kas buvo vienoje ar kitoje Šilalės miesto vietoje, kaip jis keitėsi. Pavyzdžiui, nedaug kas žino, kad netoli buvusios bažnyčios ir kapinių (dabar – parduotuvės „Gulbelė“ prieigos) iki šiol stovintis medinis gyvenamasis pastatas yra senesnis už mūrinę katalikų bažnyčią“, – pasakoja E. Merkelienė ir J. Pakalniškytė.
Toje gatvės atkarpoje iki 1960-ųjų prie tilto stovėjo vandens malūnas. Muziejaus duomenimis, jis priklausęs Motiejui Račinskiui, o pastatytas Pilsudskių valdymo (šeima valdė Šilalę apie 200 metų) pradžioje. Malūną nugriauti nuspręsta dėl tilto per Ašutį.
Visi žinome „Laisvės šauklio“ skulptūrą (architektas Kazimieras Kisielius, 1998 m.), skirtą 1990-ųjų Kovo 11-ajai atminti. Tačiau nedaug kas žino, jog po skulptūra yra maždaug šimto šilališkių, aukojusių jos pastatymui, pasirašytas testamentas. Dar mažiau šilališkių atsimena, kad šioje vietoje kažkada stovėjo raudonų plytų pastatas, kuriame veikė Valsčiaus vykdomasis komitetas.
Muziejaus darbuotojos atviros – kartais sulaukia klausimų, į kuriuos ne visada žino atsakymus. Bet jos neišsisukinėja, sako tai pripažįstančios.
„Būtų naivu bandyti išsisukti nuo atsakymo ar meluoti, nes šiais technologijų laikais žmonės bet kada gali patikrinti, ar kalbame faktais. Tad netiesa būtų kur kas blogiau negu paaiškinimas, kad iki šiol niekas to klausimo nebuvo uždavęs“, – sako J. Pakalniškytė.
E. Merkelienė prisipažįsta dažnai sulaukianti nuostabos, kodėl nekalba žemaitiškai, nors yra kilusi iš Pajūrio. Edita juokiasi, jog nemoka.
„Pastebiu šį šilališkių bruožą – žmonės bijo savo tarmės. Tačiau aš esu paruošusi ekskursiją žemaitiškai“, – teigia rietaviškė J. Pakalniškytė.
Tiesa, iki šiol tokio pageidavimo dar niekas neišreiškė, bet Judita viliasi, jog norinčiųjų atsiras.
Beje, ekskursijos gali būti vedamos ir anglų kalba. O kad su turistų grupe būtų lengviau dirbti, muziejus įsigijo modernios įrangos – visa grupė gido pasakojimo per ausines gali klausytis, apžiūrėdama objektą už šimto metrų. Turi muziejus savo fonduose ir daug vaizdinės medžiagos, kuri demonstruojama mūsų krašto istorija susidomėjusiems turistams. Gidės džiaugiasi, jog Šilalėje atsiranda vis daugiau informacinių stendų, tačiau pastebi, kad prie išnykusių objektų (pavyzdžiui, žydų sinagogos) jų trūksta.
„Šilalės kraštas yra labai turtingas, čia išties yra ką pamatyti, ką parodyti. Todėl Šilalę atranda vis daugiau žmonių. Bet mes norime, jog ir patys šilališkiai daugiau žinotų apie savo tėviškę, galėtų kitiems aprodyti savo mėgstamas vietoves. O mes, gidės, pasiruošusios padėti tai padaryti“, – šypsosi pašnekovės ir primena, kad Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų galima aplankyti ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais.
Muziejus yra lankomas nemokamai kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį, o kasdien jo įkainiai įperkami bet kam (0,3–0,5 Eur). Beje, gido paslaugos irgi nebrangios (mieste ekskursija kainuoja 10–12 Eur, rajone – 15–20 Eur).
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
AUTORĖS ir muziejaus fondų nuotr.
