Metų pribėgo devyniasdešimt...
Vyresnės kartos kvėdarniškiams bei aplinkinių kaimų gyventojams pristatinėti ilgamečio mokytojo Antano Grigaliausko turbūt nereikia. Per 39-erius darbo mokykloje metus, kuriuos beveik visus praleido Kvėdarnoje, mokytojas išugdė ne vieną mokinių kartą. „Bėgo tie metai ir kažkaip netikėtai greitai jų tiek pribėgo...“, – sako garbų jubiliejų prieš porą savaičių minėjęs mokytojas.
Kad Antanas – ne vietinis, supratome vos tik pasisveikinę. Išduoda suvalkietiška tarmė, atvira, šilta šypsena, su kokia mus pasitiko, vos peržengus jo namų slenkstį.
A. Grigaliauskas į Šilalės rajoną atvyko 1950-ųjų pradžioje, baigęs Marijampolės mokytojų seminariją. Pirmasis paskyrimas buvo Didkiemio mokykla.
„Iš Marijampolės į Šilalę atmyniau dviračiu. Teko pernakvoti Jurbarke, be to, nemažai vieškelių po karo buvo prasti, tad važiuoti buvo sunkoka. Šilalės švietimo skyriuje mane nukreipė į Didkiemio mokyklą. Labai graži vieta. Nors dirbau ten tik trejus metus, labai prie tos vietos prisirišau, ne kartą paskui nuvažiuodavau. Žinau, kad dabar ten mokyklos nebėra, labai gaila. Po trejų metų mane perkėlė į Kvėdarnos vidurinę. Kadangi Marijampolės mokytojų seminarijoje mus mokė muzikos, ir aš mokėjau groti iš natų, mane su dar dviem kolegomis įpareigojo paruošti mokinius dainų šventei. Bet dalyvauti kartu su jais neteko – tų pačių metų pavasarį mane pašaukė į kariuomenę, į apmokymus, ir grįžau tik vasarą.
Nors buvau įgijęs pradinių klasių mokytojo specialybę, mokiau muzikos, piešimo, darbų. Kad kiek pagilinčiau žinias, įstojau į Tallat Kelpšos muzikos mokyklą Vilniuje. Tačiau atskiri muzikiniai dalykai sekėsi sunkokai, tad įveikiau tik vieną kursą... Mokyti muzikos nėra lengva, be to, ir atlyginimas anuomet buvo mažesnis negu pradinių klasių mokytojo. O man juk reikėjo dar ir kambarį nuomotis. Tad prašiau mokyklos direktorių, kad rastų man pamainą“, – prisimena buvęs pedagogas.
Išeitis iš tokios situacijos pasitaikė 1957-aisiais, kai Kvėdarnoje buvo įsteigtas internatas.
„Jame mokėsi per dvidešimt vaikų iš nepasiturinčių, daugiavaikių šeimų, kuriose buvo tik vienas iš tėvų, dažniausiai – motinos. Vadovauti internatui paskyrė mane. Vaikai čia ir gyveno, ir mokėsi, jiems buvo suteiktas maitinimas. Daržovių užsiaugindavome patys, kolūkis duodavo vieną kitą bekonėlį, bulvių, tad vaikai tikrai nealko. Atvirkščiai, ne kartą, baigiantis savaitei, šeimininkė ne pas vieną aptikdavo paslėptos mėsos. Išsiaiškinome, kad vaikai taupydavo, jog parneštų savo broliams, seserims“, – svarbų ir mielą gyvenimo etapą išskiria A. Grigaliauskas.
1962-aisiais Antanas susituokė su savo kolege Irena, biologijos-chemijos mokytoja.
„Jau dešimt metų, kai jos nebėra... O gyvenome gerai. Gimė dukra, sūnus. Jų gyvenimai nebuvo be nesėkmių, bet dabar jau viskas susiklostė. Loreta įsikūrusi Rietave, sūnus Edikas gyvena kartu su manimi. Šis namelis – mano žmonos tėviškė. Jo amžius – kaip mano, tad sūnus nutarė, jog nebeverta jo remontuoti: tame pačiame sklype pastatė naują namą, jau baigia įrengti. Galėtume kraustytis, bet man gera ir čia. Turiu keturis anūkus, visi jau suaugę, turi darbus ar verslauja, bei du proanūkius“, – džiaugiasi tėvas.
Pasak Antano, jiems su žmona pirmoje vietoje visada buvo mokykla, tai yra darbas, o Antano nepaleido noras mokytis toliau.
„Neakivaizdžiai įstojau ir baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, pradinių klasių mokytojo specialybę. Tačiau juo ir vėl nedirbau – buvau paskirtas direktoriaus pavaduotoju. Mano priežiūroje buvo visos techninės priemonės, jų remontas. Pavedė sutvarkyti nuo nulio visą mokyklos archyvą – tai didelio kruopštumo reikalaujantis darbas. Vedžiau darbų pamokas 7–8 klasių berniukams. O techniniai darbai tuomet buvo tikroviški: elektrinės metalo, medžio tekinimo, frezavimo staklės, galandinimo priemonės. Kvėdarnoje veikė melioracijos įmonė, mes jai gamindavome įvairias detales iš metalo, skardos, medžio dirbinius. Pastebėjau, kad mėgstama, įdomi veikla drausmina didžiausius pramuštgalvius, geriausiai darbe atsiskleidžia tie, kuriems mokslai sekasi sunkiau. Manau, konkreti praktika ankstyvame amžiuje galėtų ne vienam parodyti tolesnį gyvenimo kelią“, – įsitikinęs pedagogas.
Jis teigia per 39-erius mokytojavimo metus nesutikęs nė vieno blogo mokinio, kaip ir apskritai nė vieno blogo žmogaus. Ilgus metus gyvenantis tarp žemaičių, Antanas apibūdina juos kaip malonius, šiltus, draugiškus. Su būriu entuziastų aktyvus kvėdarniškis dalyvaudavo visuomeninėje veikloje, griežė smuiku ansamblyje, giedojo chore. Namuose stovi pianinas, Antanas sako savo atžalas mokęs juo groti, o dabar jiedu dažnai pagroja kartu su proanūkiu vienuolikmečiu Deividu – vaikinukas brazgina gitara. Meno gyslelę turi Antano dukra Loreta. Nuo šeštos klasės tėvai išleido ją į Vilniaus M. Čiurlionio meno mokyklą studijuoti dailės. Jos kurtas vitražas puošė Pajūralio kultūros namus. Tėvo kambaryje kabo ne vienas Loretos tapytas paveikslas.
Antanas apgailestauja, jog Kvėdarnos gyventojai jau kurį laiką neturi kur susieiti. Anot garbaus kvėdarniškio, rajono mero noras pademonstruoti tariamą taupumą miestelio bei aplinkinių kaimų gyventojus paliko be kultūros namų, todėl saviveiklos kolektyvai neturi kur repetuoti, neorganizuojami renginiai.
„Štai Vasario 16-osios proga tokia graži šventė vyko Laukuvoje. Gal ir Kvėdarnos būtų neaplenkę, bet kur žmonės rinktųsi?“ – svarsto A. Grigaliauskas.
Antanas teigia savo gyvenimu esantis visiškai patenkintas.
„Gerai gyvenu, pensijos užtenka. Išsiversčiau ir iš mažesnės, nes turiu daržą, visko užsiauginu pats. Taip nuo mažų dienų esu įpratęs. Tėvai augindavo po hektarą cukrinių runkelių, ravėdavome juos vienudu su mama. Vienam kartui nuravėti prireikdavo trijų savaičių. O dar reikėdavo aguonas palikti, nes iš jų aliejų spausdavo. Būdavo, kai perkaisti, išsimaudai Šešupėje, ir vėl į vagas... Dabar, žiūrau, žmonės per daug gerai gyvena – kiek maisto išmeta! Mes taip nemėtėm“, – lygina dabartinį ir ankstesnį gyvenimą garbaus amžiaus žmogus.
Džiaugiasi Antanas vieninga savo šeimyna.
„Esame vienas už visus, visi už vieną. Sekmadieniais mane nuveža į bažnyčią, kai prireikia – pas gydytojus. Nors, ačiū Dievui, man dar nieko neskauda, sunkiau tik dėl stuburo. Kiekvieną rytą ir vakarą atlieku pratimus ant kilimo, nuo pavasario iki rudens darbuojuosi kieme, gaudau kiekvieną saulės spindulį. Visos didžiosios metų šventės vyksta mūsų namuose, ruošiuosi Kūčioms, Kalėdoms, tiesa, dabar jau kiek pagelbsti dukra. Girą Velykoms tai jau tikrai darau pats. Kiek gyvenu Šilalės rajone, tiek laiko skaitau ir „Šilalės artoją“. Pamenu jį dar kitu pavadinimu. Seku žinias, žiūriu televizijos laidas – rūpi Lietuvos gyvenimas. Mėgstu knygas. Viskas man artima ir svarbu“, – entuziazmo nestokoja Antanas, ilgaamžis, ilgametis mokytojas, pedagogo keliu pasukęs, įkvėptas dėdės pavyzdžio. Meilė šiai profesijai nurungė kitą vilionę – mokytis amatų. Gal todėl Antanas, kaip darbų mokytojas, jų pramokė nemažą būrį savo mokinių.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS ir pašnekovo albumo nuotr.