Padievaičio piliakalnis – Gedimino pilies vieta
Istoriniai įvykiai, ypač kovos su Ordinu, formavo stiprų žemaitišką identitetą. Vienos iš stipriausių gynybinių centrų Žemaitijoje buvo Medininkų ir Karšuvos žemių pilys, stovėjusios ant Medvėgalio, Padievaičio piliakalnių Šilalės rajone. Istorikų mažai tyrinėta Karšuvos žemė XIII–XIV a. apėmė nemažą pietų Žemaitijos plotą, kuriame dabar yra didžioji Šilalės rajono dalis (išskyrus šiaurinę), Tauragės rajonas (išskyrus pietvakarinę jo dalį), Jurbarko rajono šiaurinė dalis ir Šilutės rajono rytinis kraštas.
Karšuvos žemę nuo užpuolikų saugojo ne viena pilis. Bene stipriausia ir svarbiausia šiaurinėje Karšuvoje turėjo būti Gedimino tvirtovė. Daugumos istorikų sutarimu, ji turėjo būti pastatyta Pagraudės valsčiuje, ant Padievaičio piliakalnio. Karšuvos užkariavimas prasidėjo 1259 metais iš vakarų. Karšuviai, padedant kitiems žemaičiams bei iš rytų Lietuvos atsiųstoms pajėgoms, Ordinui stengėsi priešpastatyti Jūros gynybinę sistemą.
Palei šią upę ir piečiau stovėjusių piliakalnių buvo išdėstyta vientisa pilių ir pilaičių grandinė. Svarbiausia čia buvo Gedimino pilis, kurioje rezidavo bei kovas koordinavo didžiojo kunigaikščio Vytenio brolis Gediminas. Pilį 1305-ųjų žiemą puolė kryžiuočiai. 1317 m. birželio 24 d. Ordino maršalo Henriko kariuomenė vėl niokojo Pagraudės valsčių. Kronikininkas Petras Dusburgietis rašo: „Antra kariuomenės dalis, būtent brolis Fridrichas iš Libencelės, Ragainės kontūras, turėjo su 150 vyrų prieiti slapta prie Gedimino pilies ir ją paimti, tačiau pilėnai – nežinia, kuriuo būdu apie tai iš anksto įspėti, – pilį apgynė, nors papilį broliams ir pavyko visiškai sudeginti“.
Remiantis Mikalojaus Jerošino informacija, galima teigti, kad šį kraštą gynė didžiojo kunigaikščio Vytenio ar Lietuvos submonarcho Gedimino rinktiniai būriai. Vadinasi, Gedimino tvirtovė buvo savotiška Lietuvos valstybės „karinė bazė“ Žemaitijoje. To paties kronikininko P. Dusburgiečio liudijimu, 1324 m. gegužės 22 d.
„brolis Ditrichas iš Altenburgo, Ragainės kontūras, bei 44 broliai su 400 Sembos ir Notangos vyrų apyaušryje netikėtai užpuolė Gedimino pilies papilį, sudegino jį ir išžudė visus žmones, kuriuos jame surado, išskyrus tuos, kuriems pavyko pasprukti į pilį. Broliai neteko trijų Notangos vyrų, kritusių kovoje, ir dviejų, kuriuos paėmė į nelaisvę. Pakliuvo į nelaisvę ir brolis Oteris, tačiau neilgai trukus jam pavyko stebuklingai išsigelbėti. Žinoma, jis dešimt dienų išbuvo kelyje be maisto“.
1329 m. žiemą didžiulio žygio į Medvėgalį metu pilį kryžiuočiai sunaikino. Ar po to ji buvo atstatyta, neaišku.
Padievaičio ar kitaip Kvėdarnos piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje Jūros kairiajame krante, jos santakoje su Vėžos (Druskio) upeliu. Aikštelė dabar yra trikampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, šiuo metu – tik 20 metrų ilgio ir 12 metrų pločio. XVII ar XVIII a. pastačius malūną, piliakalnis pradėjo intensyviai griūti į Jūrą, plaunamas jos pakeistos tėkmės, tad mūsų dienas pasiekė tik aikštelės rytinis kraštas ir 20 m ilgio jos pietinės dalies likutis, 2 m žemesnis už aikštelę – greičiausiai jau tik piliakalnio šlaitas. 1948 m. minima, kad aikštelė buvusi 55 m ilgio ir 35 m pločio. Šiaurinėje jos pusėje supiltas masyvus 4,5 m aukščio pylimas, besileidžiantis į 2 m gylio griovį. Į šiaurę nuo piliakalnio yra papilys – įtvirtinta gyvenvietė prie pilies. Jo aikštelė – trapecinė, 77 m ilgio ir 53 m pločio pietiniame krašte, 90 m – šiauriniame. Šiauriniame aikštelės krašte supiltas 1 m aukščio ir 15 m pločio pylimas, kurio išorinis 2 m aukščio šlaitas leidžiasi į 90 m ilgio, 20 m pločio bei 2 m gylio griovį.
Papilio aikštelėje rasta lipdytos grublėtos keramikos. Į šiaurę nuo papilio, į pietvakarius ir į rytus nuo piliakalnio, kairiajame Vėžos (Druskio) krante, 2 hektarų plote, yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasti bronziniai kryžinis smeigtukas ir žvangutis, taip pat lygios, grublėtos bei žiestos keramikos, perdegusių akmenų, molio tinko liekanų (radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje).
Į pietryčius nuo piliakalnio, Vėžos (Druskio) kairiajame krante, slėnyje yra Velnio sostu vadinamas akmuo (tyrinėtas 1971 m.). Už 150 m į pietryčius nuo piliakalnio yra VI–XII a. senkapis. Greičiausiai iš jo yra kilę kažkur piliakalnio teritorijoje rasti du ietigaliai, dvi bronzinės antkaklės, kryžinis smeigtukas bei kalavijo dalys. Deja, šie radiniai mūsų dienų nepasiekė.
XX a. vakarinis piliakalnio šlaitas ir papilio vakarinio šlaito dalis nuolat griuvo. Erozijos procesai nėra pasibaigę ir dabar. Papilys ir ypač senovės gyvenvietė bei senkapis anksčiau apardyti arimų. Visoje piliakalnio teritorijoje matomi paviršinės bei mechaninės erozijos židiniai, ypač ryškūs ant pylimo ir aikštelėje. Pats piliakalnis apaugęs tankia menkaverčių lapuočių augmenija, kuria po truputį užželia ir papilio šlaitai.
Buvęs didingas, tačiau Jūros upės smarkiai apgraužtas ir toliau tebegriūvantis piliakalnis, LDK valdovo Gedimino pilis, ilgai laukė dėmesio bei pagalbos. XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje, Kultūros paveldo departamentui vykdant griūvančių piliakalnių gelbėjimo programą bei ruošiant Padievaičio piliakalnio tvarkymo projektą, jame buvo atlikti žvalgomieji tyrimai. Jiems vadovavo archeologė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Elena Pranckėnaitė. Piliakalnyje bei jo aplinkoje ištirtos 2 perkasos ir 8 šurfai, kurie sudarė 32 m2 plotą. Tyrimų metu aikštelėje aptiktas 80 cm storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta lygia, grublėta bei apžiesta keramika, metalo lydymo atliekomis, molio tinku, gyvulių kaulais, perdegusiais akmenimis. Bene įdomiausias radinys buvo geležinis pjautuvas. Tokio pat storio sluoksnis rastas ir papilyje. Tačiau Padievaičio piliakalnio tvarkymo darbus sustabdė prasidėjusi krizė, nutraukusi ir visos piliakalnių programos vykdymą.
Tačiau šis piliakalnis artimiausiu laiku atgims naujam gyvenimui. Šilalės savivaldybė dar 2017 m. parengė Padievaičio, Kvėdarnos piliakalnio tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektą, kurio įgyvendinimas jau prasideda. Tad ši reikšminga ir unikali vieta Lietuvos praeičiai pažinti bus išsaugota bei pritaikyta turistų lankymui. Vienas iš svarbiausių bei reikšmingiausių darbų yra griūvančių šlaitų tvirtinimas, sustiprinant upės ardomą krantą ir stabilizuojant paviršinės bei mechaninės erozijos pažeistus šlaitus, taip apsaugant piliakalnį nuo visiško sunykimo. Palei vandens nuardytą Jūros upės pakrantę bus pastatytos akmenų atramos, kurios sutvirtins krantą, įrengtos bunos. Piliakalnio teritorijoje numatoma atlikti archeologinius tyrimus, taip pat – ir piliakalnio aikštelėje. Iš gautų archeologinių duomenų tikimasi surinkti kuo daugiau informacijos apie šios vietovės istoriją. Piliakalnyje ir jo teritorijoje bus atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai, pašalinti menkaverčiai medžiai, krūmai, dalis augmenijos, įrengti pėsčiųjų takai, apžvalgos aikštelės, laiptai, tilteliai, informaciniai stendai, poilsio zona, mašinų stovėjimo aikštelė, Jūros upės pakrantėje atsiras baidarininkų išlaipinimo-įlaipinimo vieta.
Unikali, mūsų rajono ir Lietuvos žmonėms mažai pažįstama, vienintelė LDK kunigaikščio Gedimino dinastijos pradžią menanti vieta – Padievaičio piliakalnis – jau šių metų pabaigoje kvies lankytojus naujai atgimęs.
Jurgita VIRŠILIENĖ,
kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistė