Gyvenimas be rutinos – su Žemaitija širdyje

Panemunių regioninio parko direktorius Mindaugas Ja­nu­šonis Šilalę vadina antraisiais namais – žmonos gim­tinėje praleisti ne vieneri metai. Nors Mindaugas jau se­­nokai dirba Jurbarko rajone, šeima į miestą prie Nemuno persikėlė vos daugiau nei prieš metus. Žemaitija, į kurią ekologas nuolat grįžta, jo gyvenime paliko ryškų pėdsaką: Mindaugas tvirtina čia išmokęs ne tik tarmės, bet ir supratęs, kaip svarbu didžiuotis savo kraštu ir kiek daug tai duoda šią savybę puoselėjančiai visuomenei.

Rotacija savo noru

Panemunių regioninio parko direkcija įsikūrusi vienoje gražiausių Valdovų kelio vietų – kryžkelėje tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos stovinčioje Šilinės smuklėje. Alaus čia jau seniai niekas nepilsto ir arklių, kaip XVIII amžiuje, nekeičia – dabar kultūros paveldui priskirtame pastate įsikūrusi parko direkcija ir lankytojų centras su ekspozicija „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Žvejyba net ir praėjusiame šimtmetyje dar bu­vo labai svarbus panemunės miestelio gyventojų amatas – Nemunas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme maitino visą šį kraštą. Dabar tik muziejuje ir gali išgirsti apie keltininkus, sielininkus, žibintininkus, o kažkada be tuo užsiimančių žmonių gyvenimas prie Nemuno buvo neįsivaizduojamas.

Mindaugas pripažįsta, kad šis mūsų šalies kampelis ir dabar išskirtinis – tokių upės slėnių, trylikos piliakalnių gynybinės linijos ir pilių niekur kitur Lietuvoje nerasi.

„Bet neužtenka pasakyti, kad čia yra piliakalnių – reikia pritaikyti šias vietas lankymui,  pa­rodyti žmonėms jų grožį, sudaryti galimybes pajausti  praeities dvasią. Kultūros paveldas šiame krašte yra išskirtinė vertybė, saugoti jį ir unikalų kraštovaizdį – Panemunių regioninio parko funkcija. Visa tai atsispindi lankytojų cent­ro ekspozicijoje, skirtoje daugiau paveldui, žmonėms, amatams, laivininkystei, nei gyvajai gamtai. Nors ir ji yra išskirtinė. Smėlėtose Nemuno salose nuo Kulautuvos iki Smalininkų peri ypač saugoma mažoji  žuvėdra. Prieš keletą metų buvo likusios tik aštuonios jų poros, šiemet jų suskaičiavome jau 120“, – džiaugiasi Mindaugas.

Į Jurbarką dirbti jis atvyko 2016-ųjų rudenį, laimėjęs Panemunių regioninio parko direktoriaus konkursą. Netrukus po to buvo įvestos kadencijos, tad dar keli metai – ir nori nenori, teks ruoštis naujam konkursui. M. Janušonis tikina, jog  gyvenimo permainos jam yra įprastas dalykas, nes ilgai dirbant vieną darbą, kyla grėsmė atbukti.

Todėl Mindaugas „rotuojasi“ savo noru. Trejus metus dirbęs Viešvilės valstybiniame gam­tinio rezervato direkcijoje Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vedėju, jis pasuko į verslą – „pasėdėti ant savo šiknos“. Kol sekėsi, džiaugėsi, kai pradėjo nesisekti – vėl grįžo į gamtą. Varnių regioninio parko vyriausiojo specialisto prevencijai ir kont­rolei arba, kitaip sakant, reindžerio pareigas Mindaugas  vadina svajonių darbu.

Reindžeris – tai toks aplinkos apsaugos pareigūnas, kuris nuolat būna gamtoje, bend­rauja su žmonėmis, palaiko ry­šius su bendruomenėmis: įs­pė­ja, padeda laikytis nustaty­tų taisyklių, o baudžia tik kraštutiniais atvejais. Dirbdamas Var­nių regioniniame parke, Min­daugas po pėdą išstudijavo visus XIII–XIV a. akmenimis grįstus Medvėgalio ir Sietuvos kūlgrindos takelius, kuriais kryžiuočiai įviliodavo savo priešus į spąstus. Tais takais jam tekdavo per dieną pervesti net kelias ekskursantų grupes. Sako, grįždavo šlapias ir iki ausų purvinas, bet laimingas.

Lyg molį „suminkė“ verslas

Pasak M. Janušonio, nėra tokio darbo, nuo kurio nepavargtumei. Nuo kūlgrindos akmenų paskausdavo padus, miško krūmų šakos iki kraujo subraižydavo kojas, kelintą kartą per dieną  vesdamas slaptais takais ekskursijas, kartais slinkdavo pakraščiu ir mintyse keikdavo kiekvieną savo žingsnį.

„Bet jei pailsėjęs džiaugiesi – vadinasi, viskas gerai, tik buvo sunki diena. Tą reikia iškęsti, išgyventi, o paskui ir vėl viskas eina savu ritmu. Pagal tai galima vertinti, ar darbas patinka, ar pats jam tinki“, – įsitikinęs M. Janušonis.

Mindaugas neslepia, kad jį su­formavo – lyg molį suminkė, išmokė siekti tikslo ir storą odą užaugino verslas. Tai tikroji mo­kykla, kurioje nėra intrigų, niekam negali pasakyti – palauk, padarysiu rytoj, kur nėra jokios trinties ir jokio pavydo, nes visi vieni iš kitų mokosi. Valstybės tarnyboje tokių santykių nėra. Tai kitokia sistema, ribojama pareigybių aprašymų, nuostatų, funkcijų paskirstymo, biudžeto galimybių, todėl žmonėms kartais pritrūksta mo­tyvacijos stengtis.

„Bet kai po verslo ateini į valstybės tarnybą, supranti jos privalumus. Tikslo siekimas nie­kur nedingsta, todėl nebenori tik atsėdėti darbo valandų. Esu žmogus, kuriam būtina save realizuoti, visą gyvenimą noriu augti. Jei tik pajusiu, kad nieko nebenoriu – savaime atsiras būdas pradėti permainas“, – tikina ekologas.

Apie Žemaitiją – su meile

Dažnai su šeima ir dabar į Šilalę grįžtantis M. Janušonis sako čia turėjęs viską, ko reikia jaunam žmogui. Patiko ir tvarkingas miestelis, ir gerai aprūpintas vaikų darželis, džiaugėsi turėdamas  kaimynystėje baseiną ir galėdamas jame smagiai leisti vakarus.

Dirbdamas Varnių regioninia­me parke, išmoko kalbėti žemaitiškai – būdavo juokinga, kai ekskursijas atvežusios mokytojos liepdavo vaikams pasiklausyti žemaitiškos tarmės. Ypač giliai įstrigo supratimas, jog žemaičiai gal net vieninteliai taip sugeba didžiuotis savo kraštu: turi pasus, kelia vėliavas, o sumenkinti bet kam gali pasiūlyti į šnobelį.

„Atvažiavau į Jurbarką – man vau! Nemunas, pilys – kur dar tokį kraštovaizdį pamatysi? O jurbarkiečiai sako: „Ai, kas čia važiuos...“ Važiuoja, ir dar kiek. Vasarą Medaus slėnyje 30–40 kemperių stovi – net su Australijos, Naujosios Zelandijos numeriais, o vokiečiai seniai tapo kasdieniais svečiais. Jurbarkas turizmui yra daug patrauk­lesnis kraštas, nes visi lankomi objektai yra prie kelio – važiuodamas iš Lenkijos, nori nenori tame kelyje atsiduri. O į Medvėgalį turi specialiai pasukti. Manau, kad jurbarkiečiai dar nepakankamai įvertina savo krašto privalumus, o žemaičiai paprasčiausią dalyką gali taip išaukštinti, kad atrodys kone stebuklas“, – svarsto Mindaugas.

Toks skirtumas geriausiai pa­stebimas minint Baltų vienybės dieną, kai ant visų piliakalnių vienu metu uždegami laužai. Nuo Medvėgalio už 20 kilometrų – iki pat Šatrijos kalno, pasak Mindaugo, gali ugnis įžiū­rėti,  o Jurbarko krašto bend­ruomenės laužus kuria skirtingu metu, susirenka maži būreliai entuziastų.

Gal dėl to, jog šis kraštas iki šiol neatranda tikrosios savo tapatybės: vieni etnologai teigia, kad nuo Dubysos – jau Žemaitija, kiti tikina, jog čia yra vidurio Lietuva ar net Vakarų Aukštaitija, o už Šventosios upelio jau prasideda Mažoji Lietuva – buvęs Vokietijos kraštas. Juokais netgi sakoma, kad jurbarkiečiai – permesti per Nemuną suvalkiečiai. Visi šie teiginiai turi pagrindo, nes žmonės susimaišę, daug atsikėlusių iš kitų, net ir labai tolimų kraštų, o kai nėra tikrų šaknų, trūksta ir pasitikėjimo savimi.

M. Janušonio įsitikinimu, Žemaitijoje net ir verslininkai ati­duoda duoklę savo kraštui.

„Tokių įmonių, kaip restora­nas „Meldai“, niekas kitas nekurtų, nes daug pelningiau bū­tų tokį turėti Klaipėdoje ar Kaune. Bet Šilalę mylintys žmonės stengiasi joje likti ir kurti verslą“, – tikina su šilališke šeimą sukūręs Panemunių regioninio parko direktorius.

Sėkmės keliu – per ugnį ir vandenį

Jurbarkas jį sužavėjo krašto­vaizdžiu, gamtiniais skirtumais bei jų siūlomomis galimybėmis. Plaukiojimas kateriu, pasivaikščiojimai palei Nemuną nutiestais takais gyvenimui su­teikia ypatingų spalvų. Nemuno „gabaliuką“ Mindaugas siekia turėti ir savo namuose – kuria akvariumą, prie kurio gali medituoti, svajoti, džiaugtis naujais jo gyventojais.

Tačiau ramybė greitai užliūliuoja, nebeskatina siekti permainų, atsisakyti trukdžių, keis­ti save. „Didžiausias iššūkis gyvenime yra įveikti savo paties nusistatytas ribas ir eiti taip toli, kaip niekada nebūtum nė svajojęs“, – yra sakęs XIX a. gyvenęs prancūzų dailininkas Pau­las Gauguinas. Šią jo sentenciją galima perskaityti M. Janušonio  projekto „Sėkmės kelias“ pri­statyme socialiniuose tinkluose.

Mindaugo kelias į sėkmę prasidėjo žingsniais per įkaitusias žarijas. Ėjo per jas daugybę kartų. Spyrio į užpakalį labiausiai reikėjo turint verslą, kad prisiverstų padaryti tai, ko nenori, kas nemalonu, neįprasta. Mindaugas sako, jog kartą perėjęs rusenančiomis žarijomis, visada prisiminsi pavojų, kuris padeda susikaupti, susitelkti mintimis į patį svarbiausią tikslą, rasti atsakymus į ore tvyrančius klausimus.

„Galvodami apie smulkmenas, užsicikliname ir nepastebime didelių dalykų. Tas, kuriam niekada negrėsė bank­rotas, kuris nėra svarstęs, ką pirkti už pas­kutinius 10 eurų, mažiausią problemą iškelia kaip pasaulio pabaigą. Gyvenimą keičiantys įvykiai priverčia negalvoti, kaip kada nors bus, nes tokiais atvejais supranti, jog reikia gyventi čia ir dabar – šią minutę. Pereidamas žarijomis, gauni ne­įkainojamą dovaną: supranti, jog, įveikęs save, svarbiausius sprendimus išdrįsi priimti ir gyvenime“, – įsitikinęs Mindaugas.

Norintiems tai patirti savo kailiu jis pasiruošęs visada padėti: organizuoja motyvacinius renginius, kurių metu einama per žarijas, per stiklo šukes, rankomis skeliamos lentos ir dar daug kitų, iš pirmo žvilgsnio ekstremalių užsiėmimų, ku­rių metu mokomasi nugalėti save.  Šių renginių esmė yra parodyti, kad tai gali padaryti visi, o vėliau savo patirtis pritaikyti ir darbe ar šeimose.

Įdomiai gyventi siekiantis vy­ras Šilalėje lankė Aušros Dani­sevičienės šokių kolektyvą, Lau­kuvos kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvą „Laukiva“, dainavo Varnių regioninio parko folkloro ansamblyje „Druja“, dabar abu su žmona šoka Jurbarko kultūros centro liaudiškų šokių kolektyve „Mituva“.

Mindaugas sako, jog labiausiai vertina laiką, nes jis greitai bėga. Laukti, kol išeis į pensiją ir galės gyventi smagiai, M. Janušonis nenori – įsitikinęs,  kad viską reikia daryti dabar, nes didžiausią vertę turi atmintyje išliekantys pojūčiai, patirtis, prisiminimai.

Mindaugas neabejoja, jog ne pinigai ir ne pareigos gyvenime yra svarbiausia. Jei nori praturtėti, reikia investuoti į keliones – savaitei išvažiavęs, visus metus gyvensi prisiminimais.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš albumo