Sunaikintiems pasauliams atminti...
Sausio 27-oji yra tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Pasaulyje ji minima nuo 2005 m., kai Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją, smerkiančią diskriminaciją, prievartą religiniu ar etniniu pagrindu bei atmetančią Holokausto neigimą. Šia rezoliucija sausio 27-oji paskelbta ir tarptautine Holokausto aukų atminimo diena, nes būtent šią dieną prieš 76-erius metus buvo išvaduota Aušvico koncentracijos stovykla.
Nacių koncentracijos stovykloje Aušvice, kelios minutės prieš žengiant į dujų kamerą, Vilma Grunvald rašo laišką vyrui: „Mano vieninteli, brangiausias, mes atskirti laukiame tamsos. Svarstėme galimybę pasislėpti, bet nusprendėme to nedaryti, nes tai būtų beprasmiška. Garsieji sunkvežimiai jau čia ir mes laukiame, kol tai prasidės. Esu visiškai rami. Mano vieninteli ir brangiausias, nekaltink savęs dėl to, kas įvyko, tai buvo mūsų lemtis. Darėme tai, ką galėjome. Lik sveikas ir atmink mano žodžius, kad laikas užgydys žaizdas – jei ne visiškai, tai bent iš dalies. Rūpinkis auksiniu mažuoju berniuku ir pernelyg nesugadink jo savo meile. Abu likite sveiki, mano brangiausieji. Galvosiu apie tave ir Misą. Tebūnie jūsų gyvenimas pasakiškas, mes jau turime lipti į sunkvežimius. Į amžinybę, Vilma“.
Šis laiškas yra saugomas Vašingtono Holokausto muziejuje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Nacių koncentracijos stovykloje Aušvice 1940–1945 m. buvo sunaikinta virš milijono atskirų, nepakartojamų pasaulių – daugiausiai žydų tautybės žmonių. Karo pradžioje naciams okupavus Lenkiją, šalia Osvencimo miesto (vok. Aušvico), buvusiose kareivinėse pasirinkta vieta kalinti lenkų civilius ir karo belaisvius. Iš įvairių kraštų, pradedant Oslu, baigiant Rodo sala, į Aušvicą vežami šimtai tūkstančių žmonių. Konclageryje atimami daiktai, apranga, bandoma ištrinti asmens vardą ir pavardę, vietoj to išduodant dryžuotus skarmalus ir įspaudžiant tatuiruotę ant rankos. Formuojamas ištisas kompleksas: žmonės išnaudojami alinančiu darbu, kalinami, marinami badu, panaudojami makabriškų medicininių eksperimentų tikslais, nuodijami dujomis bei deginami krematoriumuose. Trečiojo reicho ministras Otto Thierack sakė: „Mes privalome išlaisvinti vokiečių tautą nuo lenkų, rusų, žydų ir čigonų“... Į nepageidaujamų gyventi sąrašus pakliūna ir pasipriešinimo dalyviai, Biblijos tyrinėtojai, seksualinės mažumos bei daugybė kitų asmenų. 1941 m. čia pirmą kartą su 600 lenkų kalinių išbandomos nuodingosios Zyklon B dujos. Žmonės uždaroje patalpoje miršta maždaug per 20 minučių. Vėliau įsisiūbavęs mirties fabrikas per dieną numarina apie 8000 žmonių. Dieną ir naktį rūksta krematoriumų kaminai...
Net 1944 m., jau po Antrojo fronto atidarymo, kuomet nacių Vokietijos pralaimėjimas kare pasidarė akivaizdus, egzekucijos nelėtėja. Po bandymų nutraukti ryšius su Hitleriu, Vengrijoje nuo valdžios nušalinus valstybės galvą Miklos Horthy, kuris iki tol priešinosi piliečių deportacijai iš šios šalies, apie 400 tūkstančių žydų vežami tiesiai į Aušvico – Birkenau dujų kameras...
Baigiantis karui ir sovietų kariuomenei artėjant prie Aušvico, naciai nusprendė galinčius paeiti kalinius varyti pėsčiomis į Vokietijos teritorijoje esančias koncentracijos stovyklas. Pakeliui nemažai žmonių mirė, negalintys paeiti buvo nušauti sargybinių, todėl tas kalinių žygis buvo pavadintas Mirties žygiu.
Po karo praėjus nemažai metų, kai pradėjo silpti komunistinis sovietų sąjungos režimas, laisvėjo Lenkija, buvę kaliniai, o vėliau jų šeimos ėmė lankyti Aušvicą.
2005 m. Jungtinių Tautų generalinė asamblėja paskelbė sausio 27-ąją tarptautine Holokausto aukų atminimo diena. Minėjimo simboliu buvo pasirinktas Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimas 1945 m. sausio 27-ąją. Šią datą mini daugelis demokratiškų valstybių visame pasaulyje. Pernai tą dieną renginyje „We Remember“ („Mes prisimename“) Aušvice dalyvavo net 120 valstybių vadovai.
Šiemet tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su Lenkijos ambasada organizuoja projektą „Apie tai, kas buvo prarasta“, skirtą tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai paminėti. Jį sudaro šia tema mokytojų vedamos pamokos mokiniams, kuriami plakatai.
Istorija – gyvenimo mokytoja, tad, mokydamiesi iš šios praeities tragedijos, galime sukurti geresnę ateitį.
Arūnas MIKALAUSKAS,
istorikas
Algimanto AMBROZOS nuotr.
