Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...

Visą mėnesį socialiniuose tinkluose dominuoja tautinė simbolika, tri­spal­­vės gėlės, kai kurių švietėjų, visuomenininkų idėjų dienoraščiuose – vals­tybės švenčių minėjimo scenarijai. Stengiantis, kad projektai nebūtų uždari, kai kuriose mokyklose, pasitelkus nuo­tolinius instrumentus, vyksta atviros pamokos, renginiai, atspindintys Lietuvos istorijos faktų liudijimus, de­monstruojama mokinių kūrybinė, intelektinė ir meninė veikla. Kaip ži­nia, tarp daugybės neeilinių dienų yra ir itin didžios dienos: Vasario 16-oji, Ko­vo 11-oji.

Kas buvo tie 1918-ųjų žmonės, sudėtingu ir lemiamu momentu turėję drą­sos bei ge­bėjimo susitarti? 

Tarp jų yra ir Ši­lalės rajo­ne gimęs sig­na­­taras, Prezidentas Alek­sand­ras Stul­ginskis.

Jis gimė 1885 m. vasario 26 d. netoli Kaltinėnų, Ku­ta­liuo­se, dvylikos vaikų šeimoje. Bū­­­­si­mo politiko vaikystė bei paaug­lys­tė prabėgo, ganant gyvulius, mokantis namuose, vėliau – pradžios mokykloje Kal­ti­nėnuose, po to – Kra­žiuo­se. Po ankstyvos motinos mirties nuskurdęs tėvas toliau leisti mokytis Alek­sand­ro nebeįstengė. Tačiau atkaklus jaunuolis su brolių ir sesers finansine pagalba įstojo į Liepojos gimnaziją, vėliau – į Kauno kunigų seminariją. Bet šventinimų į kunigus atsisakė, motyvuodamas, jog naudingesnis Lietuvai būsiąs, pasirinkęs pasauliečio kelią. 1913 m. A. Stulginskis baigė Halės žemės ūkio institutą Vokietijoje, grįžo į Lietuvą, po tam tikrų carinės valdžios trukdžių įsidarbino agronomu. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje susirgęs ir atkakęs į Vilnių, čia nusprendė pasilikti, įsitraukė į Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, organizavo pedagogų kursus, susipažino su būsima žmona Ona Matulaityte.

Beje, jai Aleksandras piršosi net penkis kartus, mat mergina dvejojo, ar prisiimti visuomeninę naštą ir gyventi su idealistu. Tai labiausiai ir stabdė suvalkietę Oną. Vis tik nugalėjo žemaitiškas atkaklumas. Kaip parodė istorija, Stulginskių šeima buvo pavyzdinė ir ne veltui tarpukaryje krikščionių demok­ratų pateikiama kaip sektinas modelis. 

Aktyvi A. Stulginskio politi­nė karjera prasidėjo 1917 m., kai jis buvo išrinktas į Lie­tu­vos Tarybą, 1923 m. jis ta­po Lie­tuvos Prezidentu. 1927-ai­siais, praėjus metams po prezidenta­­vi­mo, jis atsitraukė nuo politikos ir išvyko į savo ūkį Jo­kū­bave (Kretingos r.). Ten, prie pat tuometinės Vo­kie­­ti­jos sienos, buvusį Lie­tu­vos Pre­zi­den­tą, visuome­ni­nin­ką, politiką ir užtiko 1940 m. sovietinė okupacija. Ne­pa­si­nau­dojusi galimy­be pasitrauk­ti į Va­karus, buvusi pir­moji Lie­tu­vos pora 1941 m. bir­že­lio 14 d. kartu su dešimti­mis tūkstančių kitų lietuvių bu­vo ištremta į Sibiro lagerius ir išskirta: Aleksandras atsidūrė Kras­nojarsko krašte, Ona – Ko­mi­jo­je. Lietuvoje liko mediciną studijavusi jų duktė Aldona, kuri antrojo pasaulinio karo pabaigoje, artėjant sovietams, pasitraukė į JAV.

Be teismo sprendimo lageriuose ir kalėjimuose A. Stul­gins­kis buvo kalinamas 11 me­tų. Palyginimui – šiandieninėje Lietuvoje, kaip ir kitose demok­ratinėse valstybėse, be teismo sprendimo joks asmuo nega­li būti sulaikytas ilgiau nei 48 valandas. Tad tokia buvo „so­vietinė teisė“...

1952 m., būdamas 67-erių, buvęs Lietuvos Prezidentas už tai, kad ėjo valstybines pareigas, pagal Rusijos baudžiamąjį kodeksą buvo nuteistas 25 m. kalėjimo, įskaitant kalėtą laiką nuo 1941-ųjų birželio. 

Tik po Stalino mirties pradėjus palaipsniui paleisti likusius gyvus politinius kalinius ir po 13 metų neteisėto žeminimo, alinančių priversti­nių darbų A. Stul­­ginskis susitiko su žmona, dar po poros metų grįžo į Kauną. Čia ilgai teko vargti dėl prisiregist­ra­vimo, nega­lėjo įsidarbinti net paprastu darbininku, be to, suluošinta sveikata ir amžius darė savo. Ilgametė tremtis palaužė mylimos žmonos sveikatą ir ši 1962 m. mirė. Po septynerių metų, sulaukęs 84-erių, Anapilin išėjo ir Pre­zidentas A. Stul­ginskis. Kuk­lios laidotuvės, apie kurias mažai kas Kaune ži­nojo, į Panemunės kapines sutraukė tik nedidelį artimųjų būrelį. Tačiau be sovietinės valdžios pareigūnų eks­cesų vis tiek neapsieita – po laidotuvių kai kurie jų dalyviai buvo tardomi.

Istorijos mokslų daktaro Al­fonso Eidinto darbo anonse A.  Stulginskis pristatomas kaip vienas iš Nepriklausomos Lie­tu­vos atkūrėjų, Lietuvos Tary­bos narys, Vasario 16-osios Nepri­klausomybės Akto sig­na­ta­­ras, pirmųjų Laikinųjų Lie­tu­vos vyriausybių minist­ras, Stei­­gia­mojo Seimo pirminin­kas, 1922–1926 m. – pirmasis kons­­titucinis Lietuvos Res­pub­li­kos Prezidentas, įtvirtinęs de­mok­­ratinės santvarkos pag­rin­­dus.

Atminkime tai ir, jungiami Trispalvės, dalinkimės savo šalies istorija. Tik ji gali atskleisti tautiškumą, padėti rasti sprendimus. Ji yra geriausia dovana mums, pozityvumo šaltinis,   matant, jog auga nauja neabejinga karta, reikalinga valstybingumui, moderniai Lietuvai, prisidedanti prie visuotinės ge­rovės.

Arūnas MIKALAUSKAS,

istorijos mokytojas