Laikraštis auga kaip žmogus: būtina savybė – sugebėjimas keistis

Šis „Šilalės artojo“ numeris – pirmas žingsnis į aštuntą leidybos dešimtmetį. Skaičiuojame juos nuo 1951-ųjų ba­landžio 15 d., kai šilališkių namus pasiekė pirmasis tuo­me­tis rajono laikraštis „Spalio Pergalė“. Po dvylikos me­­tų iš jo išaugo „Artojas“ – tokiu pavadinimu pirmasis laikraščio numeris išėjo 1963 m. kovo 1 d. Po dar be­veik 30 metų laikraštis nusikratė visų partinių-politinių priklausomybių, o nuo 1994-ųjų leidžiamas „Šilalės artojo“ pavadinimu yra nepriklausomas profesionalus leidinys. Švęsdami savojo „Artojo“ 70-metį, vertiname visų kartų žur­nalistų sukauptą patirtį ir džiaugiamės, jog net sunkiausiais laikais kolegos išsaugojo sugebėjimą kritiškai ver­tinti gyvenimo įvykius ir, kiek prieš kelis dešimtmečius tai buvo įmanoma, teisingai laikraščio puslapiuose užrašė Ši­lalės krašto žmo­nių gyvenimo istoriją. 

Ideologinis organas tikrovei pagražinti

Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžia buvo sunkus laikas: sovietų valdžia tęsė kruviną pokario kovą miškuose su laisvės kovotojais ir visomis išgalėmis, nors nelabai sėk­mingai, stiprino dar neseniai susikūrusius ir vos kvėpuojančius kolūkius. Įkvėpti optimizmo bei parodyti džiugią „tarybinę tikrovę“ buvo reikalingas laikraštis, kuris galėtų pasiekti kiekvienus namus ir prabilti į žmones suprantamu žodžiu. Šilalėje pirmasis leidinys pasirodė 1951 m. pavasarį. Pirmajame numeryje nurodoma, jog laikraštis „Spalio Pergalė“ yra Lietuvos KP(b) Šilalės RK ir RVK organas – mokslo ragavusiai inteligentijai, šviesiems žmonėms tai buvo žinia, kad laikraštis skirtas įtvirtinti okupacinę valdžią ir skleisti žinią apie sovietinės valstybės laimėjimus. Tik tos šviesuomenės jau buvo menkai telikę: labiausiai išsilavinę, turtingiausi, prieškario inteligentijai priskiriami gyventojai ešelonais išvežti į Sibirą, o pažangiausias jaunimas žuvo kovodamas arba buvo užspeistas miškuose įsirengtose slėptuvėse.

Pirmąjį keturių puslapių „Spalio Per­galės“ numerį į gyvenimą išlydėjo redaktorius J. Ruzgaitis. Jokio kreipimosi į skaitytojus laikraščio leidėjai nerašė, tik paskutiniame puslapyje prašė visų kolūkiečių bei darbininkų rašyti apie tai, ką patys pergyveno, matė ir žino, kad tūkstančiai laikraščio skaitytojų sužinotų apie jų naują patyrimą. O pirmąjį numerį leidėjai sudėliojo iš tam laik­mečiui būdingų aktualijų. Svarbiausia tema tapo pavasario sėja, kuriai buvo raginama kuo geriau pasiruošti. 

Vertingas istorine prasme

Dabar, grįžtelėję 70 metų atgal, pirmajame laikraščio numeryje randame ir istorinių žinių. Štai rašoma, jog ba­landžio 13 d. Mašinų-traktorių stoties (MTS) darbuotojai pradėjo rajono centro atstatymo darbus: būsimo parko vietoje žemę lygino traktorininkas M. Petkus. Pranešama, kad balandžio 14 d. įvyko pirmoji šeštadienio talka, kurioje dalyvavo apie 300 žmonių: vidurinės mokyklos mokiniai, tarnautojai ir darbininkai tvarkė miesto parką. O štai Šilalės rajono Kaimo ir kelių statybos skyriaus vedėjas Grigorjevas rašo, jog 1951 m. rajone reikia pastatyti 30 arklidžių, 5 karvides, 2 veršides, 8 kiaulides „su 25 motininių kiaulių vietomis kiekvienoje“, 8 avides ir 10 paukštidžių. Taip pat – 6 grūdų sandėlius, 6 pašarų sandėlius, 4 žemės ūkio mašinų sandėlius, 6 grūdų džiovyklas, 1 valdybos namą, vaikų darželį, 5 naujus gyvenamuosius namus ir perkelti į gyvenvietes 40 kolūkiečių namų. Kad statyba atsieitų pigiau, buvo reikalaujama kolūkiuose statyti kalkines bei lauko plytines, kurios tais metais turėjo pagaminti 1 mln. plytų. Bet partijos uždavinius vykdyti nebuvo lengva. Teigiama, jog Kvėdarnos apylinkės pirmininkas „draugas Balckus nepakankamai atsakingai žiūri į šį darbą, galvoja, kad statyba kolūkiuose yra savieigos dalykas ir vystysis pati“. Kvėdarnos kolūkis 1950 m. atstatė lauko plytinę, kurioje per metus pagaminama 150 tūkst. plytų, tačiau „dėl nebuvimo kontrolės plytinė davė tik 19.000 štukų plytų“... 

1955 m. laikraštis rašė, kad vyriausybė skyrė lėšų pirčiai mieste pastatyti – ji pradėjo veikti sausio 21 d. Įdo­mią naujieną skaitytojams pranešė V. Ma­lišauskas: Šilalės vidurinėje „kultivuojamas ledo rutulys, mokiniai Košinskas, Grigūla jau pasiekė neblogų rezultatų“.

Tų pačių metų vasario 24 d. laikraštyje rašoma, jog Pajūryje buvo įsteigta 10 vietų kaimo ligoninė, kurioje yra gimdymo skyrius, o artimiausiu laiku „bus įsteigta ir ambulatorija, kurioje dirbs 2 gydytojai“. 

Spausdinama ir informacija apie tai, kad vyko jaunimo vakaras, skirtas pareiškusiems norą vykti į dirvonuojančias žemes, o susitikime kalbėjęs Šilalės MTS traktorininkas Jovaišas pasižadėjo neapvilti draugų. Dirvonuojančios žemės, anuomet vadintos plėšiniais, buvo Kazachstane, tikėdamiesi užsidirbti, ten vyko ir jauni lietuviai. 

Iš pageltusių laikraščio puslapių gali sužinoti, jog 1955 m. kolūkiuose pradėti organizuoti vaikų darželiai, kuriuose 3–4 moterys paskirtos prižiūrėti 20–25 vaikus, kad „kitos galėtų dirbti“. 

Pervertus šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje leisto laikraščio komplektus, susidėlioja Šilalės miesto ir viso krašto augimo, žmonių gyvenimo vaizdas – laikraštis iš tiesų yra gyvenimo veidrodis, kuriame ne tik atsispindi, bet ir išlieka tai, kas tuo metu buvo ryškiausiai matoma. 

Kritinis požiūris žurnalistams įgimtas

Jau pirmajame tuomečio rajono laik­raščio numeryje yra skaitytojų laiškų skyrelis. Vienoje informacijoje rašoma, kad dėl Šilalės vidurinės mokyklos bib­liotekos „blogo veikimo mokiniai turi daug vargo, kol gali pasikeisti knygas“. Greta informacija, jog Šilalės rajono Kūno kultūros ir sporto komitetas nesiruošia vasaros sporto sezonui: sportininkai pageidauja, kad komitetas kuo greičiau pradėtų sporto aikštelių tvarkymą. Vartotojų kooperatyvo valdyba raginama pašalinti trūkumus miesto užkandinėje. Nurodoma, jog nors yra tik devyni stalai, padavėjos juos nestropiai aptarnauja: pasitaiko, kad reikia ilgai laukti, kol lankytojai gauna pavalgyti. Be to, rašoma informacijoje, lankytojams valgant, valytoja ima šluoti patalpas ir sukelia dulkes, nusižengdama higienai...

Akivaizdu, jog kritinis požiūris buvo būdingas ir anų laikų žurnalistams. Nors partijos komitete tikrai sėdėjo specialus spaudos cenzorius, niekas ne­leido kritikuoti partijos ar vyriausy­bės, o vyresni žurnalistai dar ir dabar gali papasakoti šimtus istorijų apie par­tinės cenzūros veikimą. Tačiau, nepaisant to, kritikos laikraštyje vis tik buvo. Pavyzdžiui, 1955 m. vasario 10 d. buvo „pabaksnotas“ Šilalės miesto vykdomasis komitetas, jog nesirūpina šalia esančia laikraščių vitrina. Rašoma, kad ji naudojama įvairiems skelbimams kabinti, todėl laikraščiui nelieka vietos.

„Apie tai, kad ji apleista, jau buvo rašyta, bet miesto vykdomasis komitetas į kritiką nereagavo ir einamos padėties nepagerino. Vis dėlto į šį reikalą reikia atkreipti rimtą dėmesį. Miesto vykdomojo komiteto darbuotojai turi reguliariai iškabinti vitrinoje laikraštį, kad patenkintų žmonių, ypač praeivių, pageidavimus“, – rašo laikraščio korespondentas  K. Laurinaitis. 

Rūpinosi, kad žmonės skaitytų

Nors „Spalio Pergalė“ buvo ideologinio fronto ruporas, jame tikrai daug vietos buvo skiriama kultūrai. Tarkime, prieš dainų šventę rašyta, jog Šilalėje, pačiame rajono centre, jai visiškai nesirengiama, nes kultūros namai „eilę metų nesuranda chorvedžio“. Penktoji rajoninė dainų šventė tais metais vyko birželio 26 d., remiantis išlikusia spauda, joje dalyvavo 32 tautinių šokių kolektyvai. Po mėnesio „Spalio Pergalė“ kritikuoja Didkiemio kultūros įstaigas –

piktinamasi, kad bibliotekos vedėja nesilaiko darbo valandų, neveda jokio masinio darbo. 

Iš prieš 70 metų pradėtos leisti „Spalio Pergalės“ publikacijų galima suprasti, jog sovietinė valdžia rūpinosi informacijos sklaida. Viename iš 1955 m. laikraščio numerių spausdinama skaitytojų laiškų apžvalga, kurioje dalijamasi žiniomis apie kaimo laiškininkų darbą. 

Pavyzdžiui, kaimo korespondentas V. Milkintas rašė, jog ketvirti metai „Žvingių“ kolūkio IV-osios ir V-osios lau­kininkystės brigados nariams spaudą pristato laiškininkas Viktoras Vai­norius: „Jis visada laiku atsiima iš Ryšių agentūros laikraščius, žurnalus ir kitą korespondenciją ir išnešioja kolūkiečiams“. Giriama „Jaunimo“ kolūkio laiškininkė Ona Makaraitė, išplatinusi 157 egz. įvairių spaudinių, ir Antanas Šer­pytis, išplatinęs 102  egz. spaudinių. 

Tame pat numeryje kritikuojamas „Gegužės 9-osios“ kolūkio pirmininkas drg. Šliažas, „neišskiriantis reikiamo skaičiaus laiškininkų: kolūkiui aptarnauti reikia keturių laiškininkų, bet yra tik vienas, kuris nespėja išnešioti spaudos visiems kolūkiečiams“... 

„Velnių“ gavo ir „Žemaičių švyturio“ kolūkio pirmininkas drg. Toleikis, nes jau kuris laikas kolūkyje dirbo tik viena laiškininkė. Kvėdarnos ryšių skyriaus viršininkas piktinosi, jog laiškininkė kolūkiečiams spaudą pristato tik kartą per savaitę, „o drg. Toleikis nevykdo pažado išskirti dar 3 laiškininkus“... 

Į redakciją plaukė laiškai 

Už galimybę pavartyti pirmąjį rajono laikraščio, pradėto leisti 1951 m. balandžio 15 d., numerį „Šilalės artojo“ redakcija yra dėkinga Šilalės viešosios bibliotekos darbuotojoms, kurios jį surado ir parsiuntė iš Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos archyvų. Šilalės rajono biblioteka laikraštį „Spalio Pergalė“ komplektuoja nuo 1955-ųjų. 

Laikraštis „Spalio Pergalė“ kainavo 15 kapeikų, visiems 1951 m. jį buvo galima užsiprenumeruoti už 11,7 rub­lio, o prenumerata 1 mėnesiui kainavo 1,3 rublio. Iki metų galo buvo išleisti 55 numeriai. Metų pradžioje laikraštis buvo leidžiamas 1000 egzempliorių tiražu, skaitytojus jis dažniausiai pasiekdavo ketvirtadieniais, o pirmasis numeris išleistas sekmadienį. Laikraštį spausdino Šilalės spaustuvė. 

1958 m. laikraščio redaktoriumi dirbo A. Žilinskas, laikraštis ėjo 1200– 1500 egz. tiražu, per metus redakcija išleido jau 94 numerius. Nors anuomet telefonai buvo retenybė, o apie elektroninį paštą bei kitus šiuolaikiškus susisiekimo būdus niekas net nesvajojo, akivaizdu, jog ir tuometiniams  redakcijos darbuotojams buvo pavykę užmegzti ryšį su savo skaitytojais. Spaudos dienos proga laikraštis skelbė, kad nuo metų pradžios (per 4 mėn.) gavo 632 skaitytojų laiškus. Anuomet tai buvo nemažas iššūkis, nes 1959 m. gyventojų surašymo duomenimis, bent kokį išsilavinimą turėjo vos daugiau kaip 60 proc. vyresnių nei 10 metų gyventojų, o kaimiškuose rajonuose – dar mažiau. 

Šilalė ir anuomet buvo kaimiškas rajonas, 1959 m. mieste gyveno tik 1188 gyventojai. Jų surašymas parodė, kad 1959 m. iš 1000 kaimo gyventojų, vyresnių nei 10 metų, pradinį išsilavinimą turėjo 393, pagrindinį – 87, viduri­nį –13. Aukštuosius arba aukštesniuosius mokslus buvo baigęs tik 21 žmogus.  

Šilalės rajone tuo metu gyveno daugiau kaip 24 tūkst. žmonių, maždaug trečdalį sudarė vaikai, jaunesni nei 15 metų. Mažiausiai tuomet buvo vyresnių nei 60 metų žmonių – per 2,8 tūkst. Daugiau kaip pusė amžiaus pradžioje gimusių žmonių nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. 

Laikraštis „Spalio Pergalė“ ėjo iki 1962 m. balandžio vidurio ir buvo pasiekęs 3000 egz. tiražą. Tačiau tų pačių metų balandžio 25 d. prenumeratoriai gavo jau „Leniniečio balsą“ – Tauragės teritorinės kolūkių ir tarybinių ūkių gamybinės valdybos leidinį. Ar pirmojo rajono laikraščio leidyba buvo sustabdyta ir dėl kokių priežasčių – dar reikia aiškintis, ieškant dokumentų istorijos archyvuose. 

Už tai, kad esame – ačiū Jums

Tokia yra pirmųjų laikraščių istorija, kurią glaustai Jums pateikėme. Akivaizdu, jog prieš 70 metų savo kelią pradėjęs šiandieninis „Šilalės artojas” yra išgyvenęs daug permainų, matęs įvairiausių istorinių laikotarpių, ne kartą keitėsi leidinio pavadinimas, teko patirti ne vieną per­sitvarkymą, kol laikraštis tapo objektyviu ir visiškai nuo niekieno nepriklausomu. 

Todėl šiandien, jubiliejinio gimtadienio išva­karėse, drąsiai galime sakyti, kad mūsų veikla yra prasminga, o misija šviesti ir informuoti visuomenę garbingai vykdoma – nė vienas laikraštis neišliktų, jei neturėtų skaitytojų. „Šilalės artojas” pagrįstai gali didžiuotis stabiliu tiražu, kurį užtikrina tik skaitytojų pasitikėjimas bei palaikymas. Būtent žmonės, prenumeruojantys rajono laik­raštį, yra geriausi mūsų darbo vertintojai. Todėl didžiuojamės, jog tą pasitikėjimą pateisiname ir esame ne tik savotišku rajono įvykių metraščiu, bet, manome, ir daugelio draugu.

Spaudos esmė ir paskirtis yra rašyti apie tai, kas vyksta, fiksuoti kasdienybę, neprarasti aktualumo ir objektyvumo. Nors kartais tam prireikia daug pastangų – retas politikas atsispiria nenumaldomam norui reguliuoti, „ką reikia” rašyti, o kiekviena šalies valdžia kasmet bando keisti įstatymus, taisyk­les, svarsto vis naujus informacijos pateikimo draudimus ar apribojimus. Ir, deja, noro padiktuoti, apie ką laikraštis „turi“ rašyti, o ko nevalia „užkabinti”, pilni ne tik politikai: neretai sulaukiama pretenzijų ir iš asmenų, kurie visuomenei aktualią informaciją priima kone kaip asmeninį įžeidimą, o dabar dar –ir kaip tariamą asmens duomenų atskleidimą. Ir nors kiekvienas turi teisę ginti savo įsitikinimus, kai kurie žmonės jaučiasi neginčijamai teisūs ir įsivaizduoja galintys nutildyti visus, kurie mato, mąsto kitaip ir atskleidžia tai visuomenei.

Įvairios žiniasklaidos savireguliacijos institucijos (Visuomenės informavimo etikos komisija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba bei kt.) šiemet svarstė ir priėmė sprendimus dėl dviejų šilališkių (politi­kės ir medikės) skundų. Abu jie buvo parašy­ti, susigalvojus, jog „Šilalės artojas” neva paskelbė „neskelbtiną“ informaciją. Ta­čiau net ir pasitelkus advokatus, nepavyko įrodyti, jog laikraštis būtų pažeidęs Visuomenės informavimo įstatymo ar Etikos kodekso nuostatas. Todėl, kad redakcija dirba atsakingai, brangina savo reputaciją ir sąžiningai vykdo profesinę pareigą informaciją skelbti tiksliai, teisingai bei objektyviai. Ir nei politinės pareigos, nei turtinė ar visuomeninė padėtis laikraščio leidėjams „įspūdžio“ nedaro.

Žinoma, pasitaiko ir suklysti. Bet jei taip nutinka ir žinome, kad esame neteisūs, nebijome to pripažinti, atsiprašyti bei patikslinti informaciją. Tačiau niekada skaitytojams nepateikiame išgalvotų istorijų, nekuriame tariamų skandalų, kad paskui galėtume pranešti „sensaciją” ir pan. Tad nepagrįsti kaltinimai, o pastaruoju metu iš valdžios ruporų sklindantis sąmoningas laikraščio menkinimas bei kitokie panašūs išpuoliai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas savo padėtimi arba kaip savotiškas smurtas prieš žurnalistus.

Kita vertus, tai tik įrodo, jog dirbame gerai. Todėl įžengę į 80-uosius laikraščio leidybos metus, ir toliau stengsimės išlikti girdimi ir skaitomi, objektyvūs ir principingi. O kadangi 70-metis – gana įspūdinga sukaktis, bet galiojantis karantinas bei kiti suvaržymai draudžia didesnius susibūrimus, nusprendėme šventę minėti kitaip: visiems skaity­tojams, buvusiems laikraščio dar­buotojams, bendraautoriams, kurie iki Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, minimos gegužės 7-ąją, užsuks į redakciją, įteiksime simbolinę „Šilalės artojo” dovaną. Kaip padėką už Jūsų bendrystę.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ