Rankraščiuose – prisiminimai apie kun. Stanislovą Rimkų

Besidomėdama Kražių skerdynių (1893 m.) ir Kražių parapijos vikaro kankinio Stanislovo Rimkaus (gim.  1912 m., sušaudytas 1942 05 20 Sol Ilecko lageryje, pietiniame Urale, Čkalovo – dabar Orenburgo – srityje) istorijomis, susidūriau su informacijos šaltinių stoka. Nors šiuos du istorijos įvykius skiria pusė amžiaus, bet jie tarpusavyje labai susiję. 

1936-ųjų gegužės 30-ąją į Kražius vikaru atkeltas jaunas kunigas S. Rimkus su savo broliu Antanu ir seseria Kristina ėmėsi organizuoti Kražių skerdynių 50 metų sukakties paminėjimą. Vienas iš veiklos barų buvo įsteigti Kražių skerdynių muziejų, rinkti liudininkų atsiminimus apie šiuos įvykius. Tačiau entuziastingą jaunų žmo­nių veiklą sustabdė klebono areštas 1940 m. rugpjūčio 6-ąją. Dar ilgai šeimos nariai nežinojo, kad brolis kun. Stanislovas, įkalintas pietų Sibire, buvo iš naujo teisiamas, skiriant mirties bausmę, kuri įvykdyta 1942-aisiais.

Nepaisant informacijos stygiaus, domėtis minėtomis temomis skatino ir Šiaulių vyskupijos atkaklus ryžtas pradėti abiejų įvykių diecezinius tyri­­mus. 2019 m. gruodžio 17 d. Vatikano Šven­tų­jų bylų kongregacija protokolu Nr. 3509-1/19 leido Šiaulių vyskupijoje pradėti beatifikacijos arba kan­kinystės pripažinimo bylą kun. Sta­nis­lovui Pijui Rimkui, nužudytam iš neapy­kantos tikėjimui.

Netrukus sužinota apie kunigo gimines, rasti Antano Rimkaus (pasirašiusio Antano Šlinskio slapyvardžiu) surinkti kražiškių liudiji­mai. Šiemet muziejui atvežtas ir likęs A. Rim­kaus archyvas, liudijan­tis apie kun. kankinio Sta­nislovo kunigiš­ką mi­­si­­ją, Kražių skerdynių at­­minimą, tarpuka­rio Švėkš­­nos Saulės gimna­zijos, Ateitininkų, Pava­sa­­rininkų kuopų gy­venimą. Archyvą išsaugojo kun. S. Rimkaus sesers Uršu­lijos sūnus Nemakščių mokyklos muzikos ir istorijos mokytojas Antanas Gir­čys. Archyvą muziejui padovanojo A. Gir­čio duktė Dalia Kazlauskienė. Taip paskutiniai Rimkų archyvo likučiai papildė Žemaičių vyskupystės muziejaus kaupiamą svarbų sovietmečio kunigų kankinių archyvą.

Jau iš pirmo žvilgsnio susidaro stebinantis Rimkų šeimos brolių ir seserų ryšys, gebėjimas rasti meilę bei užuojautą, supratimą pačiais sunkiausiais gyvenimo etapais. Viso to rezultatas – ypatingai gražiai išlaikytas brolio kankinio kun. Stanislovo atminimas. Išsaugotas archyvas leidžia detaliau jį pažinti.

„Rašyti atsiminimus apie kun. S. Rim­kų. Nuo kūdikystės aiškiuosius ir tik­ruosius vaizdus tiksliai ir plačiai. Visą buitį, gyvenimą, visus asmenis, kurie buvo jo draugai ir netikri prieteliai. Jo mėgtas dainas, visą veiklą, žodžius, juokus, skausmus ir džiaugsmus. Išgauti to­kių aprašymų iš kitų. Apie Kražių gy­venimą 1936–1941 m. Primicijų smulk­­menas. Kryžius. Žmonių nuomones, gan­­dus, paskalas tada, per veiklą, per bolševikmetį, per karą ir dabar. Savo pažiūras ir t. t. Tokius žodžius, tokį tekstą, kun. S. Rimkaus sesers Kris­tinos pasirašytą, be datos, radau tarp jos popierėlių, užsimetusių Pašlynyje tarp sąsiuvinio skiaučių. Tekstas rašytas, spėju 1942–1944-aisiais, vokiečių okupacijos metais“, – taip rašo kun. S. Rimkaus brolis Antanas, buvęs jo kunigavimo laikotarpio Kražiuose sekretorius, „Kra­žių aidų“ re­daktorius, Kražių skerdynių muziejaus kūrėjas.

Rimkų šeimoje kun. Stanislovo įtaka buvo didžiulė, todėl seserys Uršulija, Kris­tina ir brolis Antanas ypatingai saugojo jo atminimą. Nelengva vaikys­tė, vargo ir sunkumų kupinas kelias į seminariją, trumpas kunigystės Kražiuose švystelėjimas ir mirtis sovietų kalėjime.

A. Rimkus savo prisiminimuose ra­šo: „Kun. S. Rimkų 1940 08 06 išvežus, dalį jo daiktų pasiėmė brolis Antanas ir pasidėjo pas uošvius Eidukus Kaltinėnų gat­vėje, didesnę dalį sesuo Uršulė ark­liais išvežė į tėviškę Pašlynyje, bet dar daug dalykų pasiliko klebonijoje. Jo likusius Kražiuose daiktelius globojo klebonijos kambarinė Marytė Šiūšytė. Kra­žiai 1941 m. sudegė. Ir kun. S. Rimkaus likę daiktai Kra­žiuose sudegė“.

A. Rimkus ne tik įkalbėjo, įtikino seserį Kristiną parašyti prisiminimus apie brolį, bet ir pats parašė savuosius. Abiejų prisiminimai atkeliavo į muziejų. Iš šios medžiagos paskelbta tik nedidelė dalis.

Besimokydamas seminarijoje kun. S. Rimkus jau numatė sesers kelią: visaip skatino lavintis, kad ateityje ji galėtų jam padėti. Kristina buvo pagrindinė pagalbininkė visuose kunigo darbuose bei sumanymuose. Vėliau ji sugebėjo įkalbėti kitus kun. Stanislovą pažinojusius žmones pasidalinti savo prisiminimais, išsaugojo nemažą dalį archyvo, kurį laiką netgi buvo parengusi ekspoziciją Lau­kuvoje, skirtą Stanislovo atminimui. Prisiminimai perrašyti mašinėle, mašinraštis iliustruotas fotografijomis, atvirlaiškiais, o kai kur pridėti ir paties kun. S. Rimkaus laiškai, pastabos, atskleidžiantys visą trumpo, įkvėpto gyvenimo kelią.

Atskira archyvo dalis – fotografijos, kuriose vaizdai iš skirtingų Žemaitijos miestelių, įvairių katalikiškų renginių akimirkos. Galima išskirti dvi didesnes fotografijų grupes – tai klieriko S. Rim­kaus gyvenimas Telšių kunigų seminarijoje ir kunigystė Kražiuose. Kun. S. Rimkus, būdamas vikaru Kražiuose, stengėsi įtraukti kuo daugiau žmonių į įvairias katalikiškas visuomenines organizacijas, rengė kongresus, pasirodymus. Nemažai nuotraukų ir liudija būtent šią veiklą. Papildomą vertę fotografijoms sukuria išsamūs aprašymai, detalės.

Svarbūs ir paties kun. Stanislovo laiškeliai seseriai Kristinai, kitiems bend­ražygiams, kuriuose patarimai, nurodymai, kaip lavinti, ugdyti save. Šiame archyve taip pat ir kunigo brolio Antano literatūrinis palikimas – jo rengtų kalbų juodraščiai, eilėraščiai.

Iš neskelbtų Antano ir Kristinos Rimkų prisiminimų knygos:

„Suteptą, prirašinėtą, daug lapelių, matyt, ir išplėštų radau klieriko Sta­siaus mažytę 8x5 cm knygutę. Už­rašai daryti pieštuku: dvasinio gyvenimo užrašai...“ A. Rimkus perrašo 40 lapelių su pastabomis, kuriomis vadovavosi jaunasis klierikas. Skaitant šiuos prisiminimus matome, kokiu sudėtingu tobulėjimo keliu ėjo kunigas S. Rimkus. Pareigingumas, iniciatyvumas, kuklumumas buvo tie pagrindiniai jo kelio palydovai. Kelio, sparčiai vedančio į Amžinybę.

Kitame prisiminimų puslapyje pasa­kojama: „Stasys buvo pilnas tikybos min­čių, pilnas ryto maldų, tekstų, kate­kiz­mo žodžių, maldingų knygelių minčių nuo pat jauno mokinuko. Kaip jis go­džiai, tiesiog kalte kalė kiekvieną pa­tarimą iš knygelės „Filioteja, kelias į maldingą gyvenimą“, kaip nekrisdavo iš rankų „Kristaus sekimo“ knyge­lė laike atostogų, kada parvažiuodavo iš Rietavo ar Švėkšnos mokyklų. Gai­vino jį, be abejo, ir žurnalo „Ateitis“ straipsniai, savaitraštis „Šaltinis“, kuris nuo pat ankstyviausių metų ateidavo į Pašlynį; būdavo parsinešama iš Laukuvos pašto“.

„Kun. Stasiaus veiklumo priežasčių ieš­kodamas, randu, kad stipriausios dvasios jis įgijo kunigų seminarijoje, bet seminarijos auklėjimas jau turėjo pagrindą, atsineštą iš progimnazijos. Kra­žių pamoksluose atsispindi net progimnazijoje girdėtos mintys, pamokymai ir skaitytos knygos. Tas nieko stebėtino, jei pagalvosime, kad jo motina, dar jam tebesant negimusiam, jau meldė Dievo, kad jai duotų berniuką, kurį ji jau tada Dievui paaukojo ir pasiryžo išleisti į kunigus“.

Jurgita GUSTYTĖ-IVINSKIENĖ

Žemaičių vyskupystės muziejaus muziejininkė-bibliotekininkė

Nuotr. iš muziejaus archyvo