Šilalės krašto litvakai: apsukrūs verslininkai, amatininkai ir šviesuoliai

Europos žydų kultūros dienos metu šilališkiai ne­ma­žai sužinojo apie mūsų krašte kadaise gyvenusią žydų bendruomenę. Pasirodo, kai kuriuose miesteliuose ­anuo­met žydų gyveno beveik tiek pat, kiek ir lietuvių. Tik jų dėka klestėjo verslas, amatai, švietėsi visuomenė.  Kuo buvo garsūs Benskė, Šepškė, Maušas ar Lakmonas, plačiau papasakojo rajono moksleiviai bei jų mokytojai. Dar išsamesnių faktų pažėrė istorikas Hektoras Vitkus.

Verslininkai iš prigimties

Pranešimą „Litvakai Šilalės krašto istorijoje: prarasto pasaulio aidas“ skaitęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono archeologijos ir istorijos instituto mokslo darbuotojas, istorikas dr. H. Vitkus ats­kleidė, kad žydai mūsų rajone minimi nuo XVII amžiaus. Pavyko rasti įrodymų, jog 1631-1640 m. Balsiuose žydai buvo išvystę stulbinančią infrastrūktūrą: 1640-aisiais šio­je gyvenvietėje veikė net 33 alaus ir 28 degtinės smuk­lės! Tikslesni duomenys ran­dami nuo 1662 m. Gyventojų surašymo duomenimis, Kvėdarnoje tais metais gyveno vos 7 žydai, Šilalėje – 4. Laikui bėgant, jų skaičius taip augo, kad jau XIX a. kai kuriose gyvenvietėse jie sudarė pusę, o kituose – tokią pat dalį gyventojų, kaip ir lietuviai. 

Žydai neatsiejami nuo verslo bei prekybos. Pasak istoriko H. Vitkaus, mūsų rajone gyvenę žydeliai daugiausia vertėsi, laikydami ar nuomodami užvažiuojamuosius namus, karčemas, smukles, krautuves. Kai kuriuose miesteliuose klestėjo medienos, metalo pramonė (Kvėdarnoje) ir net knygrišykla ar fotoateljė (Upynoje). Deja, 1914-1918 m., taip vadinamo Didžiojo karo metu, rajone nebeliko didelės dalies žydų, ypač tai atsiliepė Kvėdarnai. Todėl po karo nauju žydų kultūros židiniu tapo Laukuva. Čia įsteigta žydų taryba, beje, buvusi viena pirmųjų visoje Lietuvoje. Miestelyje išdygo ir nauja medinė sinagoga.

Žydaitėms - dainos ir eilėraščiai

Apie Laukuvos žydų bend­ruomenę plačiau papasakojo Norberto Vėliaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Aurelija Bitinienė. Pedagogė paskaitė vietos gyventojų atsiminimų apie anuomet tarp jų gyvenusius žydų tautybės piliečius, pasidalijo ir savo atmintyje įstrigusiomis nuotrupomis. Tiesa, daugelis tos kartos žmonių apie žydus turėjo priešišką nuomonę, o vaikai žydais buvo net gąsdinami. Buvo sakoma, jog žydas gali pagrobti vaiką, jį nuskriausti ar pavaišinti apnuodytu saldainiu. Kaimuose sklandė baisūs pasakojimai apie kraupias žydų ritualines apeigas.

„Paradoksali situacija: lietuviai žydų nemėgo, bet žydšaudžių bei jų parankinių nekentė ir iki šiol jiems neatleido“, - kalbėjo A. Bitinienė.

Tą puikiai liudija ir vienas jos papasakotas atsitikimas.

„Laukuvoje, aikštėje, kur da­bar yra kultūros namai, stovėjo ilgas žydų namas (dabar – nugriautas), kuriame gyveno penkios žydų šeimos. Žiemą miestelio piemenys rogėmis pasileisdavo nuo kalno ir su „dišlium“ taikydavo tiesiai į langus. Vaikinai nebijojo, nes žinojo, kad žydai tylės. Tačiau kai viename kaime buvo nužudyta žydaitė, kaimo poetai sudėjo apie ją dainą ir dainuodavo vakaruškose: „Lietuvos žemėj kark­lai pražydo, en en en žydams gyventi pavydi, oi, tu žmogeli, koks tavo protas, atlikai darbą kaip šuo kudlotas“...

Vienintelis išlikęs žydų paveldo objektas miestelyje – medinė sinagoga. Joje daug metų veikė Laukuvos kultūros namai, vėliau pastatas tapo nebenaudojamas ir šiuo metu yra itin prastos būklės. Genocido metais iš sinagogos žydai sunkvežimiais buvo vežami į pražūtį. Apie vieną Laukuvos žydaitę, vardu Sara, vietinė poetė Vlada Šveikauskienė yra sukūrusi eilėraštį.

Jie išgyveno holokaustą

Šilalės Simono Gudėšiaus gimnazijos komanda, kuriai vadovavo mokytoja Aušrelė Baublienė, visą vasarą lankė vietinius žmones ir ne tik rinko medžiagą apie anuomet čia gyvenusius žydus, bet ir surado Vilniuje įsikūrusį Edmundą Ruviną Zelig­maną – vieną iš dviejų gyvų likusių Šilalės litvakų. Šį pedagogą, inžinierių turbūt dar atsimena nemažai vyresnių šilališkių. Juos ar jų vaikus E. R. Zeligmanas mokė fizikos. Puikiai jį prisiminti turėtų ir Šėrikų ar aplinkinių kaimų gyventojai – po karo pas Šėrikuose gyvenusius Juzę ir Praną Šimučius mokytojas glaudėsi nemažai metų.

Antroji žydų naikinimą Šilalėje išgyvenusi žydaitė, kaip išsiaiškino gimnazistų komanda, buvo Odė Mileraitė-Aušrienė. Jos šeimai Šilalėje priklausė kepykla. Tragiškas likimas Odę aplenkė tik gerų žmonių dėka: iš pradžių ji slapstėsi Nevočiuose, vėliau teko sprukti į Vingininkus.

Gimnazistams taip pat pavyko išsiaiškinti, jog iki ant­rojo pasaulinio karo Šilalėje veikė apie 16 žydams priklausiusių parduotuvių, stovėjo Benskės viešbutis, gyveno du siuvėjai: Olivermanas ir Grosmanas, kuris, beje, siuvo išimtinai tik kepures.

Architektūros paveldą pavertė sandėliu

Kaltinėniškiai gimnazistai­ atkapstė duomenų­, kad pirmieji žydai miestelio istorijoje minimi nuo 1765-ųjų. Tuomet Kaltinėnuose užfiksuota 15 šios tautybės asmenų. Tačiau, anot istorijos mokytojos Nomedos Kasmauskaitės, vėliau jų nebelikę nė vieno. Nuo 1869 m. vėl randama žinių apie Kaltinėnų žydus. Gyventojų surašymo duomenys rodo, jog 1900 m. miestelyje veikė 7 žydų krautuvėlės, surašyta 140 judaizmą išpažįstančių asmenų. Vėliau Kaltinėnuose žydų bendruomenė mažėjo, ir 1941-aisiais miestelyje begyveno apie 70 šios tautybės žmonių. 

Tačiau Kaltinėnai yra vieni iš nedaugelio, išsaugojusių senąjį žydų architektūrinį paveldą. Kražių gatvėje iki šiol tebestovi medinė sinagoga, sublokuota su rabino butu. Tiesa, dabar ji nė iš tolo neprimena istorinės vietos ir gali bet kada nugriūti. Po karo žydų maldos namai buvo paversti sandėliu, o nuo 1990-ųjų pastatas nenaudojamas. Avarinės būklės sinagogą žadama prikelti antram gyvenimui, tačiau kada tai nutiks, kol kas neaišku.

Kvėdarnoje stovėjusi sinagoga neišliko, bet miestelio pakraštyje plyti senosios žydų kapinaitės, vietinių anksčiau vadintos „magėlomis“. Kaip ir daugelis žydų paveldo objektų, jos nėra tinkamai prižiūrimos. Tiesa, Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė pažadėjo, kad ateinantį pavasarį mokyk­los bendruomenė surengs talką ir jas sutvarkys.

XX a. pradžioje  žydų verslas formavo beveik visą Kvėdarnos miestelio centrą. Jis buvo pilnas krautuvėlių, veikė ne viena užeiga, arbatinė, ledainė, kepyklėlė. Turtingiausias Kvėdarnos žydas buvo Žiušmonas, valdęs dvi geležių parduotuves.

Didelę svarbą turėjo ir vaistinė, kurioje paskutiniu metu dirbo vaistininkas Berezneris. Kad ir kaip keistai atrodytų, bet šalia kavinukių, parduotuvių bei krautuvėlių pačiame Kvėdarnos centre veikė ir žydui Shai Young priklausiusi  skerdykla.

Kvėdarna išsiskyrė ir tuo, jog čia buvo puikiai išvystytas medienos, metalo apdirbimo verslas, gyveno keletas žemdirbių, nors verstis žemdirbyste žydams nebuvo įprasta.

Apkaltino nuodijant orą

Pajūrio žydų bendruomenė buvo kiek mažesnė. Stanislovo Biržiškio gimnazijos komanda išsiaiškino, kad tarpukariu čia gyveno apie 20 žydų šeimų, jie daugiausia užsiėmė prekyba. Viena krautuvė, priklausiusi Mošei, stovėjo toje pačioje vietoje, kur ir dabar yra parduotuvė „Jūra“. Iš viso Pajūryje buvusios apie 9 žydų parduotuvės, kuriose prekiauta degtine, metalo gaminiais, audiniais, žuvies parduotuvėje galėdavai gauti riebios silkės už litą. Pardavėjai duodavo ir skolon, o pirkėjus į krautuvėles, visaip reklamuodamos prekes, viliodavo jaunos žydaitės. Žydai sukosi ir farmacijos, konditerijos srityse. Štai Šepškė kepė bandeles, Baras turėjo vaistinę, veikė Pajūrio arbatinė.

Tuo tarpu Upynoje labiausiai klestėjo pramonė bei amatai. Stasio Girėno vidurinės mokyklos komandos nariai papasakojo, jog miestelyje buvo Lakmono odos dirbtuvė. Joje dirbo 5-6 darbininkai ir meistras. Tačiau prieš Pirmąjį pasaulinį karą upyniškiai ėmė skųstis, kad raugu nuodijamas miestelio oras, todėl Lakmono sūnui Faivai teko gamyklą iškelti į Tauragę. Nepaisant to, išdirbtos odos gaminiais Lakmono šeima Upynoje prekiavo iki pat karo.

Borah Leibkienė Upynoje garsėjo kaip puiki kepėja, o populiariausi buvo ilgai nesenstantys trapūs sausainiai. Sara Iseksonaitė turėjo vaistinę, Liozerkis buvo šaučius, Ruvelis Olšvengas laikė malūną, lentpjūvę, nuomodavo žemę, Ickus (Girinis) prekiavo miškais, kitas Ickus (Pakulinis) vertėsi pakulų, linų prekyba, Prismanas, kurio dviejų aukštų namas buvo viso miestelio pažiba, turėjo užeigą, dar viena priklausė Notkiui, o Bernšteinų šeimyna valdė audinių parduotuvę. Šija Kaplanas savo krautuvėje prekiavo silke, aliejumi, žibalu, vinimis, uknoliais ir kt. Be to, jis supirkinėdavo kiaušinius, vištas, sviestą, arklių uodegas, kiaulių šerius. O pasikinkęs arklį, įvairias prekes išvežiodavo ir po aplinkinius kaimus.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sinagoga Kaltinėnuose