Nuo melagienų apsaugo tik kritinis mąstymas

Kiekvieną dieną mus pa­siekia didžiulis naujienų srautas – tiek spauda, tiek socialiniai tinklai pažeria gausybę žinių, kurios ne­įtikėtinu greičiu pasklinda ir kartais emociškai pa­veikia milijonus žmonių. De­ja, nemaža dalis šių ži­nių yra me­lagienos, tapusios in­for­­­ma­cinio karo prie­mo­ne. Todėl dabar jau ne tik ži­nias­klaida, bet ir moksli­nin­kai svarsto, kaip išmokyti skaitytojus ar žiūrovus kritiškai vertinti tai, ką jie skaito ir girdi, ir ką daryti, jog visuomenė taptų atspari dezinformacijai. 

Atviri keliai netikroms naujienoms plisti

Dezinformacija yra skirta sieti sumaištį, sukelti nepasitenkinimą, baimę, pyktį, formuoti neteisingą nuomonę apie geopolitinius procesus ir priversti piliečius nepasitikėti ne tik valstybės institucijomis, bet ir ja pačia. Tokiam kenkimui pasitelkiamas ne vien melas – dažniausiai žmonės klaidinami, interpretuojant faktus. Labiausiai dezinformacija pradėjo plisti per koronaviruso pandemiją, o dar labiau sustip­rėjo, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje. Tarkime, 2020 m. mūsų šalies tarnybos užfiksavo 3,5 tūkst. prieš Lietuvą nukreiptų dezinformacinių pranešimų, o 2021 m. tokių atvejų jau buvo daugiau nei 5 tūkst. 

Šių metų pradžioje Lietuvoje susikūręs Baltijos skaitmeninio atsparumo tyrimų centras (asociacija DIGIRES), vienijantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkus, žiniasklaidos atstovus, nepriklausomus žurnalistus bei nevyriausybines organizacijas, už­sibrėžė tikslą aptikti, analizuoti ir užkardyti dezinformacijos veiklą Lietuvoje bei ugdyti kritiškai mąstančią ir jai atsparią visuomenę. Į DIGIRES susibūrę mokslininkai, žurnalistai bei visuomenininkai pripažįsta, jog mūsų šalyje yra daugybė spragų melagienoms plisti. Jei oficialios žiniasklaidos prie­monių darbuotojai kiek­vie­ną informaciją tikrina, tai internete ji plinta beveik be apribojimų.

Apie tai, ką daryti, kad išmoktume kritiškai vertinti informaciją ir išsiugdytume skait­meninį atsparumą, rugsėjo mėnesį Birštone vykusiame dis­kusijų festivalyje „Būtent!“ dis­kutavo DIGIRES projekto vadovė ir vyriausioji tyrėja, VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčy­tienė, VDU Skaitmeninių ištek­lių ir tarpdisciplininių tyrimų instituto mokslininkas Da­rius Amilevičius, skaitmenininio atsparumo srityje dirbanti žurnalistė Brigita Saba­liaus­kaitė ir kt.

„Gyvename dezinformacijos apsuptyje, jos srautas auga ne dienomis, o valandomis, todėl būtų naivu galvoti, jog galime greitai ir sėkmingai jai atsispirti. Turime išmokti suvokti, kad dezinformacijos mes nesunaikinsime – gal ir laimėsime laiko ją stabdydami, bet ji ras kitus kanalus, pratekės ir vėl mus pasieks. Todėl būtina keisti savo mąstymą, o tai yra didelis iššūkis mokslininkams, tyrėjams, žurnalistams“, – sakė profesorė A. Balčytienė.

Dirbtinis intelektas padeda ne visada

VDU Informatikos fakulteto docentas, Skaitmeninių ištek­lių ir tarpdisciplininių tyrimų instituto mokslininkas D. Ami­levičius skaitmeninį atsparumą lygina su sveikatos apsaugos sistema. Jei ji veikia tinkamai, pasiūlo geras profilaktikos priemones, o žmonės at­sakingai jomis naudojasi, jie apsaugo ir save, ir aplinkinius.  

VDU mokslininkai siekia sukurti dirbtinio intelekto įrankį – programą, kuri atkreiptų dėmesį, kad viename ar kitame straipsnelyje yra kažkas, kas kelia abejonių ir ką reikia tikrinti. Tai būtų pagalbinis įrankis žurnalistams, turintiems apdoroti didelius kiekius informacijos. Tačiau jau dabar abejojama, ar šios priemonės būtų veiksmingos ir nepažeistų žmogaus teisių.

„Idealu būtų, jei, atsivertus žurnalą, programa atsijotų, kuris straipsnis yra tiesa, o kuriame skelbiamas melas – taip, kaip elektroninio pašto prog­rama atskiria nepageidaujamus laiškus ir nusiunčia juos į šlamšto dėžutę. Tačiau taip atskirti informacijos negalime. Ir jeigu žmogus išreiškia man nepatogią, nepatinkančią nuomonę, nereiškia, jog galiu ją pasiųsti į šiukšlių dėžę. Žmo­nės turi teisę į nuomonių įvairovę, į išraiškos laisvę, jie turi teisę gauti informaciją, todėl neįmanoma patikėti mašinai tokį jautrų dalyką“, – sakė mokslininkas.  

Pasak D. Amilevičiaus, žmonės tarpusavyje nesutaria, kas yra melas, o kas tiesa. Ir tarp jų dar yra didelė pilka erdvė, kurioje daugiau melo, nei tiesos, arba daugiau tiesos, nei melo.

„Internetu naudojasi 5,2 milijardo žmonių visame pasaulyje – apie 65 proc. pasaulio gyventojų. Informacijos srautas ne­įsivaizduojamai didelis, o internetas labai greitas ir vi­sur prieinamas. Tad kovoti su tokia sklaida yra sunku. So­cialiniai tinklai labai įvairūs ir jų taip pat yra gausybė, juose išgaudyti melagienų prak­tiškai neįmanoma“, – pripažino D. Ami­levičius. 

Tačiau jau yra sukurta prog­ramų, kurios tekstuose aptinka neapykantos kalbos, o tai leidžia nustatyti, kuris tekstas yra objektyvus, o kuris paremtas emocijomis, skirtas stipriai sujaudinti ir skatina momen­tinį žmonių norą dalintis melaginga informacija.

Kol kompiuterinės programos negali atskirti tiesos nuo melo, tą daro žmonės „rankiniu būdu“ – tikrina didžiausią sklaidą turinčioje, labiausiai visuomenę jaudinančioje informacijoje pateikiamus faktus. Atsirado netgi nauja profesija – faktų tikrintojai, apie kurių reikalingumą prieš kokį dešimtmetį net nebūtume pagalvoję. Faktų tikrintojus jau turi ir didieji Lietuvoje veikiantys portalai, todėl kartais ir ant jų publikuotų naujienų pamatome užrašą „Klastotė“.  

Grėsmė demokratijai ir saugumui

VDU atliktas tyrimas apie Lie­tuvos visuomenės auditori­jų skaitmeninį atsparumą ir medijų raštingumą parodė, jog žmonės tikrųjų informacijos šaltinių neskaito. Nors du trečdaliai apklaustųjų sutinka, kad žurnalistika yra demokratinės visuomenės sargas, tačiau pag­rindinis kanalas sužinoti naujienas trisdešimtmečiams ir jaunesniems tapo socialiniai tinklai. O jie, kaip jau aišku, dažnai paskleidžia visiškai nepatikrintą informaciją. Du trečdaliai apklaustų žmonių teigė, jog neva moka atpažinti dezinformaciją, bet vis tiek net 40 proc. „atpažįstančių“ ja pasidalija.

„Vieni teigia, jog tuo metu ši informacija jiems atrodė kaip tiesa, kiti dalijasi, nes atseit smagu, mat nesuvokia, kad turi būti atsakingi, nedidinti melagienų srauto“, – teigė VDU Vie­šosios komunikacijos katedros profesorė A. Balčytienė. 

Pasak jos, toks visuomenės nuomonės tyrimas praskleidė uždangą šiuo metu ypatingai svarbiose žmonių kritinio mąstymo ir jausenos srityse. Žmo­nių nenoras naudotis profesio­naliais informacijos šalti­niais kelia grėsmę demokrati­jai, nes, deja, didelė dalis visuo­menės nesupranta dezinforma­cijos daromos žalos.

Ne tik mokslininkams, bet ir žurnalistams kyla klausimas, kodėl oficialioji žiniasklaida praranda populiarumą, o kokie nors išsigalvoti socialinių tink­lų puslapiai, sovietmečio veikėjų sukurti „kanalai“ ar „grupės“ sulaukia tūkstančių peržiūrų. Taip yra dėl to, jog socia­liniuose tinkluose kiekvienas žmogus, kuris geba bent šiek tiek rašyti, gali skelbti savo „išmintį“, dalintis nepatikrinta informacija, skleisti ją kitiems ir netgi „tapti nuomonės lyderiu“. Bet iš tiesų taip iškreipiamas suvokimas, kas yra naujienų šaltinis, kas tą informaciją transliuoja, kas gali tą daryti ir kokia informacija yra patikima.

„Žmonėms kyla problema, kuo pasitikėti – žiniasklaidos priemone, kurios darbuotojų jie neretai nepažįsta, ar savo kaimynais, draugais? Tokioje erdvėje dezinformacijai ir netik­roms naujienoms lengviausia plisti – gandas paskleidžiamas kaip faktas, ir juo tikima. Todėl visuomenė turi žinoti, kad patikimos informacijos šaltiniais gali būti tik žiniasklaidos priemonės, kuriose dirba tikrinti faktus privalantys žurnalistai. Tačiau kai žmonės to nežino, pasitikėjimas žiniasklaida pradeda svyruoti, socialiniuose tink­luose pasklinda nepatik­rintos žinios, o dezinformacija pradeda kelti tiesioginę grėsmę demokratijai ir valstybės saugumui“, – įsitikinusi portalo „Del­fi“ Verslo vystymo vadovė Ie­va Ivanauskaitė.  

Teks išmokti atpažinti

Dešimt metų medijų raštingumo srityje dirbančio projekto „Media4Change“ vadovė Ne­ringa Jurčiukonytė įsitikinusi, jog ugdyti skaitmeninį raštingumą gali padėti tik švietimas.

„Mokiniai sako, kad mokyk­loje yra raginami būti kritiški, bet niekas jų nepamoko, nuo ko pradėti. Reikia žinoti, jog pradėti kritiškai žiūrėti į sklindančias žinias reikia nuo abejojimo, ar tai gali būti tiesa, abejojimo savo paties mąstymu: ar teisingai suprantu tai, kas man sakoma. Deja, kol kas šito mūsų švietimo sistemoje labai trūksta. Norėtųsi, kad šie įgūdžiai būtų formuojami mokantis bendrųjų dalykų – istorijos, geografijos, etikos, pilietinio ugdymo. Mokytojai moko taisyklių, neleisdami jauniems žmonėms patiems pasidaryti išvadų, neskatina jų kritinio mąstymo, neugdo sąmoningumo. Iš kitos pusės, ir terminas „medijų raštingumas“ dar nelabai suprantamas, nes stinga technologinio raštingumo“, – įsitikinusi N. Jurčiukonytė.

Ugdytis skaitmeninį raštingumą reikia visiems. Ir ne dėl kitų, o dėl savęs, kad nebūtume kvailinami ir netikėtume viskuo, kas mums aklai brukama internete. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projektą „Klausytis ir išgirsti: tarp istorijos ir dabarties“ iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, skyręs 3000 Eur.