Pasišventimas vienas kito akyse matyti meilę ir atsidavimą

Reginos ir Stanislovo Barsteigų namuose Apvaršuvoje jauku ir šilta. Ne tik dėl to, kad viskas preciziškai sutvarkyta ir, kaip sakė šeimininkas, „biškį per daug prikaitinta”. Jauku nuo šiltų jų žvilgsnių, šypsenų, gero nusiteikimo, išskirtinės pagarbos užsukusiam pašnekovui ir nuo to, kokį dėmesį ši sutuoktinių pora rodo vienas kitam. Ir taip jau še­šias­dešimt metų!

Deimantinių vestuvių meti­nes Regina ir Stanislovas su vaikais bei anūkais atšventė dar šiltuoju metų laiku – pasak Stanislovo, taip nusprendė vaikai. Tikroji šliūbo diena – lapkričio 7-oji, o civilinė santuoka nusikėlusi kiek vėlesniam laikui.

„Kai paskaičiuoji, 60 metų – ilgas atstumas. Bet kaip greitai jie prabėgo!“ – linguoja galvą Regina, džiaugdamasi, jog pats Dievas jiems suteikė tokią malonę – sutikti vienam kitą ir, kaip pasakoje, ilgai bei laimingai gyventi.

„Man pavyko – pats brangiau­sias žmogus ir vaikai šalia“, – šypsosi laiminga žmona, ma­ma.

„Geresnės rasti ir nebegalėjau, nes geresnių turbūt nėra. Žmona man yra pati brangiausia“, – šiltu žvilgsniu nuglosto Sta­nislovas savo gyvenimo mei­lę.

Jiedu niekada nepamiršta sa­vo pirmojo, ir lemtingojo, susitikimo bei kaskart džiaugsmingai apie tai kalba.

„Atsimenu, buvo jau beveik vakaras, kai mes, būrelis kaimo vyrukų, stovėjome pakelėje ir šnekėjomės. Pamatėme keliu ateinančią nematytą merginą, kuri taip ir praėjo pro šalį. Vienas iš mūsų būrio tarstelėjo: „Šita bus mano“. Nu­leidau jo žodžius negirdom, bet mintyse užgarantavau: „Ne! Ji bus mano!“ – prisimena tą nepamirštamą akimirką Sta­nis­lo­vas.

Jis dabar juokauja, jog anas vaikinas gal ir galėjęs būti jam konkurentas, nes... jo motocik­las buvęs „bajavesnis“.

Mergina visą naktį neišėjusi Stanislovui iš galvos: kas ta nepažįstamoji, pas ką ji atvažiavo viena tokį jau gana vėlų vakarą? Tad rytą netruko išsiaiškinti, kas ir kaip.

Nepamirštama ši akimirka ir Reginai: „Atvažiavau aplankyti brolio, kuris buvo neseniai čia atsikraustęs, o kur gyvena – nežinojau. Matau, stovi būrelis vaikinų, maniau, pasiklausiu. Bet neišdrįsau užkalbinti, tai praėjau pro šalį“.

O geresnio motociklo savinin­kas konkurentu netapo – neilgai trukus, iš šokių savuoju Reginą parvežė Stanislovas.

Ir nutarė ilgai nedelsti – šiandien jis atvirai pripažįsta, jog labai reikėjo šeimininkės, mat mama jau buvo mirusi, o tėvas pasiligojęs. Prieš altorių Re­gina ir Stanislovas stojo Pa­jū­ralio bažnyčioje, o beveik po metų į Šilalės civilinės metrikacijos skyrių jie važiavo kolūkio „viliuku“.

Deimantinių vestuvių jubiliatai nėkart neprakalbo apie sunkumus, kurių per ilgus metus turbūt irgi neišvengė. Užtat nuolat kalbėjo apie gyvenimo darną, sutarimą, pagarbą, vie­nas kito supratimą. Ir, kaip be­būtų drovu tokio amžiaus žmonėms, – apie meilę.

„Stanislovas mane mylėjo, – sa­ko Regina. – Būdavo, kad ir vėliausiai iš darbo grįžta, pavalgo, sodinasi mane ant kelių, ir tada mudu kalbamės, kaip vaikai, na­mai, ūkis... Visur ėjome ir te­beiname susikabinę ranko­mis“.

„Aš ir dabar žmoną ant kelių sodinuosi. Bet ji bijo, sako, kojos gali lūžti“, – juokaudamas žmonai atsiliepia Stanislovas.

O prieš 60 metų, bendro gyvenimo pradžioje, Stanislovas tvirtai nutarė, jog dirbs nežiūrėdamas nei jėgų, nei valandų, kad tik šeimai nieko netrūktų.

„Sakiau žmonai: sunkiai nebūsi. Maniau, neis į kolūkį, tai bus lengviau. Tačiau aš dirbdavau nuo tamsos iki tamsos, o jai tekdavo vaikai, namai, daržai, gyvuliai. Dažname darbe lengviau negu jai buvo namuose“, – prisimena ir įvertina žmonos triūsą Stanislovas.

Regina ne tik rūpinosi šeima, bet buvo ir žinoma bei keliems kaimams aplinkui reikalinga gaspadinė. Juk anksčiau ir šermenys, ir baliai bei vestuvės vykdavo namuose, tad gaspadinės būdavo branginamos ir garbstomos. Moteris sako gaminti išmokusi „pati iš savęs“ – galvodama, derindama, ragaudama... Stanislovas džiaugiasi visada valgydavęs labai skaniai, negana to, žmonos gardumynais nuolat vaišindavęs savo bendradarbius, nes Regina vyrui visko įdėdavo.

„Sunkiai jis dirbo: būdavo, kartais išvažiuoja nakčia ir sulaukiu tik kitą naktį“, – patvirtina moteris.

„Netrūko darbo. Ir kokių tik traktorių neteko vairuoti. O su didžiaisiais tai ir toliau po Lie­tuvą pasisukiojau – reikėjo vežti tai plytas, tai grūdus, tai pašarus. Kai spausdavo 25 laipsnių speigas, tai ir bijok, kad kuras neužšaltų. Kartą taip ir nutiko, vos vos spėjus parvažiuoti“, – prisimena ilgus dešimtmečius įvairius traktorius valdęs Stanislovas, dirbęs ir meistru reguliuotoju, tad, sako, bet kurį sovietinių laikų traktorių yra „išnarstęs po kaulelį“, už pavyzdingą darbą pelnęs ne vieną padėką. 

Žiūrint iš mūsų laikų pozicijų, tai galbūt kai kam atrodo nieko vertas dalykas. Tačiau sąžiningas, darbštus žmogus yra vertas pagarbos. Ne taip, kaip dabar – kartais jos „nusipelno“ už nežinia kokius nuopelnus...

Reginą su Stanislovu, abiejų teigimu, per gyvenimą lydi tik geri žmonės: nėra tekę su kuo nors susipykti ar nešiotis nuoskaudą.

„Reikia pačiam būti savo vietoje, sąžiningam, tada jokių bė­dų nekils. Tai mums visada bu­vo svarbiausia“, – įsitikinęs Sta­nislovas.

Regina priduria, jog ir tarpusavyje jie laikėsi taisyklės nekirsti iš peties, „ant karštųjų“.

„Nereikia skubėti įsižeisti, bet išklausyti, „ataušti“, nedidinti įtampos“, – pritaria vyrui žmona.

Ji sako niekada iš sutuokti­nio negirdėjusi savo adresu mėtomų „gyvulių ar gyvūnų pavadinimų“. Tai patvirtina ir jauniausioji dukra Gražina: „Ne­same girdėję tėvų net apsižodžiuojant, nekalbant jau apie pykčius. Esame dėkingi už ramią, gražią vaikystę, šiltus santykius, visko mokėmės iš jų rodomo pavyzdžio“.

„Gyvenome be pykčių – reikia gerbti savo brangiausią žmogų, atjausti, padėti ir suprasti. O kad gyvenimas būtų gražus, teisingas, nereikia būti gob­šiems, nes pinigai daro žmones ligoniais. Mums netrūko nieko: vaikai buvo pavalgę, visi apsirengę. Na, neišlaikiau kažkada vairuotojo teisių lengvajam automobiliui – pagalvojau, ir nereikia, bene jį nusipirksiu. Užtat motociklų turėjau visokiausių, o šią vasarą net šiuolaikinį keturratį išbandžiau“, – tik gera nuotaika trykš­ta netrukus 84-uosius minėsiantis Stanislovas.

Tėvai džiaugiasi trim atžalomis: sūnumi ir dviem dukromis. Įdomu, jog ant kalvelės įsikūrę trys gyvenimai: centre – tėvų, iš šonų – dukters Gražinos ir sūnaus Sigito. Antra duktė Rima gyvena Vilniuje. Visus trobesius, pasak tėvo, statė vaikai, čia yra jų visų traukos centras. Ir nors dukters Gražinos bei marčios Danutės sodybas skiria tvora, jos tikrai nėra nė vieno širdyje: tėvai marčią ir žentus laiko pačiais geriausiais.

„Vaikai, anūkai prigalvoja visokiausių progų mus pagerbti, pradžiuginti. Daboja mus kiek galėdami, nebeleidžia prie jokių darbų – kad tik, sako, leng­viau, kad ilgiau pabūtume. Nors kažkada, kai teko atsisakyti pas­kutinio gyvulio, buvo labai liūd­na. Įpratęs dirbti žmogus darbo ilgiesi“, – vienas per kitą kalba Regina ir Sta­nis­lo­vas.

Dabar jiedu lepinasi. Ypač tuo mėgaujasi dviem metais už vyrą jaunesnė Regina, mat Sta­nis­lovas jai kone kasryt net pusryčius į lovą atneša.

„Sakau tėčiui, kad mama gali pasiimti pati, tačiau jis turi sa­vo motyvą: „Mama manimi visą gyvenimą, kol dirbau, taip rūpinosi, tu­riu atsidėkoti“, – pasakoja Gra­žina, kol mama su tė­čiu, susi­ėmę už rankų, pozuo­ja prieš fotoobjektyvą.

Stanis­lo­vas teigia besidomintis Lie­tu­vos politiniu gyvenimu, turi savo nuomonę visais klau­simais. Abu visada skaitė ir skaito „Šilalės artoją“, o perskaitę, sa­­ko, „permeta per tvorą“ vaikams. Giria savo nuostabią laiškininkę Romą Noreikienę, ku­ri ne tik puikiai atlieka savo pa­­reigas, bet yra ir nuoširdi paš­ne­kovė.

Ilgai ir įdomiai gali kalbėti apie gyvenimą Regina ir Sta­nis­lovas. Ir nenuostabu – juk šitiek visko nutiko per 60 metų! Ir, beje, net tą pat dieną juodu buvo galima „statyti prie vinčiaus“: abu – šventiškai pasirėdę, Regina pasi­dabinusi perlų vėriniais. Gy­ve­nimas, jų įsitikinimu, turi būti gražus visapusiškai!

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo ir Algimanto AMBROZOS