Derkintų kaimo istorijos fragmentai

Rašyti šį straipsnį mane paskatino „Šilalės artojuje“ (2023 04 14, Nr. 29) pasirodžiusi publikacija „Miesto plėtros ap­­linkiniai kaimai nelaukia“. Joje nurodoma, kad ateity­je planuojama prie Šilalės prijungti maždaug 260 ha te­ri­toriją: 106,8 ha užimančius Traksėdžio seniūnijos Lin­giš­­kės, Šėrikų ir Dirkintų kaimus bei Šilalės kaimiškajai seniūnijai priklausančius Struikų bei Šilų kaimus (154,47 ha). Per­skaitęs sunerimau: nebeliks mano gimtojo kaimo?

Mano gimtieji Derkintai – namai visam gyvenimui 

Kai sakau Derkintų kaimas, akimirksniu kyla artimiausių kaimynų Astrauske Untana, Šid­­lauske Prunciškaus, Jaka Ka­ziaus, Bindika Petra, Šveis­te­re Kazymėra, Druk­tee­ne Jo­na, Barakauske Jona, Rup­še Leo­na, Jakš­tas Jūzupa, trijų dėdžių Bag­donų bei daugelio kitų žmo­nių veidai ir jų ūkių vaizdai (pavardes ir vardus parašiau dūnininkų tarme, beje, žemaičiai asmenvardžius pradeda pavarde, o po jos rašo vardą). 

Vaizdiniai sužadina uoslę (Un­tans kvepia namuose au­gin­ta taboka), Ka­zy­miers – medu­mi, ypač vasarą, kitas Ka­zymiers –

pusdienį mosavusio dalgiu vy­ro prakaitu, Jons – pagiriomis, dėdienė Broniki – pienu, mat turi kelias karves). Sužadinta klausa atkuria kaimynų šnekos manierą, balso tembrą, čirpinamo smuiko garsą, aukštu balsu užvestą dainą ar pritarimą jai galingu bosu. O kokiu stipriu balsu Jūzups užtraukdavo Mai­ronio „Milžinų kapus“ ar „Ei­na garsas“. 

Sužadina­mos ir kartu išgyventos patirtys – džiaugsmas, saugumo bei prieraišumo jausmas, bendri baliai, vakaruškos (zorės), talkos ar paprasčiausi pasiplepėjimai. O kartais – ir

kivirčai iki pasikumščiavimo, tačiau nekeičiantys kaimynys­tės jausmo. Štai ką reiškia nostalgija – ilgėjimasis to, kas bu­vo.  Deja, beveik visų tų kaimynų jau nebėra... 

Taigi esu savo gimtojo kaimo išsiilgęs emigrantas. Po Antrojo pasaulinio karo apie 30–40 proc. tokių kaimiečių iš­vyko į didesnius miestus – ta­po šalies vidaus emigrantais. Jiems gimtieji kaimai išlieka ir gimtaisiais namais. Netgi dabar, po 40–60  metų, kai buvusių namų pastatų nebėra arba juose gyvena visai kiti žmonės, kai daugelio ūkių nė žymės neliko, o vietoj jų ar šalia atsirado kitų šeimų ūkiai, tie vidaus emigrantai bent mintimis grįžta į savo tikruosius namus. Taip jau surėdytas žmogus – vaikystėje ir paauglystėje į smegenis „įrašyti“ vaizdai bei įvykiai išlieka visam gyvenimui namų jausmo pavidalu: namai – tai ir kaimas, ir tėvų sodyba, išlikusi tik nuotraukoje. 

Ir štai naujiena – mano gimtąjį kaimą žada pasiglemžti Ši­lalė, kuria taipogi didžiuojuosi ir daž­nai vaikystėje pasvajodavau: gal kada nors ji taps Lie­tuvos sostine. Dar ir dabar pajuokauju, kai kas paklausia: 

– Iš kur tu kilęs?

– Iš Šilalės?

– Aaa, Šilutė?

– Ne, Šilalė, ką, tu nežinai – būsima Lietuvos sostinė!

Tikrai nerašiau kartais man priskiriamo straipsnio „Kuo aš kaltas, kad gimiau Ši­la­lė­je?“ dar sovietmečiu leis­tame žur­nale „Jaunimo gretos“. Pasi­taiko ir šiais laikais pasišaipyti iš Šilalės „nežinomumo“. Štai vienos, labai jau girtis mėgstančios merės žodžiai laikraštyje „Širvintų kraš­tas“ (2023 04 14, Nr.15): „Pa­saky­kite nesu­­simąstydami, kas yra Igna­linos ar Šilalės meras? – ne kartą girdėjau tokį pasiūly­mą. – O štai kas vadovauja Širvin­toms nemirktelėjęs atsakys daž­nas Lietuvos gyventojas: Pins­ku­vienė!“

O ką rašo didieji informacijos šaltiniai apie Derkintus? Perverčiau penkias Lietuvos en­ciklopedijas  ir tik vienoje – Lie­tuviškojoje enciklopedi­jo­je (6 tomas, 1937 m.) radau trumputį įrašą: Derkintai, Tau­ra­gės aps., Šilalės val. k., 1923 m. – 14 ūkių, 90 gyv., 1936 m. – 15 ūkių, 75 gyv. Upelis Traukšlys; 2 km nuo Šilalės. 

Deja, nei sovietmečio Lie­tu­vos enciklopedijose, nei Vi­suotinėje lietuvių enciklopedijoje, nei Bostone išleisto­je 37 tomų Lietuvių enciklopedijoje informacijos apie Der­kin­tų (ar Dirkintų) kaimą nėra. Viki­pedijoje galima rasti tokį Derkintų pristatymą: Dirkintai – kaimas Šilalės rajono savivaldybėje, 2 km į šiaurę nuo Šilalės, abipus Traukšlio upelį. Tai Šilalės priemiestinė gyvenvietė, kuri jau XIX a. pradžioje priklausė Šilalės dvarui. Dešiniajame Traukš­lio upelio krante stovi 1930 m. statyta medinė Dir­kin­tų koplytėlė, jos viduje yra Jono Nepomuko statula. Rašy­ti­niuose šaltiniuose minimi nuo 1779 m. Anksčiau paminėti tik asmenvardžiai, nuo kurių galėjo kilti kaimo pavadinimas. 

Dėka entuziastų Kazymiero Misiaus, Edvardo Vidmanto, Virginijaus Jocio bei kitų šilališkių ir ne šilališkių informacijos bei leidinių apie Šilalės valsčius bei Šilalę turime labai daug. Bet yra likusios kelios baltos dėmės: nepakankamai pristatyti Žvingiai (buvusi apylinkė) ir Pajūris (buvęs valsčius). Tačiau kaimų nykimo laikmečiu būtų pageidautina turėti ir Šilalės rajono kaimų ir bažnytkaimių istorijas. Šiek tiek informacijos galima rasti knygutėje „Vlado Stat­ke­vičiaus surinkti Šilalės krašto vietovardžiai“ (Šilalė, 2020).  

Šiuo pasakojimu noriu prista­tyti kaimą, kuris netrukus taps Šilalės priemiesčiu ir jo pavadinimas, laikui bėgant, išnyks. Kitų kaimų gyventojai ar išeiviai iš jų turėtų rinkti savo kaimų istorijas, kurias ateityje būtų galima apjungti į bendrą Šilalės kaimų istoriją. Darykime tai, kol dar yra gyvų liudininkų.

Pasakojime naudosiu ne oficialiai brukamą kaimo pavadinimą Dirkintai, o Derkintai, koks buvo daugiau nei 400 me­tų.  Ir įrodysiu, jog kalbininkai padarė loginę (gal ir net ling­vistinę) klaidą, teikdami rekomendacijas teritorijų skirstymo administratoriams – tikrasis yra Der­kin­tai. 

Taip jau susiklostė Lietuvos (o ir Že­maitijos) istorija, kad per vėlai apsikrikštijome, labai vėlai įsivedėme savo raštą, valstybinė kalba dažniausiai buvo slavų kalbos, nedaug išsirutuliojo bajorijos luomo atstovų, o ir tie greitai nutautėjo. Daug aukštuomenės atstovų buvo importuota iš Lenkijos, Rusijos ar Vokietijos. Visi įrašai bažnyčių knygose yra lotynų, lenkų arba rusų kalbomis. Dalis jų sunaikinti arba paprasčiausiai sutrešo. Pasakojamoji istorija nėra ilgalaikė, o nesant išsamių rašytinių šaltinių, neįmanoma atkurti nuosek­lios istorijos. Todėl ir pasakojimai apie Derkintus bus frag­mentiški. Antrame fragmente kalbėsiu apie kaimo pavadinimo darkymą ir būtinybę jį atstatyti, kol kaimas nenuėjo į užmarštį. 

Albins BAGDONS

Derkintų šilališkis iki smegenų pamato

Nuotr. iš asmeninio albumo

(Bus daugiau)