„Amerikonka“ Veronika: „Gyvenimas dabar – dangus atdaras“

Ir kokių tik netikėčiausių triukų, apie kuriuos nė nesusapnuosi, iškrečia žmogui likimas! Negana, kad, anot ža­­dei­kiškės Veronikos Jankauskienės, leido jai sulauk­ti garbaus amžiaus – 90-mečio, nors netrūko sunkaus, ali­nan­čio darbo, kaip atlygį įteikė neįtikėtiną do­va­ną – ga­limybę pa­ma­tyti svajonių šalį Ameriką ir praleisti joje vos ne du de­šimt­mečius.

Laikui nepasiduoda

„Nu ir kas čia jus apie tai informavo“, – vos pradėjus pokalbį nusišypso Veronika, besėdinti uždaroje terasoje-pavėsinėje, prie užkandžiais bei saldumynais nukrauto stalo, kuriuo pasirūpino marti Daiva su savo mama, mat į svečius užsuko, pasak senolės, giminaičiai iš Palangos – pusseserės sūnus Ramūnas su žmona.

O tikslas turbūt vienas – pasveikinti Veroniką su jubiliejumi. Sulig tais žodžiais namiškiai parodo senolei „Šilalės artojo“ numerį, kuriame išspausdintas vaikų ir vaikaičių sveikinimas. Dar žvitrios akys iškart įvertina savo apdarą nuot­raukoje, deja, klausa jau silp­noka, tad vienas kitas namiškių senolei persakytas žodis paleng­vina pokalbį.

O pasakorės Veronikos esama puikios! Su vaizdingais įterpiniais, jaustukais, malonybiniais žodžiais, žemaitiškais išsireiškimais. 

„Esu pajūriškė: Stegvilų kaimas, Stigralės, Pažvėriai – tai mūsų kaimai, mes gyvenom pačiam vidury. Buvom du vaikai – aš ir brolis, kuris jau septyneri metai, kai palaidotas. Už Panevėžio su žmona gyveno. Žmoną jo suvažinėjo mašina lapkričio mėnesį, o sausį ir jis mirė – išėjo abu vienas paskui kitą“, – pasakoja Veronika.

„Vai, vai, jau tas gyvenimas“, – suūturiuoja paklausta, koks jis buvo „anais laikais“.

„Trejus metus pas Žiogus tar­navau. Paskui Kivyliuose už Vai­nuto tokių gaspadorių anūkiuką auklėjau. Leido išeiti į mamos gimtadienį, o mane pavadavusi nesužiūrėjo, ir nukrito nuo stalo pusantrų metų vaikelukas, ir numirė. Jėzau, Jėzau, kaip pergyveno žmogus. Baisiausiai“, – regis, ir dabar jaučia tą skausmą Veronika.

Gyvenimo pradžia – svetur

O ištekėjo ji už Vytauto Jankauskio iš Capiškių.

„Buvom pažįstami. Žiogas, pas kurį teko tarnauti, be galo doras žmogus, ir sako man: „Vera yra visokių piemgalių, netikusių – ženykis už Jankaus­kio, juk tokie žmonės, jetau, tokie žmonės!“ Jau beveik 70 metų, kai gyvenam, tik paskutiniu metu jam galvelė nebe ta... Dabar slaugos ligoninėje“, – pasakoja Veronika, o šalia sėdinčios moterys sufleruoja, kad jį, 96-erių senolį, užklupusi senatvinė demencija ir slaugyti namuose vien marčios Daivos pastangų nebeužtenka.

„Apsiženiję išvažiavome dar toliau už Kaliningrado – toks kaimynas prikalbino mano Vytautą įsidarbinti miškų brigadoje, mat buvo meistras. Brigada iš devynių vyrų, mane paėmė už gaspadinę. Vaikeli, vaikeli, darbas miškuose, nebuvo nei skalbiamosios, nei malkų pečiui pasikūrenti, vandeniui pasikaitinti. Nakčia su vyru nusipjaudavom kokį medį, tai turėjom ką į pečių įkišti. Jėzau, ko tik nesu mačiusi. Dabar tai dangus atdaras – visko užtektinai.

Po ketverių metų ir sako man Vytautas: motin, pasirašykim į kolchozą, gal lengviau gyvensim. Pasirašėm. Dirbau kiauli­dėje. Gerai dirbau – ir į laik­raštį ne sykį buvau įdėta, ir ap­dovanojimų gaudavau, ir į pa­rodas veždavosi. Atvažiavo sy-­

kį kolchozo pirmininkas, spau­džia ranką, sako: molodec, li­tovka. Nė vieno paršeluko nepadvasinau, rado viską blizgančiai – iššluota, išplauta. Uždirbom kaip inžinieriai, šitą trobikę Žadeikiuose su vyru nusipirkom. Birutėlė buvo gimusi, jau turėjo pradėti eiti į mokyklą, nenorėjom į rusų leisti. Parvažiavom čia. O kokia Žadeikiuose mokykla buvo, kad žinotumėt! Ir Birutė, ir sūnus Virgis čia mokėsi. Viskas buvo gerai, ir kapeiką visada turėjau, nieko netrūko. 

Mane Žadeikiuose žino, paklauskit kieno norit – mudvi su marčios mama eidavom gaspadinėm. 17 metų Žadeikių mokykloje išdirbau, prieš tai 10 metų – Kaliningrade, 18 –

Amerikoje. Ko benorėti. O aš dar krapalioju! Lankau Žadeikių senjorų cent­rą: nusiveža mane, tai mes ten ir dainuojam, ir šokam, ir pakortuojam. Iš pensijos užtenka pragyventi. Negaliu sakyti, kad neturėjau santaupų, iki pat šiol užtenku. Taip tatais... Jau viena draugė atitratės šiandien ar rytoj manęs pasveikinti, davė man tokią žinią...“ – smagiai kloja Veronika.

Už Atlanto – tai bent gyvenimas!

O kaipgi ton Amerikon pateko?

„Stegviluose turėjau draugę Antaniną. Jai buvo vienuolika, man dešimt metų, kai išsiskyrėm. Jos kūma išvažiavo gyventi į Skaudvilę ir ją pasiėmė. Prasidėjus karui, kūma ją kartu išsivežė besitraukda­ma. Jau nežinau, kiek metų buvo praėję, kai sykį Antanina mane aplankė. Sako, atvažiuok į Ameriką, ten geriau gyventi. Nu kur aš tau į Ameriką, nesąmonė! Kelis metus nesiryžau. Paskui Virgis įkalbėjo, sako, važiuok ir nuvažiuosi, išrūpino vizą. Pasiryžau: kas bus, tas bus. 

Surašė Virgis angliškai popierių: mama kalbos nemoka, padėkit jai, būkit geri žmonės. Atsisveikinom Vilniu­je mudu su Virge­liu, sėdau į lėktuvą, nusigavau laimingai, nė nepaklydau. Iš lėktuvo išlipau, žmonės eina – ir aš iš pas­kos. Jie į salę – ir aš einu. O ten, Jėzau, išsigandau: nebuvau mačiusi tokios daugybės juodaodžių. Priėjau, padėjau tą popierių, jie skaito ir vis į mane žiūri. Skaito ir žiūri. Paprašė paso. Padaviau, bet baimė suėmė – o jeigu negrąžins, tai manęs ir į lėktuvą nepriims. Bet žiūriu, grįžta toji moteris, paima mano mažą čemodanuką. Kelis drabužius buvau įsidėjusi, nors sakė, kad nieko nereikia, aprengs nuo galvos iki kojų. Įsodino mane į taksi ir – į Niujorką. Ten sumokėjau taksistui, tas nuvedė iki pat durų. Taip ir nuvažiavau, kaip niekur nieko. Ir išlekia mano Antanina! Koks džiaugsmas buvo! Visoms savo kaimynėms pasakojo, kokia šauni jos draugė iš Lietuvos atvažiavo. Mat aš tik butelį ant stalo, buvom papjovę kiaulę, išsirūkinau dešrų, palendricų į čemodanuką prisidėjau, nei manęs kas tikrino, nei ką. Tik imu ir vaišinu. Antanina, jos dukra Marytė – visi laukė, ir lova jau parėdyta ant aukšto. Tų susibūrimų per visą laiką buvo daug, vis prieina, klausinėja, ar aš tikrai iš Lietuvos. 

Pabuvau metus, Antanina man

darbą surado. Senikę to­kią slau­giau. O varge: dieną nak­tį akių nenuleidžiu, šapuoju be miego. Sakau, man ga­na, nebegaliu. Vėliau tokia daktarė norėjo, kad karšinčiau. O ir šiaip vis prašė: Antanina, paruošk vaišių, iškepk kepsnių su kauliukais, lietuviškai... Galiu pasakoti ir pasakoti...

O jau tų įspūdžių! Nusivežė prie Atlanto vandenyno, įsibridau iki kaklo, išsigandę puolė gelbėti: Vera skęsta. O aš neb­stavoju juokais. Išplaukiau. Ir baseine taip pat. Įspūdžių visokiausių. Angliškai, tai jau taip, susišnekėdavau. O jei dar kiek ilgiau, visai būč išmokusi. Sykį sutinku tokią mergelę su gėlėmis, ji man siūlo pirkti. „How much“, – klausiu. „Five dollars“, – sako. „No, no“, – sakau, nepirksiu. Bet žiūriu, kad jai baisiai reikia tų pinigų, supratau, kad išgerianti, daviau tuos penkis dolerius. Gavau biesų grįžusi: kam perki gėlių, kai jų namuose pilna. Bet kai nupasakojau situaciją, suprato. 

18 metų Amerikoj praleidau. Galėjau likti nors iki grabo lentos. Bet pradėjau galvoti: turiu namus, vyrą, vaikus... Taip ir grįžau. Raudojom visos atsisveikindamos“, – prisimena išskirtinį gyvenimo periodą Veronika.

Namiškių apsupty

Tačiau labiausiai stebina ir kelia susižavėjimą tai, jog Veronika tokiam žingsniui ryžosi būdama jau 62-ejų.

„Ot, prišnekino, ir pasiryžau. Vyras tai išleido. Namai per tuos metus buvo geriausiai: kiaulių augino, karvių, visko. Taip tatai ir nugyvenom. Tik dabar jau į pabaigą gyvenimas. Mano senelis slaugoj, aš irgi buvau taip apsirgusi, kad, galvojau, nebkelsiu. Gal gripas koks, o gal skrandis“, – savo bėdas vardija senolė.

Nors gyvena su sūnaus Virgio šeima ant vieno kiemo, Veronika būna savo namelyje, ten dar pati palaiko švarą ir tvarką. Sūnus su marčia džiaugiasi senolės gyvybingumu. Kas kita – Veronikos antrasis sūnus Stanislovas, turintis visišką negalią dėl cerebrinio paralyžiaus. Jo nuolatinė globėja yra Daiva, kurią tik vieną, moters teigimu, Stanislovas ir tepripažįsta.

Tačiau taip jau surėdyta, kad juoda ir balta gyvenime būna greta. Šįkart – apie balta. 

Prieš savaitgalį Jankauskių kieme puikavosi palapinė, įsi­kompo­navusi tarp gausybės spalvingų gėlių, beje, Vero­ni­kos labai mėgstamų. Buvo suskaičiuoti ir iškilmėse dalyvausiantys svečiai, paruošti užkandžiai bei saldėsiai. O iš to, kaip grakščiai Veronika grįžo pasirėdžiusi suknele ir juosta persirišusi nubalusius plaukus, tapo aišku, kad šventinį vakarą ji atrodė kaip tikra „amerikonka“.

Eugenija BUDRIENĖ

AUTORĖS nuotr.