Meilė veda šešis kelionių per gyvenimą dešimtmečius

Deimantas yra kiečiausias iš akmenų, gražus ir vertingas brangakmenis. Tad ne­nuostabu, kad 60-osios ves­tuvių metinės vadinamos Deimantinėmis – tai meilės, santuokos išbandymo, šei­mos stiprybės ir susikurtos laimės puoselėjimo laikas, kuris, neslepia Gulbių kaime gy­venantys Marytė ir Jonas Te­resai, nors būna visko, yra gražus, ir ačiū Die­vui už suteiktą malonę tokios sukakties sulaukti.

Vienudu, bet ne vieniši

„Gerai nugyvenom, skųstis ne­galime. Buvo ir sunkiau, ir leng­viau, bet taip, matyt, ir būti turėjo. Laikai senesni, viskas buvo kitaip“, – pernelyg negodoja jubiliatai. 

Sutikome juodu kieme beišeinančius ar tai iš pavėsinės, ar tai iš vasarinės virtuvėlės užsimetusius po viršutinį drabužį, nes buvo iškart po karščiu alsavusios dienos, kai staiga ėmė dulksnoti ir nemaloniai dvelkė drėgmė. Regėjosi, ar tik žmonės nebus kur toliau išsiruošę. Bet, pasirodo, antradieniais prie jų kiemo sustoja autoparduotuvė, taigi kad nepavėluotų – juk nelauks, nuvažiuos toliau, dar iki laiko kieme, anot moters, dežuruoja.

„Ale nelauksim lauke, einam į vidų. Juk kai pamatysiu atvažiuojant, išbėgsiu“, – kviečia į trobą Marytė ir eina pirma, pasiremdama lazdele. O kad tik­rai nepražiūrės „autolavkės“ ir galės nusipirkti reikalingų produktų, sutarėme, jog redakcijos vairuotojas Stasys paprašys luktelėti, kol moteris „greitai išbėgs“.

„Šiaip produktais mus aprūpina dukra Virginija. Ji gyvena Bilioniuose, visai netoli. Bet kartais vis kažko prisireikia, tai iš autoparduotuvės ir patys nusiperkam. O be lazdikės jau niekur. Tuo pradėjimu dar vaikštau, o kai pasėdėjus reikia atsistoti, turiu stipriai atsiremti, pakol pradedu eiti“, – dėsto Marytė.

Gyvenimo istorija trumpai

Moteris kilusi iš Pykai­čių, vakarykščiai, kai lankėmės, jai sukako 83-eji, Jonas irgi esantis „tikras pykaitiškis“, nuo vasario vidurio pradėjęs 86-uosius. Taigi amželio abu ju­biliatai sulaukė gražaus.

„O jergau, jau mūsų draugai kada išmirė! Ir tie, kur kartu dirbom“, – atsidūsėja Marytė ir sku­bina stotis, mat jau ta „autolavkė“ prie kiemo stabtelėjo.

„Būk, būk, tėveli, šnekėkis. Tik maišiuką duok, kur padėjai?“ – sukruta Marytė durų link. 

Jonas nulydi ją žvilgsniu.

„Sunkiai bepaeina, tik su lazdike. Prieš septynerius metus dar insultą turėjo, o po jo jau prasčiau... Mudu su Maryte taigi iš vieno kaimo: vienas vienoj Viksvės upelio pusėj gyvenom, kitas – kitoj. Vadinamoj raštinėj Pykaičiuose šokiai vykdavo, susieidavom, tai ir krito į širdį... Visą laiką dirbau Padievyčio tarybiniame/žuvininkys­tės ūkyje. Pagrinde statybinin­ku, pats viską moku, dar kombainininku – tris kombainus nudėvėjau. Su kom­bainu didesnis uždarbis būdavo. Apsiženiję biškį gyvenom pas uošvį, kol nepakėlė melioracija. Paskui nusipirkom namą Gulbėse, čia jau buvo Poželos kolūkis. Bet aš dirbti likau Padievytyje, žmona, kai vaikai paaugo, dirbo Karolyje (taip vadino K. Poželos kolūkį). Išeina, darbais buvome persiskyrę. Bet toks čia ir atstumas – už plento jau Padievytis...

Sugyvenom keturis vaikus: tris dukras ir sūnų. Šiandien kaip tik grįžta iš Kanados mažikė, Janina. Prieš 23 metus su šeima ten išvažiavo. Sūnus jų jau 17-os, dukra – 13-os, kalba lietuviškai puikiausiai. O ko ne, juk lietuviai yra, vyras kilimo iš Kauno. Po teisybei, turėtų būti jų sutiktuvės – Janinos vaikai savo pusbrolių nė pusseserių nepažįsta, nes nema­tę. Anūkų turime devynis, proanūkių – vienuolika, va... Šeštadienį bus Mišios Laukuvos baž­nyčioj, šliūbo atnaujinimas. Vis­ką vaikai yra numatę. Niekas per daug mums nepasakoja – tame ir yra reikalas. Kaip reikės, taip ir padarys. Patys kiek nujaučiam, tiek ir suprantam. Dabar mums atėjo eilė vaikų klausyti. Pasiteiravo tik: ar norit, kad vestumėmės kur į restoraną, ar duodat kiemą? Prašom tą kiemą nors ir tuojau pat! Tai užsakė namelį, pastatys. Nebe tokiems seneliams po restoranus „častytis“, nebe mūsų amžiui. Ten svetima vieta, visokie oficialumai, o savo namuose aš noriu sėdžiu, noriu – prigulu.

Taigi va, Janina gyvena Kanadoje, Virginija – Bilioniuose, Albina – Briduose, Šiaulių priemiestyje, Algimantas – Kau­ne. Visi šį bei tą yra baigę, turi darbus, gyvena su šeimomis gražiai, tvarkingai, va...“ – tiek nemažai suskumba papasako­ti Jo­nas, kol grįžta Marytė, džiaugdamasi, koks geras žmogus tas Stasys – pirkinių maišelį į pat vidų įnešė.

Nusimetusi „sermėgėlę“, mo­teris prisėda prie stalo, ir dabar jiedu kalba vienas kitą papildydami.

„Gerą žmoną išsirinkau, darniai nugyvenom. Be abejo, mylėjo mane ir tebemyli, kaip ir aš ją. O patiko, kad graži buvo“, – savo pasirinkimu nesuabejoja Jonas.

„Aišku, kad mylėjau! O gyvenime pasitaiko visko: juk kur kaminas – ten ir dūmas kyla. Bet išsisklaido ir vėl gerai. Jonas buvo šokių muzikantas, grojo armonika, akordeonu“, – pradeda Marytė.

„Dabar jau nebnulaikau, o ta­da eidavom duetu su tokiu Liudu. Dainuodavom. Dar gie­doda­vom laidotuvėse ar Kalnai kokie. Man kaip toj dainoj: aš vienai jai tegrojau, o šokdino ki­ti“, – įsiterpia Jonas.

„Užtekdavo tų šokintojų. Bet pašokę tai juk nesuvinčiavoti. Širdis mano tai prie Jono linko. Mudu abudu prie vienas kito“, – tęsia Marytė.

Finalas, žinoma, vestuvės. O jos, anot Jono, buvo biednos. Civilinei metrikacijai į Šilalę keturiese su liudytojais važiavo dviračiais. Reikia įsivaizduoti – vieškeliu... Po pusantro mėnesio, liepos vidury, „ant šliūbo“ į Laukuvos bažnyčią vyko bortine mašina apie dešimt porų! Ne tik jaunimas, draugai, bet ir giminaičiai. Kuo gi ne šiuolaikiškos vestuvės?

Vestuvės vyko pas Jono tėvus: „Tokie laikai, kad viskas buvo namuose: ir vestuvės, ir krikštynos, ir laidotuvės. Seniau viskas buvo paprastai“, – prisimena jubiliatai.

Septintojo dešimtmečio rutina

Marytei teko „tradicinė“ mel­žėjos dalia.

„Keldavau paryčiais keturiose, nes dar reikėdavo iš ganyk­los arklį parsivesti. Pakinkai, į vežimą sukeli bidonus, kibirus, koštuvus. Palūkuriuodavau, kol susirinks kitos melžėjos, ir išvažiuojam į laukus su daina. Oi dainuodavom! Baigusios mil­žę, kol atvažiuodavo „malakovozas“, susėdusios traukdavom dainas. Buvome penkios melžėjos, rankomis reikėdavo pamelžti po 20 karvių. O jų per būrį pasitaikydavo ir „kietų“, ir spyreklių. Paskui, kai persikraustėm į Karolį, prižiūrėjau veislines kiaules: šėrimas tris kartus per dieną, budėjimai, kad paršelių neišgultų. Būdavo, kad ir pavalgyti vaikai į fermą atnešdavo. Pačiai tekdavo šieno miltų, „kombikormos“ maišus į vežimą pasikrauti ir iškrauti, niekas nežiūrėjo, kad moteris, kad gal sunku“, – prisimena Marytė.

Kol praaugo vaikai, moteris teigia nedirbusi – kur paliksi mažuosius. Tai ne dabar, kai yra darželiai. Pasak Marytės, nors į darbą ir nevarė, jei nors vienas iš šeimos dirbo, bet vaikų auginimo į stažą neįskaitė. Kai atėjo laikas į pensiją, iki pilno stažo pritrūko metų, tad ir pensija mažesnė. Tuos metus gal būtų ir surinkusi, tačiau iširo kolūkiai. 

Be kolūkinio darbo, namuose būdavo savų gyvuliukų – pasak Teresų, vien iš valdiškos algos neišsiversi, juk vaikų ateitim reikėjo rūpintis. Tad augi­no gyvulių ir pardavimui.

Prie sunkaus darbo Marytė pratusi nuo mažumės. Buvo vos dvejų, kai gimdydama penktą kūdikį mirė mama – tėtis neturėjo duoti tiek grūdų, kiek užsiprašė daktaras Ukrinas, šis ir nevažiavo gimdyvės žiū­rėti... Liko penki našlaičiai, di­džiajam – aštuoneri.

„Mažylį atidavė tokiems Šimkams į Plunksnių kaimą. Jie savo vaikų neturėjo, tai įsisūnijo. Bendraujam kaip su broliu. Tėvas parvedė pamotę... Ale eik eik, koks gyvenimas pasidarė! Kita diena šiokia, kita diena tokia: ir nepavalgius reikėjo pabūti, ir lauke pamiegoti, ir į kailį gauti. Tėvas valios neturėjo už vaikus užsistoti. Mat žmona jauna, vos tik tėvas bandydavo ką sakyti, ši gąsdindavo, kad pabėgs. Paskui vis tiek pabėgo su kitu. Iki tol dar bandė tėvą į šulinį įmesti, žmonės vos išgelbėjo. Tai taip va – pamotė ne mama. Bet vaikai kuo kalti?..“ – prisimena sunkią vaikystę moteris.

Vienas kitam – parama, paguoda, džiaugsmas

„Dabar ką: išsiverdi valgio, ap­sitvarkai, apsišlavi. Tėvelis jau kelinti metai beveik nebemato akimis – glaukoma. Tai ir nebevairuoja, nebeskaito. Į baž­nyčią kaimynas Būdvytis nuveža ir parveža, geras žmogus. O be bažnyčios kaip? Šit ir angelėlis ant stalo sėdi, antai Marija Švenčiausioji. Kol galėjom, važiavom ir ėjom kožną sekmadienį, o per Visus šventus tai ir visą oktavą. Ir kitus nuveždavom. Tokią Aldoną Jakienę, Ancę Balčiutę, kuri dabar jau slaugoj... Ką ir sakyti, vyresni žmonės Gulbėse belikę“, – porina Marytė pritariant Jonui.

„Gyvenom ir sugyvenom, jei tiek laiko sykiu. Juk kai negerai, išsiskiria, išsiblaško ir nieko nebelieka. Reikėjo pasitarti, reikėjo sutarti. Nei vaikai matė riaušių, nei pykčių: sukeiti vieną kitą žodį tarp savęs ir vėl gerai. Tam ir gyvenimas – be susipykimų niekam nepavyksta. Nelatravom, viską darėm dėl namų, šeimos, vaikų. Šiaip taip, šiaip taip – ir nugyvenom“, – kaip ir dera šeimos galvai, reziumuoja Jonas.

Jau įvyko ir Deimantinių vestuvių ceremonija, ir šiltas šeimynos susitikimas. Tai pavyzdys anūkams bei proanūkiams, kaip mylėti tėvus, branginti bei saugoti šeimą. O jubiliatams – laimė matyti savo gyvenimo rudens subrandintus vaisius.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo