Likimas dovanojo laimės su kaupu

Trečiadienį laukuviškiai su 90-uoju gimtadieniu sveikins ne vieną mo­kinių kartą skaičiuoti mokiusį ma­tematikos mokytoją Steponą Jo­kubauską. Sunku būtų rasti kitą to­kio amžiaus žmogų, kuris taip džiaug­tųsi gyvenimu – savo šeima, vaikais, profesija, gyvenamosios vietos pasirinkimu, ir taip domėtųsi vis­kuo, kas vyksta Lietuvoje bei pasaulyje. Nors pedagogo darbas niekada nebuvo lengvas, Steponas tikina, jog svarbiausia pačiam my­lėti dėstomą dalyką ir norėti juo sudominti savo mokinius. 

„Mano laikais nebuvo sunku mokytojauti – 42-ejus metus dirbau Laukuvos mokykloje ir nė karto dėl to nesu pasigailėjęs“, – tikina pedagogas, kurį buvę mokiniai iki šiol vadina Mokytoju iš didžiosios raidės. 

Pirmoji Stepono laida į gyvenimą išėjo 1966 m., bet iki šiol kas keli metai susirenka ir būtinai aplanko savo mokytoją.

„Pirmoji laida yra kaip pirmas vaikas. Jie tikrai mums kaip vaikai – džiaugiamės, kai atvyksta, visada laukiame grįž­tančių“, – pritaria Stepono žmo­na Aldona, jau 58-erius metus lydinti jį per gyvenimą. 

S. Jokubauskas mokykloje jau nebedirba 20 metų. Nesiskundžia, kad liūd­na, nes laisvą laiką visada mokėjo panaudoti racio­naliai. Dar vaikystėje iš savo tėvo išmoko griežti smuiku, vėliau perprato ir muzikinį natų raštą. Laukuviškiai dar atsimena, kaip smagiai grojo jų kaimo kapela ir kaip jai tiko vingrios Stepono smuiko melodijos. 

Bet ir 90-ies sulaukęs S. Jo­ku­bauskas širdyje tebėra pedagogas. Gal dėl to, kad ir namuose jaučia pamokų ritmą: prie Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos prisišliejusį na­mą pasiekia mokyklos kieme vykstančio šurmulio aidas, primenantis Steponui pačias laimingiausias gyvenimo dienas. Klasės ir anuomet buvo didelės, jose turėdavo sutilpti 30 ir daugiau vaikų, o matematika ne visiems patikdavo. Dabar sakoma, jog ne visi turi matematinį mąstymą, ne visiems tas dalykas yra suprantamas, bet S. Jokubauskas turi savo požiūrį, kurio laikas nepakeitė.  

„Vilniaus pedagoginiame ins­titute mums aiškindavo, kad vaikai išmoks tiek, kiek su­gebėsime iš jų pareikalauti. Ma­­tematika ne vaikų žaidimas, kad galėtum per pamokas atsipalaiduoti. Mano pamokose niekada nebuvo drausmės problemų, nors nė karto per tiek metų nesu pakėlęs balso“, – tikina mokytojas, sugebėjęs savo dėstomu dalyku ne tik sudominti vaikus, bet ir juos motyvuoti būti geriausiais. 

S. Jokubausko pamokose vykdavo lenktynės, kas greičiau išspręs uždavinį, suras galvosūkio atsakymą, o motyvacijai labiausiai pasitarnaudavo geras pažymys. Tačiau tiems, kuriems matematika buvo pernelyg sunkus mokslas, Steponas gyvenimo negadindavo – jei žmogus, pasak mokytojo, turi mėgiamą užsiėmimą, yra darbštus, gerai gyvena ir be aukštojo mokslo diplomo.  

Iki šiol švietimo naujienomis besidominčiam pedagogui neprasprūdo pro akis neseniai kilęs skandalas dėl tarpinių vienuoliktokų žinių patikrinimų. Matematikos rezultatai buvo itin prasti ir S. Jokubauskas tikina suprantantis to priežastį: uždaviniai buvę per sunkūs, olimpiadų lygio, todėl ne visiems mokiniams įveikiami. 

Steponas prisimena, jog matemati­ką mėgo nuo vaikystės. Kodėl, sunku paaiškinti, bet patiko tas dalykas labiau už visus kitus. 

1951 m. visą Šakių kaime gyvenusią Cezario ir Stefanijos Jo­ku­bauskų šeimą sovietai ištrėmė į Krasnojarsko sritį. Dvylika vaikų – aštuonis savo ir keturis brolio – auginusi šeima turėjo 20 hektarų žemės, kurią Stepono tėvas Cezaris buvo nusipirkęs už Amerikoje užsidirbtus pinigus. Ta žemė ir buvo turtas, kuris pavertė šeimą „buožėmis“.  

Steponas tada mokėsi Laukuvos mokykloje, o devintą ir dešimtą klasę baigė jau Rusijos glūdumoje. Mokytis svetima kalba nebuvo lengva, tuo labiau, jog antrąją užsienio kalbą Lietuvoje buvo pasirinkęs anglų, o Krasnojarsko krašte mokė tik vokiečių kalbos. Kad greičiau ją perprastų, susidraugavo su Pavolgio vokiečių tremtinių vaikais ir iš jų mokėsi gyvosios kalbos. 

Į Lietuvą grįžo po penkerių metų. Atsitiktinai sužinoję, kad daugiavaikių šeimų tremti neleidžiama, Jokubauskai siuntė laišką į Maskvą sovietų aukščiausiai valdžiai ir gavo ne tik leidimą sugrįžti, bet atsiėmė ir savo sodybą. Kitą pavasarį Steponas išvažiavo į Vilnių studijuoti pedagogikos. Kai po kelių metų baigė tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, pasiligojęs tėvas prašė sūnaus įsidarbinti kuo arčiau namų. Laukuva tuomet priklausė Rietavo rajonui, o ten nuvažiavęs Steponas apsidžiaugė išgirdęs, kad būtent šiai mokyklai rudenį gali reikėti matematikos mokytojo. 

Jau turėjo sukaupęs nemažą patirtį, kai mokyklos šokiuose susipažino su dešimčia metų jaunesne laukuviške Aldona, tuo metu Kaune studijavusia farmacijos mokslus. Sukūrę šeimą, jiedu susilaukė sūnaus Dariaus ir duk­ros Daivos, abu vaikai mokyklą Laukuvoje baigė aukso medaliu. Toks įvertinimas buvo skiriamas tik tiems mokiniams, kurie visus 11 metų mokėsi vien penketais – dešimtbalės vertinimo sistemos dar nebuvo. Aukso medalininkai tapdavo mokyklos pasididžiavimu, toks įvertinimas anais laikais atverdavo visų aukštųjų mokyklų duris. Aldona džiaugiasi, kad duktė laiminga, tapusi gydytoja, o sūnui šis kelias nepatiko – jis rinkosi studijuoti ekonomiką, dabar, pasak tėvų, gilinasi į reklamos teoriją. 

Steponas juokiasi, kad meluoja sakantys, jog mokytojai nesensta.

„Viskas dar būtų neblogai, bet sveikata jau ne ta“, – sako pedagogas, tarsi bėgte prabėgęs per gyvenimą. 

Prisiminimuose iškyla mokinių veidai, situacijos mokykloje, šeimos šventės. Mokytojas džiaugiasi, jog likimas su kaupu atseikėjo laimės – davė viską, kad jaustųsi naudingas, reikalingas, įvertintas. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš S. Jokubauskos šeimos albumo