Kaip sustabdyti laiką?
Rugsėjį gamta nestokoja savo sunokintų vaisių, o meno mecenatai Birutė ir Kęstutis Tarvydai šį rudenį dalinosi savo puoselėjamos kaimo turizmo sodybos Jomantų kaime grožiu – kartu su dailininke Ieva Bunokaite bendrai kūrybai sukvietė būrį tapytojų, plenero metu įamžinusių apylinkes.
Žinome pasaulinio garso menininkų, ypač impresionistų, turėjusių ne tik tapymo, bet ir sodininkystės aistrą, aplinkos grožį amžiams perkėlusių į savo kūrinius. Tai ir prancūzas Klodas Monė, daug garsių kūrinių nutapęs savo puoselėjamame sode Giverny miestelyje, ir vokietis Maksas Lybermanas, savo vasaros viloje ant Bodeno ežero kranto Berlyno pakraštyje, ir kt. B. ir K. Tarvydai savo sodybą taip pat puoselėja kaip tapybos kūrinį. Iš kurio žiūros taško bepaimtum, aplinka – tarsi ypatingas peizažas, atrodantis taip natūraliai, lyg viską būtų sukūrusi gamta, be žmogaus rankos. Net neįtartum, jog jautriu gamtos pajautimu, kūrybiškumu ir darbštumu pasižymintys šeimininkai šią vietą puoselėja jau 30 metų. Iš varžytinių tarybiniais metais apleistus ūkinius pastatus įsigiję ir aplink juos supirkę keletą hektarų žemės, Tarvydai sukūrė erdves, žadinančias įkvėpimą ne vienam.
Dailininkė, režisierė ir animacinių filmų kūrėja I. Bunokaitė jau antrus metus per Lietuvos dailininkų sąjungą sukvietė tapytojus į Tarvydų sodybą. Šiais metais pirmąją rugsėjo savaitę čia kūrė septyni menininkai iš Lietuvos bei Latvijos.
Vilniaus dailės akademijos absolventė Viktorija Starygina – dailininkė, dėstytoja, dailės studijos „Dailės pamokos“ įkūrėja, reikšmingą savo kūrybinio darbo laikotarpį atidavė grafiniam dizainui, dirbo įvairiuose leidiniuose, o 2019 m. vėl atsigręžė į tapybą, atidarė savo dailės studiją Vilniuje.
„Tai vieta, kur pajautę norą tapyti aliejiniais dažais, gali ateiti visi: ir tie, kurie jau bandė tą daryti, ir kurie niekada to nėra mėginę. Nereikia išankstinių žinių bagažo, pakanka smalsumo ir noro maloniai išsitepti rankas. Aš pati nuo vaikystės žinojau, kad piešiu. Gal kokių septynerių nupiešiau namuką su šuniuku, nors nesigavo tokie, kokių norėjau. Vėliau atsirado suvokimas, kad yra normalu ne viską iš karto žinoti ir mokėti“, – sakė menininkė.
Į plenerus Viktorija jau vežasi ir savo mokinius. Viena jų – Daiva Ambraškienė iš Anykščių.
Moteris yra agronomė, kartu su vyru ūkininkauja. Apie kelią, kuris atvedė į Viktorijos studiją, sakė, kad, užaugus vaikams, atsirado niša naujai veiklai. Pasak Daivos, kai mokinys yra pasiruošęs, mokytojas atsiranda.
Atspindėti akimirką, ryškiomis spalvomis, laisvais potėpiais sustabdyti judesį mokosi iš Viktorijos, į kurios studiją tapyti važiuoja apie 150 kilometrų. Yra surengusi ir kelias savo kūrybos darbų parodas Anykščių rajono bibliotekose, o šis pleneras tapo nauja patirtimi.
Į Tarvydų sodybą jau antrą kartą atvyko ir Latvijos menininkė Maija Jakoviča. Maduonos rajone, vaizdingose Vidžemės aukštumose, taip vadinamame akmeniniame name, kartu su kolega Valerij Baida ji yra įkūrusi meno dirbtuves ir galeriją, kur galima apžiūrėti apie 300 tapybos bei grafikos darbų (juos galima ir įsigyti). Ją žavi gamta, kaimų peizažai, senos sodybos su sodais. Lietuvoje ji dažnas svečias, nuolatinė plenero Šaukėnuose (Kelmės r.) dalyvė.
Pasak Maijos, meno plenerų kultūra ir tradicijos Lietuvoje daug gilesnės, jų čia vyksta daugiau nei Latvijoje. Jai atrodo, jog kuriantys žmonės mūsų šalyje labiau vertinami, daugiau organizacijų ir privačių asmenų yra įsitraukę į plenerų organizavimą, supranta jų svarbą.
Julius Jokūbonis gimė garsių Lietuvos menininkų skulptoriaus Gedimino Jokūbonio ir tekstilininkės Bronės Valantinaites-Jokūbonienės šeimoje. Lankė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, vėliau studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (Vilniaus dailės akademija). Mėgstamiausios tapymo technikos – pastelė, aliejus.
Puikiai valdantis teptuką menininkas – kuklus. Paklaustas, ar patinka plenerai ir kaip jaučiasi čia, atsakė: „Gerai. Viskas eina kartu su dvasingu gyvenimu, o gyvenimą reikia sieti su menu. Plenerai gerai tuo, kad išeini ir darai“.
Tarvydų sodyboje į plenerą susirinko skirtingo amžiaus, patirties, požiūrių, pomėgių ir įsitikinimų žmonės. Pusryčiams ir vakarienei menininkai sėsdavo prie šeimininkų šventiškai padengto stalo. Šviežias, skanus maistas, poezija, linksmos istorijos, diskusijos įprasmino bendrą buvimą. Ir nors pleneras jau baigėsi, liko keletas dailės darbų, pagavusių šio vasariško rudens laiką.
Paklaustas, ar yra vilties, jog jis turės tęsinį, K. Tarvydas sakė: „Negalima prarasti vilties. Kas būtų su žmogaus gyvenimu, jei prarastume viltį?“
Sofija BLAŽIENĖ
AUTORĖS nuotr.