Karo medikę pareiga nuvedė į Ukrainą

Vaiva Jankienė po šių Seimo rinkimų tapo sava ir ši­la­liškiams – kelmiškė, kandidatavusi į Parlamentą kaip nepriklausoma kandidatė, rudens pradžioje apvažiavo mūsų miestelius ir kaimus, pasikalbėjo su šimtais žmonių ir surinko ne ką mažiau balsų už kai kuriuos daug kartų rinkimuose dalyvavusius politikus. Bet ne Seimo mandatas buvo pagrindinis V. Jankienės tikslas – medikė siekė kuo plačiau paskleisti žinią apie karo niokojamą Ukrainą, jos kenčiančius žmones, patiriančius tokius išgyvenimus, ko­kių mes negalime net įsivaizduoti. 

Eina per namus gelbėdami žmones

Kiek kartų Vaiva vyko į medicinos misijas Ukrainoje, jau sunku net suskaičiuoti, nes dalyvauja jose nuo pat Rusijos įsiveržimo pradžios. Atsakomybė ir pareiga ginti savo kraštą karo medikei, turinčiai 17 metų darbo Lietuvos kariuomenėje patirtį, dalyvavusiai misoje Afganistane, taip giliai įaugo į kraują, kad prasidėjus agresorės invazijai į Ukrainą, nė minutės nesuabejojo, kur tokiu metu reikia būti. Nutraukusi slaugytojos kontraktą Norvegijoje, kuris leido neblogai užsidirbti ir daugiau laiko skirti šeimai, V. Jankienė iškart atsiliepė į Sveikatos apsaugos ministerijos kvietimą teikti pagalbą ligoninėje, į kurią iš fronto buvo atvežami gydyti sužeisti kariai. Grįžusi į Lietuvą, netrukus, kaip pati sako, „plikomis rankomis“ išvyko į išvaduotą Bučą – neturėjo jokių medikamentų, nežinojo, kur apsistos ir kam teiks pagalbą, tik jautė, kad ten jos žinių labai reikia.

Vaiva tikina, kad lietuvių medikų grupei, su kuria ji vyko, nusišypsojo apvaizda – Skautų centre, kur apsigyveno, buvo sukrauta humanitarinė pagalba, lietuviai gavo leidimą pasiimti viską, ko reikia darbui.  

„Tik dėl to mes sėkmingai įgy­vendinome šią misiją. Uk­rai­niečiai kelis mėnesius gyveno be vaistų nuo lėtinių ligų, nes neturėjo nei pinigų, nei galimybių jų nusipirkti. Jų būklės buvo labai blogos. Važinėjome po Bučą bei jos apylinkes ir tiesiog gelbėjome žmones – eini per namus, lipi per griuvėsius, nežinai, ką rasi sugriautose namuose, garažuose. Tuo, ką pasakojo ten likę sunkiai sergantys, vieniši žmonės, buvo sunku patikėti. Vienam į namo kampą įvažiavo tankas, kitame name radome moterį, slaugančią dvi visiškai nevaikštančias močiutes. Viena naktį iškrito iš lovos, lūžo ranka. „Greitoji“ nevažiuoja, niekas neveikia, priemonių nėra – teko ieškoti gipso, pačiomis primityviausiomis priemonėmis gipsuoti ranką“, – pasakoja Vaiva.  

Tai, ką Bučoje išgirdo ir pamatė, pranoksta baisiausius košmarus. Klausydamiesi vietinės gydytojos, lietuvių medikai negalėjo patikėti, kokios būklės grįžta į rusų nelaisvę patekę ukrainiečiai.

„Jaunos moterys išprievartautos taip, kad niekada negalės turėti vaikų, vyrai iškast­ruoti – tokiu būdų vykdomas tautos genocidas. Iš Bučos išgelbėti ir į Lenkiją išvežti vaikai, kurių amžius nuo 5 metų, neturėjo nė vieno danties – taip žiauriai buvo prievartaujami. Visiškai be dantų buvo ir likusios iš Azovo nelaisvės grįžusios moterys. Tai nieko bend­ro neturi su normalumu. Rusai savo elgesio niekada nepakeis, jie buvo ir bus barbarai, užkariautojai, eis prievartaudami, engdami, žudydami. Klysta tie, kurie mano, kad pas mus to būti negali“, – neabejoja karo medikė. 

Didžiausias pasiekimas – išsimiegoti

Vaiva tikina, kad geriausias dalykas yra organizacijos „Mėlyna/Geltona“ globa. Jonui Ohmanui pradėjus rengti medicinos misijas, savanoriai pasijuto saugesni, jų veikla tapo labiau organizuota, nebereikėjo rūpintis, kur apsigyventi, kaip gauti vaistų. 

„Misijos nemažai kainuoja, nes mes Ukrainoje perkame vaistus ir labiausiai esame vertinami už tai, jog juos dalijame nemokamai. Subombarduotame kaime gyvenantis žmogus neturi kaip nusipirkti vaistų, nes transporto maršrutai neatkurti ir nebus atkurti. Vaistinės ir ambulatorijos išsprogdintos, neveikia. Keliai baisūs, važiuoti jais neįmanoma. Mūsų kaimuose gyvena šimtas ar keli šimtai žmonių, o ten kaimai kaip mūsiškiai miesteliai, turi po kelis tūkstančius gyventojų“, – pasakoja V. Jankienė. 

Lietuvių medikų komandoje, kurioje dabar yra bene dvi dešimtys savanorių, dirba šeimos gydytojas, odontologas ir slaugytoja. Pasak Vaivos, bene labiausiai ukrainiečiai laukia odontologų. Nuo 1990-ųjų Uk­rainoje nėra jokios valstybinės odontologijos, todėl dauguma pacientų pas odontologą nėra buvę ir daugiau nei 20 metų.

„O karas dar pablogino situa­ciją. Kalbėjomės su moterimi, kuri dirba valstybinėje įstaigoje. Jos atlyginimas apie pustrečio tūkstančio grivinų, o vieno danties ištraukimas ten kainuoja 800–1000 grivinų. Mūsų odontologai pašalino jai keturių dantų šaknis. Moteris tikino, jog niekada nebūtų galėjusi sau to leisti“, – sako medikė. 

Ukrainoje šeimos gydytojai tik rašo siuntimus specialistams, todėl vietiniams gyventojams lietuvių gydytojai kaip dievai – jie ne tik suteikia visą įmanomą pagalbą, atlieka būtiniausius tyrimus, padedančius nustatyti uždegimo pobūdį, užrašo kardiogramą, bet ir palieka vaistų 2–3 mėnesiams. Todėl žinia, kad į miestelį atvyksta „litovskije liekari“ greitai pasklinda, pirmieji pacien­tai į eilę pas šeimos gydytoją stoja nuo pusės keturių ryto. 

„Tokie dalykai priveda iki ašarų. Lietuvoje dažniausiai gir­dime apie nuostolius, sprogimus, didžiausias tragedijas, bet kaip tai atsiliepia eiliniams žmonėms, lieka už kadro. Mes susiduriame su civiliais gyventojais, kurie nekariauja, bet yra karo aukos. Ir nors dažniausiai jie išvengia kulkų, sužalojimų, sprogimų, bet jų gyvenimai taip sudaužyti, kad sunku suprasti, kaip jie ištveria nuolatiniame nerime ir baimėje“, – stebisi įvairiausių patirčių ir situacijų matanti V. Jankienė. 

Vaiva prisimena, kad pirmą ar antrą kartą atėję jų pacientai skundėsi nemiga, košmarais, nuolat kankinančiu nerimu, jiems viską skaudėjo. Sugrįžę į tą pačią vietą po kelių mėnesių, lietuviai džiaugėsi girdėdami, kad kažkuriam pavyko išsimiegoti, kad mažiau skauda, kad suvaldo emocijas...

„Jei pavyksta bent kažkuo padėti, tai yra didžiulis pasiekimas, nes gyvenimo sąlygų, situacijos pakeisti mes negalime“, – pripažįsta karo medikė.  

Už tai, kad Ukrainoje rizikuoja savo gyvybe, savanoriai atlyginimo negauna, džiaugiasi, jog organizacija „Mėlyna/Geltona“ gali skirti 15 eurų dienpinigių – tų pinigų visiškai užtenka išgyventi ir prasimaitinti karo nusiaubtuose pafrontės miesteliuose.

Turėtume mokytis iš ukrainiečių

Dauguma užsienio fondų misijų Ukrainoje laikosi taisyklės nevažiuoti arčiau kaip 30 km iki fronto linijos. Lietuvių medikai dirba teritorijose, kur girdėti bombų sprogimai ir bet kada gali nukristi agresorių leidžiamos raketos. Todėl Vaiva ir jos bendraminčiai dažnai girdi klausimą, ar verta taip rizikuoti savo gyvybe. 

„Aš nieko daugiau negaliu padaryti, kad padėčiau Ukrainai. Rizikuojame, faktas, bet negaliu sėdėti sudėjusi rankų ir stebėti, kaip viskas vyksta. Turiu specialybę, patirtį ir galiu padėti taip, kaip moku. O ten pagalbos labai reikia. Juo labiau, kad nesu tikra, kad tokios patirties mums neprireiks čia“,– sako V. Jankienė. 

Organizacijos „Mėlyna/Gel­tona“ 10 metų veiklos paminėti į Lietuvą atvykęs Der­hačių miesto mero patarėjas Jev­henas Kotenko neslėpė, jog lietuviai medikai pafrontėje daro stebuklus. 

„Mūsų miestas niekada neturėjo jokių ryšių su Lietuva, bet būtent jūs labiausiai padedate išgyventi šį sunkų laiką. Ypač svarbi medikų pagalba“,– tikino J. Kotenko, pasiūlęs vieną iš Derhačių miesto gatvių pavadinti Lietuvos vardu. Pasak jo, tam niekas neprieštaravo. 

Jo teigimu, Derhačių vadovybė labai stengiasi išsaugoti savo rajono gyventojus. Dėl to karo sugriovimus ukrainiečiai stengiasi kuo greičiau sutvarkyti. Jei tik kažkas atsitinka, į tą vietą iškart skuba ne tik medikai ir ugniagesiai, bet ir komunalinės tarnybos, todėl, praėjus pusdieniui, sugriovimai beveik nematyti. Tiems, kurių būstus sugriauna sprogimai, viena amerikiečių šeima pastato nedidelius namelius, kad jie galėtų grįžti ir tvarkyti griuvėsius.  

„Žmonėms reikia gyventi. Jiems ir taip sunku, todėl  pade­dame, kaip įmanydami, kad negatyvių emocijų būtų kuo mažiau. Gaila, ne visų miestų valdžia taip rūpinasi savo gyven­tojais “,–  tvirtino su Vaiva Ši­lalėje apsilankęs Derhačių me­ro patarėjas. 

J. Kotenka norėtų, jog pavyktų susitarti, kad Lietuvos ligoninėms nereikalinga sena medicininė įranga atitektų Derhačių ligoninei, kurią planuojama perkelti į slėptuvės patalpas.  

Pasak J. Kotenko, pasienio su Rusija teritorijoje yra nemažai „ždūnų“ (laukikų), kurie nuo seno gyveno rusiškais vadinamuose kaimuose ir tebejaučia nostalgiją sovietiniams laikams. Tiesa, po truputį ir jie praregi, mato, ką daro atėję rusai, ir keičia savo  nuomonę.­ Todėl Ukrainoje, net pačioje pafrontėje, visi dirba. Kas dėl karo negali atlikti buvusių pa­reigų, eina daryti kitų, pačių paprasčiausių darbų. Dėl to, prasidėjus karui, Ukrainoje nekilo ekonominė krizė.

V. Jankienė įsitikinusi, jog lietuviai turėtų mokytis iš ukrainiečių, perimti jų kare sukauptą civilinės saugos patirtį.  

„Karo pradžioje visos Nor­vegijos komunos ir gyvenvie­tės gavo palydovinius telefonus, visi gyventojai žino, kad tas telefonas yra ugniagesių komandoje. Neturi ryšio – kreipkis ten. Prasidėjus karui, gali nebeveikti telefonai, nelikti elekt­ros, taigi ir televizijos, radijo, interneto. Ką darytume tokiu atveju mes Lietuvoje, man neatsakė nė vienas Šilalėje kalbintas žmogus. Tačiau tokiam atvejui būtina pasiruošti, net jei niekada to neprireiks“, – tvirtina karo medikė. 

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.