Prisimenu pirmą kartą... (tęsinys)
* * *
Buvau dvylikos metų. Atėjo šienapjūtė. Tėtukas suruošė keturis dalgius, nors namuose buvo tik trys vyrai: tėtukas ir du vyresni mano broliai. Tėtis šyptelėjęs pasakė: „Klemukas pjaus ketvirtu dalgiu“. Pavakary ir išeinam į pievas keturi vyrai. Aš einu gale, o dalgis toks didelis ir sunkus. Tačiau nuotaika šventinė: pagaliau ir aš su vyrais, kaip lygus su jais. Pradėjome pjauti. Tėtukas su broliais varosi tolyn. Aš pradedu atsilikti. Jie jau sugrįžo, ima pjauti po antrą pradalgę, o aš tebevargstu su pirmąja. Šiaip ne taip ją užbaigiau. Broliai traukia per dantį, kad nespėju su jais. Tėtukas pasižiūrėjo į mano nelygią, išdraikytą pradalgę ir sako: „Nu, kaip pirma pradalgė, tai dar neblogai. Nukapok šitą griovio kraštą ir eik namo, išsivaryk paganyti karves“.
Parėjau be nuotaikos, išsivariau karves, o akys vis krypsta į lauko galą, kur liko mano pirmoji pradalgė, kur tėtukas su broliais pjovė pievą. Taip tą kartą ir netapau tikru pjovėju, nors kiaulėms žolės jau prikapodavau.
* * *
Tremties siaubo mūsų šeimai patirti neteko, bet vykdavo toks nebylus pasiruošimas. Ant trobos viškų būdavo pakabinta pora maišų sudžiovintos duonos (cukorių), numegzta vilnonių kojinių. Kai pasklisdavo kalbos, jog bus trėmimai, tėvai mus, vaikus, išsiųsdavo miegoti pas kaimynus, dažnai kiekvieną į skirtingas vietas. Vakare, išeinant į kaimynus, mus visus tėtukas peržegnodavo, išdalindavo šeimos nuotraukas, kad jos neprapultų. Nešdavomės šiek tiek drabužių. Aš pasiimdavau ir seną dainų sąsiuvinį. Rytą žiūrėdavome, kokį ženklą pamatysime savo namuose. Jei ant tvoros pakabinta balta gūnia - galime pareiti.
Tą dieną, kai išvežė iš Vytogalos Stanislovo Valanto šeimą, ant tvoros ženklo nebuvo. Tada pirmą kartą pamačiau tremiamus žmones: pravažiavo vežimas su S. Valanto šeima, netrukus nuo Obelyno keliais vežimais atgabeno Kiržgalvius. Pavakare vienas iš Kiržgalvių, pabėgęs nuo stribų, laukais pargrįžo Obelyno link.
* * *
Giliai atmintyje paliko pirmieji varymo į kolchozus metai. Padažnėjo aktyvistų apsilankymai. Tai buvo kareiviai, stribai, rajono valdžios atstovai, paruošų tarnautojai. Jie tikrindavo, kiek ūkininkas turi arklių, galvijų, grūdų, koks jo žemės ūkio inventorius, ar sumokėti mokesčiai, atpiltos pyliavos, žiūrėdavo, kiek žmonių yra šeimoje, ragindavo rašyti pareiškimus stoti į kolchozą.
Tėtukas jaujos peludėje iškasė didelę duobę, joje paslėpė tris dideles dėžes, pripiltas įvairių grūdų. Į durpynę sumetė porą plūgų, drapaką. Tuo metu daugelio žmonių neapleido viltis, jog kada nors vėl reikės dirbti savo žemę, jog tokia betvarkė negali ilgai tęstis. Tada ir pravers paslėptas inventorius. 1949-ųjų rudenį kiekvienas ūkininkas jau turėjo į bendrą tvartą atvesti nustatytą skaičių arklių, karvių, supilti javų sėklą. Dažną dieną vyrai ėjo į fermas, nešdami savo arkliams tai avižų kišenėje, tai duonos abraką. Pavasarį, trūkstant pašaro, daugelis arklių nebeatsikeldavo. Silpniausius ištempdavo į lauką ir palikdavo likimo valiai. Keletą arklių žmonės atšėrė, atgaivino. Bet vėliau juos vėl turėjo atiduoti į kolchozą. Nugaišusius reikėdavo nulupti. Pamenu, kaip ūkininkas Petras Vaičys verkė prie savo lupamo Bėrio.
* * *
Apie sovietinių valdininkų neišmanymą sukurti anekdotai sklisdavo per kelis rajonus. Pamenu pasakojimą, kaip vienas kolūkietis pateko į pirmininko nemalonę. Pirmininkas brigadininkui nurodė kolūkiečio arus atmatuoti šlapioje pievoje. Žmogus pasiskundė pirmajam Šilutės rajono partsekretoriui. Atvažiavo komisija tirti. Sekretorius klausia, kuo žmogus nepatenkintas. Bėda ta, sako kolūkietis, jog man bulves sodinti liepia šlapioje vietoje. Sekretorius aiškina, kad Leninas pasakė, jog nėra blogos žemės, o yra blogi gaspadoriai. Žmogus sutinka: taip, Leninas buvo protingas žmogus, jis žinojo, kad javus, bulves reikia sodinti ten, kur jie auga. Tik Leninas nežinojo vieno dalyko. Sekretorius sukluso - kokio? Žmogus sako: Leninas nežinojo, jog atsiras tokių durnių, kurie lieps bulves sodinti į pelkę.
Po tokio paaiškinimo komisija išvirto pro vartelius ir nuvažiavo. Tačiau po savaitės brigadininkas davė bulvėms sodinti geros žemės.
Klemensas LOVČIKAS
(Bus daugiau)