Prisimenu pirmą kartą...

(Pabaiga. Pradžia Nr. 3, 5, 7, 11)

Mūsų šeimai kasdienę avalynę - medkurpes, aulenkas - padirbdavo tėtukas. Iš mažens matydavau, kaip jis ber­žo ar blindės kaladę skelia pusiau, aptašo, įpjauna kulnies pjūvį, pagal kurpalio formą apdrožia, išskaptuoja ir tada apkala oda.

Sulaukęs 14 metų, pabandžiau kurpes pasidaryti pats. Pasidirbau. Bet jos buvo sunkios, nedailios, nepatogios. Tačiau jas šiaip taip sunešiojau. Kitas kurpes pasidariau jau geresnes. O vėliau vasarines kurpes be užkulnių dirbdavau ir paprašytas kaimo panelių.

* * *

Paupynio kaime gyveno kalvis Aleksas Maulius. Jis mane išmokė kalvio amato. Laisvesniu laiku jis dirbdavo batus. Pirmi batai, nors ir pasidariau meistro padedamas, nebuvo nei dailūs, nei patogūs: siauri aulai, didelės galvos tabalavo ant kojų. Kiti jau išėjo gražesni ir patogesni. Tiko ir į šokius nueiti.

A. Maulius paruošdavo ir „zagatovkes“ (ruošinius), kai bato galvos oda yra prisiu­vama prie aulo. O tai sugebėdavo ne kiekvienas batsiuvys, nes reikėjo didelio kruopštumo bei specialios ma­šinos odai siūti.

* * *

Pirmasis susitikimas su vilkais tėviškėje, Vytogaloje. Bu­vau jau sumitęs 20 metų ber­nas. Žiema, gilios pusnys, į tvartą ir šulinį iškasti apie pusantro metro gylio takai. Vie­ną žiemos naktį išgirdome skalijant mūsų šunį Kudlių: trumpai paamsi vienoje vietoje, o netrukus - jau kitur. Tai išgirdęs, tėtukas, kilęs iš miškingo Švenčionių krašto, kur vilkai dažnai papjaudavo šunis, tuoj sumetė: „Bėk greitai, įleisk į trobą Kudlių, nes jį gaudo vilkai“. Čiupau prožektorių, iš prieangio kerčios griebiau šautuvo durklą ir išpuoliau laukan. Kieme, ant tako, gulėjęs vilkas šoko į pusnį ir nurūko. Kudlius pro mano kojas spruko į priebutį, vilkas, jį vijęsis, nespėjo sustoti, trenkėsi į mane ir puolė šalin.

Persigandom abu - ir aš, ir vilkas, sušukau ne savo balsu, nespėjau nė to durklo panaudoti. Įbėgau į trobą drebėdamas. Mama tik paklausė: „Kas atsitiko, kad toks išbalęs?“

* * *

Buvo ramus, šaltas žiemos vakaras, danguje švietė priešpilnis mėnulis. Mudu su kaimynu Jonu Rimkumi nuėjome į Vytogalinės pamiškę palaukti zuikių. Jie vakare bėga iš miško į laukus ieškoti maisto. Stovime vienas nuo kito už 30 žingsnių, laukiame. O tyla - girdžiu net plakant savo širdį. Kažkur toli, Tauragės pusėje, kelis kartus užkaukė vilkas. Per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Bet, galvoju, vilkas labai toli, o juk aš turiu šautuvą. Nėra ko baimintis.

J. Rimkus nušovė zuikį, o aš prapyliau pro šalį. Man medžioklė nenusisekė.

Po kelių metų, nuvažiavęs į Tauragę, išgirdau tokį pat vilko kaukimą. Bet tai buvo tik traukinio švilpukas... Tą tylų žiemos vakarą, atskridęs už 30 kilometrų, man atrodė kaip vilko staugimas.

* * *

Buvo ir toks atvejis, kai pats kaukiau vilko balsu. Gry­bavau Patulės miške, vietos man gerai žinomos. Einu į drebulyną. Iš tolo matau radonviršių kepurėles. Iš priešingos pusės atsibeldžia moterų ir vaikų būrys. Panarinęs galvą, vieną antrą kartą užstaugiau vilko balsu. Aplink visi nuščiuvo. Grybautojai din­go. Pavyko!

Matyt, jie nežinojo, kad vasarą vilkai nekaukia. O tikro vilko staugimo per visą savo gyvenimą ir neišgirdau.

* * *

Kai dirbau kolūkyje elekt­riku, buvau paragintas stoti į komunistų partiją. „Viliumi“ keturiese va­­žiavome į Dony­linės fermą: kolūkio pirmininkas, partinės organizacijos sekretorius, vyr. mechanikas ir aš. Pirmininkas ėmė mane raginti stoti į partiją. Sakė, kad gerai dirbu, negirtauju, turiu gerą vardą tarp kolūkiečių. Jam pritarė ir partorgas su mechaniku. Siūlė pagalvoti ir, ilgai nelaukus, rašyti pareiškimą.

Supratau, jog jie nuo manęs neatstos, tad galvojau, kaip atsakyti, kad neberagintų. Bet jei atsisakysiu, žinoma, ims šantažuoti. Pradėjau nuo to, kad laikraščiai rašo, per radiją kalba, jog viskam vadovauja partija ir vyriausybė. Pirmininkas pritariamai linkčioja galvą. Sakiau, kad prisimenu trėmimus į Sibirą, kaip su broliais išeidavome nakvoti pas kaimynus. O trėmimams vadovavo irgi partija bei vyriausybė. Tad dabar negaliu stoti į partiją, kurios tada bijojau.

Mašinoje įsivyravo tyla. Fer­moje pirmininkas ir sako man: „Nu, Klemensai, nemaniau, kad tu taip galvotum“.

Daugiau manęs į partiją neberagino. Bet teko patirti įvairių persekiojimų, suvaržymų dėl žemės, ganyklos karvei, šieno, transporto.

* * *

Upynos kolūkyje 17 metų dirbau elektriku. Fermų, sandėlių, mechaninių dirbtuvių elektros įrenginius reikėdavo paruošti techninei apžiūrai. Trejus metus Upynos kolūkis per tas apžiūras užimdavo pirmąją vietą. Tačiau už gerą darbą niekada nebuvau paskatintas, negavau jokios premijos. Pirma kartą neskyrė dėl to, jog įvedžiau elektrą Varsėdžių bažnyčioje, po metų - Upynos bažnyčioje. Bet trečią sykį žemės ūkio skyriaus inžinieriai Antanas Dar­gevičius, Vytautas Čyvas ir Petras Pipiras, nepaisydami kolūkio pirmininko protesto, iš rajono biudžeto man skyrė 62 rublių premiją. Tai buvo pirmas ir vienintelis paskatinimas, dirbant Upynos kolūkyje.

* * *

Pirmasis eksponatas, patekęs į Upy­nos liaudies amatų muziejų, atsirado per mūsų namus. Gudirvių kaime vyko melioracija. Užsukau į jau nugriautą Jono Jurgaičio sodybą. Darže buvo iškasta didelė duobė, į ją primesta medžių kelmų, sulūžusių rakandų. Prū­de plūduriavo nedidelė gel­dutė. Su­pratau, kad ji nebereikalinga. Ištraukiau ir par­sinešiau į namus - norėjau pa­rodyti savo vaikams, kokioje geldutėje mano mamutė darydavo putrai kleckiukus.

Po poros savaičių išgirdau, kad Jur­gai­tienė keiksnoja, jog kažkas pagavo jos geldutę, kurią buvo įmetusi į prūdą, kad išbrinktų. Supratau, jog tai mano parsineštoji. Sutikęs Jur­gaitienę, pri­s­ipažinau, kad tai aš tas nenaudėlis. Ji klausia: „Kur dėsi, juk putros nebevirsi?“ Kai paaiškinau, kodėl pa­ėmiau, moteris nusijuokusi pasakė: „Kad jau turi, tai ir turėk. Ir rodyk vaikams“.

Taip ir rodau savo pirmąjį eksponatą visiems, atėjusiems į muziejų. Ir vaikams, ir suaugusiesiems...

* * *

Gal kas nors, perskaitęs tuos mano prisiminimus, pagalvos: „Ir aš prisimenu, gal net įdomesnių dalykų“. Būtų smagu, jeigu jais pasidalintų.

Klemensas LOVČIKAS