Alius paveldėjo naują mokestį

Anksčiau Alius buvo šiaip sau žmogelis, o dabar - visa galva aukštesnis pats už save. Dabar jis - kaip ir aukštuomenė. Kaip ir visi verslo magnatai, jis turi komercinės paskirties pastatų ir moka nekilnojamojo turto mokestį. Jeigu tiksliau - turi tik vieną. O jei visai tiksliai - nėra nė to.

Jis netgi mėgino įrodyti, žeg­nojosi, mušėsi į krūtinę, prisiekinėjo visais Seimo nariais, kad tikrai neturi tokių pastatų!

- O sandėlis? - inspektorė parodė pirštu į popierių.

- Neturiu jokio sandėlio!

- Kam jį naudojate? Laiko­te grūdus? Verčiatės žemės ūkiu?

- Ne, nelaikau grūdų, nenaudoju jo žemės ūkiui! - dievagojosi Alius. - Aš neturiu sandėlio!

- Gaila, jog nenaudojate žemės ūkiui, - atsiduso inspektorė.

Ji jau pavargo aiškinti, kad Alius tikrai turi sandėlį. Tai rodo Registrų centro dokumentai. Jeigu būtų supylęs grūdus ar saugotų kitą žemės ūkio produkciją, nuo mokesčio būtų atleistas. O dabar Alius privalo deklaruoti savo turtus ir sumokėti mokestį.

Alius nulėkė į Registrą.

- Iš kur atsirado sandėlis? - paklausė tenai.

- Paveldėjote, - atsakė Re­gist­rų centre. - Pažiūrėkite į sa­vo bylą. Joje surašyti visi pas­tatai: gyvenamasis namas, tvartas, malkinė, daržinė, sandėlis...

- Koks sandėlis? - pasibaisėjo Alius. - Kas ten pastatė sandėlį?

- Aš nežinau, - atsakė Re­gistrų centro darbuotoja. - Jūsų byla daryta seniai, sandėlio gali ir nebebūti...

Alius atsisėdo, giliai susimąstė. Ar buvo jo tėvų namuose kokie nors sandėliai? Ne, niekada! Tiesa, už daržinės galo kažkada kėpsojo tokia karaputkė, tenai tėvas raugindavo kopūstus. Va­dindavo sandėliuku.

- Ne sandėliukas, o sandėlis, - pataisė centro darbuotoja. - Dokumentuose niekas nerašo: trobikė, tvartukas ar sandėliukas. Būna troba, tvar­tas ir sandėlis.

- Tada išbraukite. Tos ka­ra­putkės seniai nebėra. Nu­griuvo dar Brežnevui esant gyvam...

- Kaip mes išbrauksime? Reikia naujos inventorizacijos. Užsisakykite.

- Kiek tai kainuos?

- Pastatų daug. Apie du šimtus.

- Du šimtus?!

Tokių pinigų Alius seniai nebuvo matęs. Aną savaitę pardavė bulių, bet gavo šimtą devyniasdešimt devynis.

- Tai gal pigiau būtų sumokėti mokestį? - patarė jam Registrų centre. - Jeigu sandėlis nedidelis, daug nepriskaičiuos. Vieną kitą eurą atrasite.

- Tikrai! - apsidžiaugė Alius. - Parduosiu du kibirus pieno, gausiu kelis eurus ir sumokėsiu!

Neseniai Alius jau buvo pardavęs du kibirus pieno, bet užsuko į kaimo krautuvės barą, nusipirko bokaliuką alaus ir vienu mauku praūžė visą savaitės uždarbį.

- Parduosiu dar kelis kibirus, dar sutaupysiu! - pasižadėjo Alius. - Sumokėsiu iki paskutinio cento, sąžiningai atsiskaitysiu.  Juk ne banditui kokiam - biudžetui!

- Jūs gi turtingas - turite sandėlį, - nusijuokė centro darbuotoja.

Alius galantiškai jai nusilenkė ir padavė mažą šokoladuką, kurį kažkada buvo gavęs kartu su reklama. Dabar jam, aukštuomenės žmogui, reikia ugdytis naujas manieras.

Alius ŠAKINIS