Ten, kur lankėsi meras

Vieną rytą, vos įžengus į kabinetą, suskambo telefonas.

- Alio, čia meras?

- Ne, čia redakcija.

Praėjo kelios minutės – telefonas ir vėl skamba.

- Alio, merą turite? - klausia tas pats moteriškas balsas.

Aišku, kad tyčiojasi. Iš kur redakcija ims merą?

- Ne, dar vis neturime.

- O kur jis yra?

- Vilniuje, - informuojame, pažvelgę į mero darbotvar­kę. - Matyt, išvažiavo parvežti pinigo, - dar pajuokaujame.

Praėjo kelios minutės - telefono ekrane vėl tas pats numeris.

- Alio, o kada jis grįš?

Va to tai jau tikrai nežinome. Niekur neskelbia, todėl tik traukiame pečiais. O gal moteriškė visai nejuokauja? Gal ji supainiojo numerius?

- Kada grįš – tada, - atsakome diplomatiškai. -  Bene nutiko kas? Gal ką perduoti? - dar paklausiame.

- Ateina lietūs, o duobė neužpilta. Meras žadėjo atvežti tris mašinas žvyro, užpilti duobę, laukiu ir nesulaukiu.

- Pats asmeniškai meras žadėjo? - negalime patikėti tokia geradaryste.

- Taip, meras buvo su seniūne. Sako, atvešime tris mašinas žvyro, ir duobės nebeliks. Bet jei įsismarkaus lietūs, tai jis nė žvyro nebegalės atvežti, nes keliukas tampa neišvažiuojamas. Aš gyvenu Vytogaloje, pačioje pamiškėje, ant kampo reikia sukti į dešinę. Meras turėtų žinoti, - moteris pasisako pavardę.

Pasidaro labai įdomu. Kas čia per duobė, kad reikia net trijų mašinų žvyro?

Pasirodo, Vytogaloje tikrai gyvena tokia moteris. Tolėliau, pamiškėje. Yra ir toks keliukas į dešinę.

- Važiuokite ten ir nuvažiuosite, - parodo pagyvenęs vytogališkis, kai redakcija mane išsiunčia atlikti tyrimo - Visai geras kelias.

Netrukus supratau, jog žmogus pajuokavo. Bet kuo toliau, tuo juokas ėmė mažiau. Ir štai vieta, kur tapo visai nebejuokinga. Apsisukti nebuvo kur. Važiuoti atbulomis jau per toli, važiuoti į priekį darėsi vis baugiau. Jei būčiau meras, tokiais keliais tikrai nevažinėčiau. Sėsčiau į seniūnijos džipą.

Pagaliau - jauki sodyba pamiškėje. Šeimininkė labai nustemba, kad aš iš redakcijos. Ji gi ieškojo mero.

- Surinkote ne tą numerį, - paaiškinu.

- Tu matai! - stebisi ji.

Susipažįstame. Tai Elena Vai­čaitienė. Beveik visą gyvenimą nugyveno Suvalkijoje, o prieš keletą metų grįžo į gimtąjį lizdą. Labai graži, rami vieta, tik iki jos atvažiuoti - žygdarbis. Aš tai jau pastebėjau.

- Po lietaus kelias neišvažiuojamas, o ten, prie sankryžos, žemesnė vieta, tikra duobė. Paskambinau į televiziją, sakau taip ir taip, negaliu nei išbristi, nei išvažiuoti. O man televizijos žurnalistai aiškina: „Mums reikalingas jūsų pareiškimas ir mero atsisakymas keliuką taisyti. Tada įsikišime mes“. Parašiau pareiškimą, nuvažiavau į Šilalę, nunešiau merui, - pasakoja moteris. - Aš juk nenoriu, jog mūsų meras nuskambėtų ant visos Lietuvos. Sakau arba taisote keliuką, arba atsisakote. Meras teisinasi, kad jis taip iš karto negali, kad apžiūrėti turi. Ir tikrai jie atvažiavo su seniūne. Buvo truputį paliję, tai meras paliko savo mašiną prie plento, persėdo į seniūnės mašiną.

Ar nesakiau? Tokie keliai - ne mero mašinai.

Šeimininkė parodo tą duobę - bedugnę. Iš pažiūros visai neatrodo duobė, tik žemesnė vieta. Užtat po lietaus...

- Po lietaus tai ojojoj! - ji susiima už galvos. - Meras­ ­žadėjo atvežti tris mašinas žvyro ir dar vieną ten toliau. Mokėti man sakė nereikės, padės už valdiškus pinigus. Bet jei prasidės nuolatiniai lietūs? - baiminasi ji.

Elena, pasirodo, jau kelinta savaitė laukia mero su trimis žvyro mašinomis. Deja, niekaip nesulaukia. Todėl sutarėme taip: po savaitės kitos, o dar geriau - kai bus kokia sukaktis, tarkime, mėnuo laukimo, ji paskambins į redakciją. Ir Elenai ne taip ilgu bus laukti žvyro, ir mes galėsime rašyti laukimo kroniką.

Tačiau gal vis dėlto sulauks? Štai konteinerių tai ji sulaukė. Sodybo­je sto­vi trys. Trejus metus Elena mo­kėjo mokesčius už šiukšlių vežimą, ir štai pagaliau kieme jau visas mėnuo stovi šie gražuoliai. Už tuos pinigus, kur jau sumokėjo, išeitų kalnas tokių konteinerių. Ant vieno yra telefono numeris. Kai konteineris prisipildys, ji paskambins, atvažiuos vairuotojas ir išgabens.

Tačiau jeigu meras neatveš žvyro, tai kaip atvažiuos šiukšlių mašina?

Tada viskas liks kaip buvę, o ji mokės kaip mokėjusi.

- Bet jis tikriausiai atveš, - sako Elena. - Tikiu, kad atveš.

Kur netikėsi!..

O gal ir man bulvių maišą? Kai meras pats asmeniškai veš moteriškei žvyrą, ga­lėtų įsimesti į kėbulą bulvių maišiuką. Mat senos pasibaigė, o švie­žių dar nekasu. Mano keliukas geresnis.

- Kas tau veš! - juokiasi kolegos.

Žinau, jog neveš. Tačiau kaip ma­lonu būtų gir­­dėti pažadą!

Alius ŠAKINIS

Autoriaus nuotr.