Menininkė norėtų tapybai rasti laiko dar daugiau

Laikas – kiekvienam savita sąvoka: panašu, kad kuo labiau žmogus užimtas, tuo daugiau padaro. Ge­riau­sias to pavyzdys – Eglė Sto­nienė: jauna trijų vaikų ma­­ma, tei­sininkė, kurios di­džiausia aistra yra tapyba. 

„Daug kas stebisi, kaip aš, augindama tris mažylius, dar spėju ir piešti. Bet man atrodo priešingai – galvoju, kad padarau pernelyg mažai, galėčiau kūrybai surasti ir daugiau laiko“, – šypsosi Eglė.

Iš Laukuvos kilusi moteris piešti pradėjo ankstyvoje vai­kys­tėje – prisimena, pripaišydavusi visas mamos knygas. Eglė juokiasi, kad gal mama ant jos labai nepyko, bet, vos tik Lau­kuvoje buvo įkurtas Šilalės me­no mokyklos skyrius, išleido dukrą mokytis piešti. O meno pajautimas, kaip dabar me­na pašnekovė, giminės genuose glūdi nuo seno.

„Kiek žinau, labai gražiai piešė mano močiutė – mamos mama, piešia ir mama, tik savo darbų niekam nerodo. Paveikslus tapė ir mano senelio brolis. Tad ir man me­no mokykloje sekėsi neblogai. Tiesa, vaikas būdama neįvertinau visko, ką gavau, taip, kaip tas pamokas ma­tau iš dabarties perspektyvos. Mokykloje buvau gabi daugeliui dalykų, mė­gau mokytis, tad baigus Nor­ber­to Vėliaus gimnaziją, išties buvo sunku nuspręsti, ką pasirinkti“, – sako Eglė.

Pasirinko mergina teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete, įgijo magistro laipsnį, praktiką atliko advokatų kontoroje, o kadangi sekėsi puikiai, ten ir liko dirbti. Tiesa, neilgam – gimtinės šauksmas ir meilė savo krašto vyrui nugalėjo, tad jauna šeima įsikūrė sutuoktinio gimtinėje – netoli Pajūrio. Šiuo metu Stonių namuose bėgioja 5-metis sūnus, 3-metė dukra ir ropinėja vos metukų jaunėlis. 

„Gali atrodyti, kad tapyba ir teisė yra visiškai priešingos sritys, bet aš galvoju, jog jos kažkuo ir panašios: advokato darbe taip pat būtina kūrybos ugnelė. Tad tiek studijų metais, tiek po jų tapyba iš mano gyvenimo nebuvo pasitraukusi – nuolat piešiau, kūriau arba tiesiog atsipalaidavimui, arba dovanoms. Tapydama tarsi persikeliu į kitą realybę, galiu perteikti savo mintis, jausmus spalvomis. Savo darbuose išreiškiu tai, kas leidžia atsiplėšti nuo žemiškų rūpesčių. Galbūt dėl to dauguma mano kūrinių yra labai pozityvūs, šviesūs“, – tapybos svarbą jos gyvenimui nusako Eglė.

Ir nors veiklos su trim mažyliais tik­rai užtenka, moteris sako randanti laiko ne tik tapybai, bet ir vis dar tebeieškanti naujų technikų. 

„Eksperimentuoju su epoksidine derva, akriliniu bei spiritiniu tušu. Su­pran­tama, tai – itin lakios medžiagos, tad kūrybai būtina atskira patalpa. Todėl vyras įrengė namo rūsyje savotišką studiją, kur galiu dirbti nesibaimindama dėl vaikų sveikatos, jų saugumo. Tapydama didelio formato drobes, mėgstu jas pakabinti ant sienos, bet ne kiekviena technika leidžia šitaip dirbti, minėtos technikos reikalauja jas lieti tik horizontalioje padėtyje, ir niekada negali žinoti, ar pavyks. Tad iš anksto niekuomet negaliu pasakyti, ką piešiu – turiu idėją, mintį, o galutinis rezultatas dažnai gimsta proceso metu“, – darbo su spiritiniu tušu subtilybes atskleidžia dailininkė.

Kitas reikalas, anot jos, tapyba akriliniais dažais – teptukus ji ima ir tada, kai greta yra atžalos.

Mat dažai yra pagaminti vandens pagrindu, jie nepavojingi. Tiesa, Eglė juokiasi, jog tada iškyla kita prob­lema – mažieji įsigeidžia mamai „padėti“, stveria teptukus ir tampa dar vienu kantrybės išbandymu. 

„Labiau mėgstu kurti viena, atsiribojusi nuo aplinkinių, nuo buities, tad nors ir esu motinystės atostogose, laiko kūrybai rasti išties nėra lengva, kartais specialiai keliuosi 4–5 valandą ryto. Žinoma, įvertinu ir tai, kad vaikai galbūt kažkada irgi norės piešti, nors kol kas jų gabumų nepastebiu, bet ir paišyti taip, kaip jie nori, nedraudžiu“, – sako pati vos šešerių piešti pradėjusi E. Stonienė.

Eglė prisipažįsta jaunystėje bandžiusi rašyti eiles, iki šiol neįsivaizduoja gyvenimo be knygos, tačiau viskam reikia laiko, kurio šiuo metu randa sunkiai. Tiesa, vyresnieji jau lanko darželį, netruks paūgėti ir prie jų prisijungti mažasis – moteris viliasi, jog tada kūrybai galės skirti daugiau laiko.

„Kaip viskas susiklostys toliau, dar per daug negalvojame, bet žinau, kad į didmiestį nei gyventi, nei dirbti nebegrįšime. Įsikūrėme Šilalės rajone, iš kur abu esame kilę. Dar nesu nusprendusi, kada pradėsiu dirbti, tačiau tvirtai žinau, jog tapyba visada liks su manimi, ką beveikčiau. Ar ji taps mano pragyvenimo šaltiniu? Vargu. Ir ne tik dėl to, jog kūrėjų kasdienybė yra nuolat kintanti, bet ir todėl, kad ji man – atgaivos šaltinis“, – apie ateities planus daug nekalba E. Stonienė.

Šiuo metu jos darbai eksponuojami Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje. Tai – pirmoji dailininkės darbų paroda. Autorė kol kas negali pasakyti, kada bus surengta antroji, mat dalis paveikslų jau yra padovanoti arba parduoti. Kol kas Eglė neužsiima komercine tapyba, dažniausiai kuria dovanoms arba paprašo simbolinės sumos, kad atsipirktų medžiagos, tad ir įspūdingų jos darbų muziejuje galima įsigyti už simbolinę kainą (50–150 eurų). 

„Man patinka dirbti su ryškiomis spalvomis, nors šiaip mėgstu natūralumą, pastelines spalvas, žemės atspalvių rūbus. Dauguma mano darbų – abstrakcijos. Svarbiausia, kad paveikslas skleistų gerą energiją, o pavadinimą kūriniui leidžiu sugalvoti kiekvienam savą – juk visi mes matome savaip, tad ir minčių gali kilti įvairiausių. Nors, žinoma, man jie visi išjausti, svarbūs, lyg vaikai“, – muziejuje eksponuojamus darbus pristato jų autorė.

E. Stonienė neslepia – yra laiminga išdrįsusi parodyti savo kūrybą viešai. Tad jai svarbūs ir lankytojų sveikinimai, padrąsinimai – visa tai suteikė vidinės šilumos. Kita vertus, nei pagyros, nei kritika nepakeistų požiūrio, minčių, ką ir kaip kurti – visa tai yra viduje. 

„Noriu ir tikiu, kad bent vienas darbas palies žiūrovo širdį ir sielą. Visada teiraujuosi, ką žmogus mato mano kūrinyje, ir tai man duoda papildomų įžvalgų, dar labiau praturtina. Ne­manau, jog esu išskirtinė, greičiau prie­šingai – žinau, kad mūsų krašte yra labai daug gabių žmonių, tik neretai jie apie savo kūrybą linkę nutylėti: gal jaučiasi pažeidžiami, baiminasi kritikos, gal netiki savo gabumais, o gal, įsisukę į kasdienybės rutiną, kūrybą pamiršta. Kiekvienas tikriausiai turi savą paaiškinimą, todėl labai džiaugiuosi, jog, sulaukusi pasiūlymo eksponuoti darbus, šį iššūkį pri­ėmiau“, – prisipažįsta Eglė.

Susipažinti su jaunos dailininkės kūryba galima V. Statkevičiaus muziejuje iki birželio 30 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.